Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (75)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šį kartą keliausime į Šaulių g. 31-ąjį namą, kuris prieškariu buvo Erdmono Simonaičio nuosavybė.

Yra ir konkreti proga pasižvalgyti šiame name - spalio 30 d. bus minimos 120-osios šio Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto visuomenės ir politikos veikėjo gimimo metinės. Apie jį pirmasis Klaipėdos gubernatorius po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Jonas Budrys yra sakęs: "Nebūtų Simonaičio, nebūtų ir 1923 metų sukilimo".

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, E. Simonaitis uostamiestyje yra gyvenęs bent 12-14 vietų. Tačiau išsamus istoriko Jono Tatorio atliktas tyrimas rodo, jog išlikęs namas Šaulių g. 31 buvęs E. Simonaičio nuosavybė.

Statybos data - neaiški

Iki XIX a. pradžios Klaipėda šiaurėje baigėsi ties dabartine Simono Daukanto gatve. Joje XVIII a. buvo supilti neaukšti gynybiniai įtvirtinimai - retranšementai. Nuo šių pylimų į šiaurę tęsėsi miesto dirbamos žemės, laukai ir ganyklos. Apie tai kalba išlikęs Pievų Tako gatvės pavadinimas.

XIX a. pradžioje miestiečių namų statybai buvo išskirta nauja teritorija, kuri tęsėsi iki dabartinės Juliaus Janonio (buvusios Pievų) gatvės. Šis naujas rajonas buvo pavadintas Vilhelmštatu.

XIX a. viduryje nuo dabartinių Herkaus Manto ir J. Janonio gatvių sankirtos atsišakojo du keliai. Vienas jų vedė į Karklininkus, o antrasis - į Tauralaukį. Nuo Herkaus Manto gatvės, kuri buvo vadinama Liepojos gatve, surinkęs griovių vandenis Kuršių marių link vingiavo Žvejonės upeliukas. Netoliese stovėjo vadinamieji Liepojos vartai, atkelti nuo Herkaus Manto - S. Daukanto gatvių sankryžos. Prie jos palaipsniui klostėsi aikštė, kur burdavosi vežimai, kad patektų į miestą. Čia buvo imamas ir vartų mokestis.

XIX a. viduryje Šaulių g. 31-ojo namo vieta dar buvo tuščia. Netoliese stovėjo miestui priklausiusios daržinės.

Maždaug taip Šaulių g. tęsinys - Vynerio Promenada - atrodė XX a. pradžioje. Apie 1923-29 m., o gal ir anksčiau, abipus Vynerio Promenados buvo statomi gyvenamieji namai

XX a. pradžioje per dabartinės Lietuvininkų aikštės vietą buvo nutiesti tramvajaus bėgiai. Kiek vėliau suplanuota stačiakampė aikštė, kuri buvo vadinama Liepojos aikšte. Ji buvo vadinta ir Hindenburgo vardu. O lietuviai ją vadindavo Imanuelio Kanto aikšte.

1920-1930 m. aikštės pakraštyje buvo pastatytas didelis daugiabutis namas, kuriame apsigyveno daugiausiai valdininkai ir inteligentai. Kelio į Tauralaukį pradžia buvo panaikinta ir perkelta į Šaulių g. tęsinį.

Tramvajaus linija taip pat buvo pakoreguota, nukelta į aikštės pakraštį. Už minėto didelio daugiabučio namo buvo suplanuotas sklypas individualiam namui. Jame ir buvo pastatytas Šaulių g. 31-asis namas.

II pasaulinio karo metu registro ir kadastro įstaigos archyvai yra dingę. Pagal Klaipėdos miesto senąsias adresų knygas, telefonų abonentų sąrašus galima nustatyti tik apytikrį statybos laiką.

1903 m. sudarytame ir 1923 m. papildytame Klaipėdos miesto plane šioji vieta dar buvo neužstatyta. Pirmą kartą namas kartografijoje pasirodė 1935 m. išspausdintame M. Gelžinio sudarytame miesto plane. Jis buvo paženklintas Vynerio promenados gatvės pirmuoju numeriu. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose - 1929 m. miesto adresų knygoje jis paminėtas anksčiau. Tad statyba galėjo vykti 1923-1929 m.

Vynerio promenada

Klaipėdos gatvių pavadinimai keisti po kelis kartus, ypač po politinių permainų. Ne išimtis ir gatvė, šalia kurios dabar stovi apsilupinėjęs, suskilinėjęs Šaulių g. 31-asis namas - per karą nukentėjęs, pokariu rekonstruotas.

XIX a. viduryje atsišakojimas į Tauralaukį atskiro pavadinimo dar neturėjo, planuose jis vadinamas tiesiog keliu į Tauralaukį. XIX a. antrojoje pusėje iš šio kelio išsivystė pasivaikščiojimų gatvė, kuri pradėta vadinti jo fundatoriaus, sėklų pirklio Vynerio vardu.

Vynerio promenada figūruoja ir miesto adresų, telefonų abonentų knygose. Po 1939 metų Klaipėdos aneksijos Vynerio Promenada buvo pakeista į Tannenbergstrasse. 1942 m. išspausdintame Klaipėdos miesto plane gatvė vėl vadinama senuoju Vynerio promenados vardu. Po to, kai 1945 m. sausį Klaipėdą užėmė sovietinė kariuomenė, Šaulių gatvė ir jos tęsinys - Vynerio Promenada - gavo Raudonosios, o vėliau - Tarybinės Armijos pavadinimą.

Pasak klaipėdiečio Liudo Dambrausko, pokariu dar buvo likę Vynerio Promenados prabangos likučiai - žali ir išpuoselėti sodai, aptverti tvoromis. Kai vykdomojo komiteto sprendimu tvoros buvo nukeltos, netrukus dingo ir žalumynų, medžių žavesys - želdiniai buvo nusiaubti.

Šaulių g. 31-ajame name, prieškariu žymėtame Vynerio promenados 1-uoju numeriu, gyveno Erdmono Simonaičio šeima - žmona Margarete, dukros Ana Marija, Birutė Neringa, sūnūs Georgas ir Vitoldas.

Kaip didis politikas atrodė ne paradinėje aplinkoje - kitą pirmadienį.

Biografija

E. Simonaitis gimė 1888 m. spalio 30 d. Spiečiuose, Šilutės rajone.

1912 m. Tilžėje įkūrė lietuvių klubą ir jam vadovavo, dalyvavo kitose lietuvių organizacijose, bendravo su Vydūnu.

1915-1918 m. kaip vokiečių kariuomenės karys buvo karo frontuose Galicijoje ir Prancūzijoje.

Grįžęs į Lietuvą, Vilniuje susipažino su Valstybės Tarybos nariais. Joje ir iškėlė Mažosios Lietuvos klausimą.

1918 m. tapo Mažosios Lietuvos Tautos Tarybos generaliniu sekretoriumi, buvo vienas iš pirmųjų veikėjų, pasisakiusių už Klaipėdos krašto išlaisvinimą ir prijungimą prie Lietuvos.

1923 m. E. Simonaitis buvo paskirtas Klaipėdos krašto sukilėlių direktorijos pirmininku.

Po sukilimo E. Simonaitis buvo Klaipėdos krašto gubernatoriaus pavaduotojas. 1924-1926 m.- Šilutės apskrities viršininkas. 1926 m. išrinktas Klaipėdos krašto direktorijos pirmininku,

1930-1937 m. buvo Klaipėdos apskrities viršininkas, vėliau - Klaipėdos miesto burmistras.

Už lietuvybės puoselėjimą 1941 m. suimtas ir iki 1945 m. išlaikytas Mauthauseno ir Dachau nacių koncentracijos stovyklose. Po to apsigyvenęs Vokietijoje tęsė lietuvišką veiklą.

Atnaujinus 1918 m. Tilžėje sudarytą Mažosios Lietuvos tarybą, E. Simonaitis buvo išrinktas jos prezidiumo pirmininku, buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys ir vienas Vasario 16-osios gimnazijos Hiutenfelde steigimo iniciatorių.

E. Simonaitis mirė 1969 m. Veinheime (Vokietija).

1991 m. jo palaikai pervežti į Klaipėdą ir perlaidoti Lėbartų kapinėse.

Gražina JUODYTĖ