Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (74)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Toliau dairomės Žvejų g. 5-ajame name, kuriame yra vyninė. Jos patalpose iki maždaug 1970-ųjų, kai namas buvo rekonstruotas, gyveno Birutės Vaivadytės-Donėlienės šeima.

Potvyniai Žvejų gatvėje - tikrai neretas reiškinys. Ir jau ne kartą apie juos "Akvarelėse" buvo pasakota. Bene labiausiai įsimintinas - 1967-ųjų spalio 18-osios, kai siautėjo kur kas stipresnis uraganas nei gerai visų menamas "Anatolijus" (40 m/s). Tuomet netituluotas, bevardis vėjas gūsiuose siekė 55 m/s, o tai reiškia - 270 km/h per valandą. JAV, artėjant tokiam tornadui, evakuojami žmonės. Klaipėdiečiai ir Žvejų gatvės gyventojai jį atlaikė, tik kiekviena šeima skirtingai.

Po 1967-ųjų uragano mieste buvo tikra "šventė": vaikai saujomis rinko iš išvartytų kioskų pažirusius šratinukus, gardumynus ir kitokį turtą. Vladislava Nagrockienė, gyvenusi Turgaus gatvėje, specialiai ėjo pasižiūrėti uragano pridirbtų eibių ir matė plaukiojančius laikraščių ir maisto produktų kioskus. Ir įsivaizdavo, kad lygiai taip pat plaukioja lovos namų pirmųjų aukštų butuose.

Visiems senamiesčio vaikams Klaipėdos dramos teatras būdavo objektas, prie kurio verta fotografuotis. Šiandienis klaipėdietis žalumynų užgožto teatro net neatpažintų. Pokariu čia vietoje Anikės skulptūros buvo užveistas skverelis su Stalino biustu. B. Vaivadytė-Donėlienė (kairėje) su žaidimų draugais

Žvejų gatvės namų gyventojai dalyvauti "šventėje" negalėjo, nes 1,5 m pakilusi Danė apsėmė pirmuosius aukštus. Išeiti į lauką negalėjo ir antrųjų bei trečiųjų aukštų gyventojai, nes Žvejų gatvė buvo tapusi upės vaga.

"Šventėje" nedalyvavo ir B. Vaivadytė-Donėlienė, nes po apendikso operacijos gulėjo Vaikų ligoninėje. Palatos vaikams baimės sukėlė griūvantis medis, išdaužęs dvigubus palatos langus. Šukės pabiro ant lovoje gulinčios mergaitės, kuri taip pat buvo po operacijos. Laimei, stiklai jos nesužalojo.

Šiandien Birutė, tuomet buvusi devynerių, nebepamena, ar ji buvo išsigandusi, ar jai tai buvusi "atrakcija". Tik, pasak jos, buvusi labai aktyvi ir norėjusi viską pamatyti. Todėl vis kur nors brovėsi, užuot po operacijos ramiai gulėjusi lovoje. Aktyvi buvo tiek, kad palatos gydytojas iš jos atėmė pižamos kelnes. O kur su švarkeliu, bet apnuogintu užpakaliuku nuliuoksėsi? Tad teko tenkintis tuo, ką atėjusi aplankyti mama papasakojo.

Namuose, jų gyvenamame rūsyje, vandens buvę virš kelių. Ilgai mama negalėjusi pečiaus įkurti - malkos ir anglys buvo sudrėkę. Birutė prisimena ir spintą, kurioje buvo laikoma avalynė. Nors mama batus sukėlė ant aukštesnių lentynų, vis tiek jie permirko. Kadangi krosnies įkurti negalėjo, sušlapę batai nedžiūvo. Užtat mama, atėjusi parsivesti jau pagijusios dukrelės namo, atnešė drabužėlius ir, o laime, naujutėlaičius batus. Tad labiausiai su jais Birutės atsiminimai apie uraganą ir siejasi. Nauji batai buvo didesnis įvykis nei apendikso operacija ir uraganas kartu sudėjus.

Kaimynės Birutė (dešinėje) ir Genutė (viduryje) buvo tituluotos irkluotojos

Nagingasis Pranas

O nagingasis Pranas Grušas, apie kurį jau buvo užsiminta ankstesnėje "Akvarelėje", gyveno ne Žvejų g. 5-ajame, bet 7-ajame name. Beje, taip pat rūsyje, tik iš kiemo pusės. Tačiau dviejų namų gyventojų, o ypač vaikų, gyvenimai buvo tiesiog persipynę.

Anot Prano sesers Genutės Grušaitės-Budginienės, brolis nuo vaikystės turėjo "gerus nagus". Todėl 4-ojoje vidurinėje, kurioje mokėsi beveik visi Žvejų gatvės vaikai, buvo nepamainomas fizikos kabineto laborantas. Ir estradinį ansamblį su beveik savadarbiais instrumentais buvo subūręs. Jau tuomet jis su dideliu užsidegimu remontuodavo radijo aparatus. Teberemontuoja juos ir dabar. Tik elektroninius.

Taigi, Grušų šeimos galva, irgi Pranas, regėdamas sūnaus potraukį į visokią techniką, kažkokiu būdu sutaręs su "Baltijos" kino teatro darbuotojais, į namus parvilko gal nupirktą, gal už butelį iškaulytą nurašytą kino projektorių. Genutė puikiai pamena ir jo pavadinimą - "Ukraina". Ak, kokia prasidėjo vaikų fiesta kieme, kai nagingasis Pranas, pakabinęs ant sandėliukų paklodę, pradėjo sukti vieną ir tą patį filmą "Kaukazo belaisvė".

"Aš jau nebežinau, iš kur mes tą juostą tokiose didelėse metalinėse dėžėse buvome gavę. "Kaukazo belaisvę" esame žiūrėję gal tūkstantį kartų - iš pradžios, pabaigos, nuo vidurio. Paklodes kabindavome ir namuose, ir svečiuose. Žymiai vėliau filmų peržiūros repertuaras "smarkiai prasiplėtė",- kažkokiu būdu brolis įsigijo ir juostą "Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai", - sakė Genutė.

Beje, ji irgi irklavo. Ir toje pat valtyje, kaip Birutė. Žodžiu, irklavimas Žvejų gatvėje buvo kaimyninis sportas.

Taip atrodė namas, kai nuvirto prie jo prilipdytas tualetas, į kurį buvo iškaltos angos įeiti į tą prilipdytą būdą. Nuotraukos iš B. Donėlienės ir G. Budginienės albumų

Žvejų g. 5-ajame name nebuvo kanalizacijos, tačiau gyventojai į tualetą eidavę 2-ajame aukšte, kuriame buvęs milicininkų bendrabutis. Pasak G. Grušaitės-Budginienės, kažkoks gudragalvis sugalvojo prie namo pritaisyti mūrinę būdą, į kurią iš namo buvo prakirstos skylės, atseit durys, ir taip namas buvo "aprūpintas" tualetu.

Panašu, kad ta būda prie namo buvo pritvirtinta "garbės žodžiu". Kai kažkurį vėlų vakarą iš popietinės pamainos apie vidurnaktį grįžo Genutės mama, už kelių minučių tas triaukštis tualetas sugriuvo.

"Jeigu keliomis minutėmis anksčiau tai būtų nutikę, tai pareinanti mamytė būtų žuvusi,- sakė G. Grušaitė-Budginienė. - Parėjusi iš darbo ji uždarė langą į kiemą. Gal tas tualetas ir nugriuvo nuo lango trinktelėjimo?"

Po to kelias dienas Grušų šeimyna negalėjo nei išeiti, nei pareiti į savo rūsį pro duris. Lipo pro langus. Paskui būdą atstatė į vietą, ir triaukštis tualetas dar veikė iki Žvejų g. 5 bei 7 namų rekonstrukcijos. Šešioliktąjį gimtadienį G. Grušaitė 1973 m. jau šventė naujame bute Debreceno gatvėje.

Į vyninę - kaip į savo namus

Baigiant pasakojimą apie Žvejų g. 5-ąjį namą pacituosiu B. Vaivadytę-Donėlienę: "Esame kelios draugės, kurios kasmet kartu susirenkame atšvęsti gimtadienių. Visos žinom, kur eisim - į vyninę, kurios patalpose kadaise gyveno mano šeima. Draugės iš anksto žino, kad rodysiu, kur buvo mano lova, kur krosnis, kur spinta. Man atrodo, kad tie pasakojimai nebūna vienodi, nes draugės tų "sakmių" nesibodi. O man sukyla tokia nostalgija ir pačiam namui, ir kadaise jame gyvenusiems kaimynams. Su kai kuriais plonyčiai plonyčiai siūleliai sieja iki šiol. Deja, dėl laiko stokos ir atstumų jie vis labiau dyla..."

Gražina JUODYTĖ