Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (605)

Šiandien pasibelsime į Gardžiulių šeimos buto duris. Kai čia, į Melnragę, ieškoti priebėgos iš Dzūkijos atvažiavo Antanas Gardžiulis, apsigyvenus name kelioms šeimoms, dar nebuvo nei gatvės pavadinimo, nei namo numerio. Uoste įsidarbinęs kroviku, jis tame name gavo kambarėlį su bendra virtuve ir su vandens kolonėle Melnragės centre. Bet apie viską nuosekliau.

Šiek tiek priešistorės

1941 m. prasidėjus karui, visas Mociškėnų kaimas pažiro iš savo trobelių, kai pro čia keldami dulkių debesis žygiavo vermachto kareiviai. Kai kurie dzūkeliai juos netgi sveikino. Mat jau buvo patyrę Stalino "saulės" spindulius, o ir garsas apie 1940 m. tremtinius į gulagus ir netgi kulkas pakaušin ar kakton Dzūkiją buvo pasiekęs. Tačiau labai netrukus ir vermachto armija iššiepė savo dantis: "Kur buvęs kur nebuvęs užsilikęs sovietinės armijos vyrukas į pražygiuojančius vokiečius paleido automato seriją ir pašovė gal vieną vokietį. Jie bemat suvarė į daubą dešimt kaimo vyrų ir juos supyškino. O į šiaudais dengtą Markauskų šeimos trobelę, kurioje gyveno ir būsimoji Gardžiulienė, mano mama, metė liepsnojantį fakelą. Per keliolika minučių trobelės neliko... O tarp tų dešimties sušaudytų vyrų buvo ir du mamos broliai, apylinkėse garsūs siuvėjai. Dauboje juos aptiko apsikabinusius, žinoma, jau negyvus", - pasakojo Gardžiulių jaunylė, gimusi jau Melnragėje Aldona Petrauskienė.

Josios mama su močiute buvo spėjusios pramokti siūti, tai ir ėjo per ūkininkus, apsiūdamos šeimas ir samdinius. Darbščios ir sumanios moterys netgi per karą sugebėjo susiręsti trobelę ant kalno. Na, o tėveliai "susiženijo" labai "ant greitųjų" jau po karo. Abu turėjo savų išskaičiavimų: Ona, kad nebūtų neišprievartauta (pasikėsinimų būta...) siautėjančios labai margaspalvės gaujos, o Antanas, atėjęs užkuriom į trobelę ant kalno, turėdamas viltį susitvarkyti dokumentus. Mat vokiečiai jį buvo "rekvizavę" pagalbiniams juodiems darbams. Tačiau buvo apvilktas vermachto armijos uniforma. Dabar Gardžiulytės net nežino, kur tėvas tuos tualetus šveitė - gal Lenkijoje, gal Ukrainoje. O sovietų paimtųjų į nelaisvę vagonai dardėjo pro A. Gardžiulio gimtąsias vietas. Čia, sąstatui stabtelėjus, kažkoks ūkininkas apšvietė belaisvius - karas jau pasibaigė, bėkit. Iš viso vagono bėgti ryžosi tik keli, tarp jų ir Antanas Gardžiulis.

ŠEIMA. Gal po pusmečio, kai Antanas Gardžiulis įsidarbino Klaipėdos uoste ir gavo vieną kambarėlį su bendra virtuve, iš Dzūkijos atsivežė visą šeimą - uošvę, žmoną, dukteris Angelę ir Elvyrą, sūnelį Vitą. Aldonos, kuri gimė jau Melnragėje, dar nebuvo. Šioje nuotraukoje jaunylė labai supykusi, kad jos nepastatė prie tėvelio.

Jis suprato, kad teks slapstytis. Iš pradžių tai ir darė. Tačiau piktų liežuvių visur pasitaiko, jį prigriebė apylinkės įgaliotinis, įpareigojęs platinti obligacijas. Tad A. Gardžiuliui teko laviruoti tarp dviejų ugnių: partizanų, naikinančių sovietinius pakalikus (obligacijas platinantys jiems prilygo), ir tarp sovietų - tarnavo vermachte, vadinasi, "svoločius". Kai Gardžiulių kaimynas pranešė matęs šeimą pasmerktą sąrašuose tremtin, apsispręsta akimirksniu - bėgti. "Tėvas turėjo ketinimų nešti kudašių į Kauną. Bet kažkas patarė - Klaipėdoje lengviau bus sumėtyti pėdas, rasti darbo, o ir apsigyventi. Ir tėvas pasirinko Klaipėdą. O taip jau susiklostė, kad gyvenamąjį plotą uostas, kuriame tėvelis įsidarbino kroviku, paskyrė Melnragėje", - pasakojo seserys Aldona ir Angelė Gardžiulytės.

Kelionė kopų link

Gal po pusmečio A. Gardžiulis ryžosi į pajūrį atsivežti ir šeimą. "Prisimenu, kad važiavome sunkvežimiu. Aš, mama, tėvas, brolis Vitas - "kuzove", močiutė su dviejų mėnesių sese Elvyra - kabinoje", - pasakojo Gardžiulių vyriausioji Angelė. O ponia Aldona prisipažino: "Visai neatsimenu savo gyvenimo Melnragėje iki trejų metų. Kai išsikraustėme į beveik Klaipėdos centre esantį komunalinį butą, teprisimenu tik vizitus pas gimines, įsikūrusius tenai po mūsų: fantastinį balkoną, sniego vėpūtinius. Mat į juos buvau įsmigusi iki pažastų. Vyriausioji sesuo Angelė ištraukė. O sniege liko veltiniai. Dar prisimenu mamos pasakojimą apie gal penkiamečio brolio Vito su kompanionais rusiukais kelionę pajūriu. Maisto atsargas jie buvo prisirišę ant lazdų, vadinasi, pasiruošę ilgai kelionei. Bet ji baigėsi vakare prie Nemirsetos. Keliauninkus sulaikė pasieniečiai. Ir iškvotė "baisų dalyką" - jie buvo susiruošę keliauti juodaodžių vaduoti", - pasakojo p. Aldona.

BROLIAI. Onos Gardžiulienės broliai siuvėjai buvo pasiturintys žmonės, nes iki karo turėjo dvi siuvamąsias mašinas "Singer", motociklą ir net radiją. Šioje nuotraukoje broliai nusifotografavę Nemunaityje 1940 m. gegužės 26 d. Niekas net baisiausiame sapne negalėjo regėti, kad po metų, kai vermachtas įžengs į Lietuvą, jau pirmosiomis dienomis jie bus sušaudyti... Bet jie jau buvo spėję siuvimo paslapčių pamokyti ir savo mamą, ir seserį. Tad dvi moterys, netekusios pastogės dėl vermachto kareivio mesto fakelo į jų šiaudinę trobelę, net karo metais sugebėjo siūdamos prasigyventi tiek, kad pasistatydino naują trobelę ant kalno.

ANONSAS

Kitą savaitę toliau narpliosime Gardžiulių šeimos gyvenimo peripetijas - kokios Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai būdavę Dzūkijoje ir kuo skirdavosi Melnragėje. Ką trys sesutės ir brolis turėdavo nuveikti besiruošdami toms šventėms? Kokių gaudavo dovanų iš Kalėdų Senelio? Dzūkų ir žemaičių Kūčių patiekalai labai skiriasi. Ką Kūčioms, Kalėdoms Ona Gardžiulienė dėdavo ant stalo? Apie tai ir kita - po savaitės.

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".