O jas vėl atlapojo Klaipėdoje daug kam žinoma ir pažįstama Judita Simonavičiūtė, augusi ir brendusi būtent Melnragėje. Prasidėjus Sąjūdžiui ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dėl tėvų šeimų praeities (ir tremtys, ir netektys) ji stojo į tvirtą poziciją - tik su Sąjūdžiu.
Kova su smėliu
Jau anoje "Akvarelėje" Judita pripažino augusi rojuje. Tą patį teigė ir anksčiau Melnragės sagose kalbinti melnragiškiai. Taip, vaikams, beje, nelabai lepintiems - jie taip pat turėjo pareigų - Melnragė buvo rojus. Tos pareigos, bėgant metams, pasimiršo. Išliko tik tai, kas buvo malonu ir gerai. Skirtingai nuo auginamų vaikų, jų tėveliai privalėjo nuolat krutėti, kurdami savus namus. Jie turėjo daug rūpesčių. Kaip ir daugelis kitų melnragiškių, Simonavičiai nuolatos ką nors sodino - vaismedžius, vaiskrūmius, aplinkui namų tvoras - ir tuopas, ir karklus.
O tą rojų reikėjo prižiūrėti. Šeimos galva pasirengęs medelius genėti.
"Visa tai būdavo daroma ne vien dėl uogų, vaisių, grožio. Juk aplinkui namus buvo kopos, iš kurių vėjai nešdavo smėlį. Susivežtą juodžemį daržams ir sodams labai greitai užpustydavo smėlis. O tie vėjai niekadėjai pūsdavo ne tik iš Vakarų, bet ir kitų krypčių. Tai tie kitų krypčių vėjai juodžemį nupūsdavo ir link jūros. Kaip kokie sizifai melnragiškiai po kelerių metų vėl sunkvežimius juodžemio parsiveždavo", - pasakojo Judita.
Paklausta, kur buvusios to juodžemio "kasyklos", ji ir nežinojo. Juodžemis Simonavičių, kaip ir kaimynų, daržuose ir soduose atsirasdavo tarsi savaime. Aplink savo namus ir kiemus prisisodindavo tuopų, karklų. Turbūt labiau ne dėl grožio, o smėlio audroms stabdyti.
"Juk Melnragės gatvės dar nebuvo asfaltuotos, tai vėjai tokius smėlio sūkurius kartais įsukdavo, tik laikykis", - prisiminimais dalijosi J. Simonavičiūtė.
Paklausta, ar, kilus uraganams, jūra neperkopdavo kopų ir neužliedavo jų ir kaimynų namų, Judita sakė, kad Melnragės centrinei daliai tai negrėsė.
"O štai prie molo namai potvynius patirdavo. Dėl to iš tų vietų gyventojai buvo iškeldinti", - patikslino ji.
Kuo susigundydavo vyrija iš Lietuvos paežerių ir paupių?
Jau ankstesnėse "Akvarelių" apie Melnragę dalyse buvo pasakojama, kaip iš visos Lietuvos paupių ir paežerių suagituota vyrija į Melnragę suvažiavo dažniausiai svajodama apie žvejybą ne priekrantėse - jūroje. O paskui bus matyti: gal ir iki svečių šalių pavyks nuplaukti, bent akies krašteliu pamatyti, kaip tie "buržujai" gyvena.
Taip Juditos Simonavičiūtės rojus atrodė prie namučių.
Bet "Baltijos" žvejų kolūkis ir tebuvo kolūkis. Iki kokios Švedijos, tuo labiau Norvegijos vandenų, žinoma, netraukdavo. Dėl savo namukų statydinimosi kreditų buvo pririšti dirbti kolūkyje bent 20 metų, kol išsimokės už savo būstą. Nors Klaipėdoje jau radosi žvejybos laivynai, kurių laivai patraukdavo ir į tolesnius draugiškų SSRS šalių vandenis žvejoti. Bazėmis vadinamuose žvejybos laivynuose galimybės buvo platesnės. Bent jau uždarbio prasme. O kolūkyje tie uždarbiai nuo daug ko priklausė: štormas, pasitaikydavo, ir priekrantės jūra ledais "apaugdavo" - dorėmis žvejoti neplauksi. Sėdi vyrija krante - pajamų nėra. O gyventi reikia.
Simonavičių karvė
Iš Lietuvos kaimų ir miestelių suvažiavę vyrai labai greitai poruodavosi su merginomis, kurios irgi dažniausiai būdavo "nuo žemės ūkio". Arba turinčios supratimą, kaip kopūstus, burokus sodinti ir auginti. Daug kas iš vaikystės, paauglystės turėjo praktikos, kaip kiaules auginti, su vištomis apsieiti.
Simonavičiai kiaulių nešerdavo, vištų nelesindavo. Jie turėjo karvę.
"Mūsų karvutės pienu ir buvau auginama. To pieno pakakdavo ir kolūkio pirmininko Alfonso Veličkos, kurį tėtis vežiodavo, šeimai. Karves, gal kokias dešimt, o kartais ir daugiau, pasikeisdami į ganyklas varydavo ir parvarydavo, per dieną prižiūrėdavo kaimynų berniokai. Moterys į ganyklas prisistatydavo tik jų pamelžti. Mūsų karvę melždavo mama. Koks skanus būdavo tas jos parneštas, dar neataušęs pienas. O jei dar duonos su cukrumi, tai jau kaip ir balius", - klostė Judita.
"Zacirka" - pieniška sriuba su miltų kukuliukais - irgi būdavo ant Simonavičių stalo. Kaip ir raugintas pienas, jei jo užsilikdavo. Karštos virtos bulvės, pačių užsiaugintos, pačių raugintas pienas, ne koks kefyras iš parduotuvės (nors ir tas kefyras buteliuose, ne tetrapakuose, be stabilizatorių kaip dabar, irgi nebuvo toks jau ir prastas...). Žodžiu, kaip teigė Judita, rojus ne tik aplinkoje, bet ir pilvukuose.
Anonsas
Kitą savaitę - apie melnragiškių gyvenimą ne savomis pavardėmis. Taip pat - apie Simonavičių šeimos globotą vokietuką, melnragiškių bendrabūvio fenomeną, Juditos mokslus ir karjerą.
Bus daugiau.
"Akvareles" vienoje vietoje galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą