Melnragės bičiulių draugystės tvirtybė
Žinoma, laikui bėgant, keitėsi ir melnragiškių gyvenimo būdas, ir gyvenamosios vietos. Kas persikraustė į Klaipėdą, kas pasidavė ir į tolesnius Lietuvos miestus. Dėl įvairių priežasčių. Bet... "Buvę futbolininkai kartą per metus būtinai susitinkame. Čia, Melnragėje. Ir tarsi nebūta tų prabėgusių metų, vėl vieni kitų akyse - jauni ir gražūs. Ir tik: "O tu prisimeni... O tu prisimeni..." Ir dažnai išgirsti tai, ką primiršai ar kas ne tau, o bičiuliui įsirėžė atmintin. O tau tas momentas - visai kas kita. Ir susiklostom savo vaikystės, paauglystės ir jaunystės mozaiką, pasigesdami jau vieno ar kito iškeliavusio TENAI. Trūksta štukorių, pasakorių. Bet ką padarysi - toks gyvenimas", - atsidūsta p. Adas, pasigesdamas ir TENAI jau iškeliavusio viduriniojo brolio Romo Beržinsko.
DRAUGYSTĖ. Bėgant metams melnragiškių berniokų draugystė tik tvirtėjo
Broliai Beržinskai
Šiandien verslininkas Adas Beržinskas su žmona Loreta gyvena tėvonijoje - Melnragėje. Ne, ne tame standartiniame žvejo namelyje, kurį išsipirkęs buvo tėtis. To namelio jau nebėra. Jo vietoje Adas ir Loreta pasistatydino kitą, bet tame pačiame žemės, tiksliau, beveik smėlio, lopinėlyje, kurį kadaise trypė visi trys broliai. Adas labai didžiuojasi jais. Jaunylis Gintautas dirbo režisieriaus Arūno Matelio komandoje, kuriant filmą "Nuostabieji Lūzeriai. Kita planeta" (Wonderful Losers: A Different World), (2017). Filmas pasakoja apie prestižinių dviračių lenktynių "Giro d'Italia" dalyvius. Tačiau A. Matelis koncentravosi ne į žymiausius šio sporto flagmanus ar daugkartinius čempionus. Kino kūrėjas šios sporto šakos subtilybes atskleidžia per dviratininkų, liekančių šešėlyje, prizmę. Šie sportininkai nelipa ant podiumų ir nebūna pirmosiose vietose. Dažnai jie būna paskutiniai. Tačiau jie yra vieni svarbiausių veikėjų dviračių sporte. Šie dviratininkai aukoja savo jėgas ne dėl asmeninių rezultatų, o dėl komandos. Jie stengiasi visais įmanomais būdais padėti savo komandos lyderiui - kapitonui pasiekti kuo didesnių aukštumų. Užuot skyrę dėmesį savo asmeniniams pasirodymams, jie aukoja jėgas nuvežti geriausiam komandos dviratininkui vandens buteliuką ar sumuštinį. Gintautas Beržinskas, Arūnui Mateliui kuriant šį filmą, taip pat buvo tik "lūzeris", nes jo pavardė neminima tarp filmo kūrėjų. Bet kiek jis pasisėmė savo patirtims, filmuodamas ir fotografuodamas. Beje, pirmąkart į šias prestižines lenktynes po 43 metų buvo įsileisti dokumentalistai. O jie sukūrė tokį filmą, kuriame ir verkiama, ir kvatojama beveik vienu momentu. O Gintautas per filmų festivalį Nidoje, kuriame buvo rodomi ir "Nuostabieji lūzeriai", surengė fotografijų iš tų prestižinių lenktynių parodą. Kaip susiklostys jo ateitis, kol kas galima tik spėlioti. Bet dalyvavimas A. Matelio komandoje, spėju, gali daug ką keisti G. Beržinsko kūrybiniame kelyje.
Ryškias pėdas Klaipėdos gyvenime yra įspaudęs ir šviesaus atminimo Romas Beržinskas, spindėjęs miesto sportinėje padangėje. Įkūręs sporto klubą "Maratonas", Smiltynėje kasmet teisėjaudavo "Gintarinės mylios" bėgimuose Smiltynėje. Kai Klaipėdoje broliai pranciškonai generavo "Vilties bėgimo" idėją, jis buvo nepamainomas patarėjas, o paskui kasmet imdavosi ne tokio ir paprasto teisėjavimo amato jame. Tik spėk reaguoti, fiksuoti, kai finišuoja penki tūkstančiai, o kartais ir daugiau bėgikų. O tarp jų - ir profesionalai, kuriems labai svarbūs rezultatai.
Romas mirė beveik mistinėmis aplinkybėmis - 2016 m. spalio 8 d. per "Gintarinės mylios" varžybas, tik spėjęs sušukti: "Oi, kaip skauda." "Prieš vienuolika metų, 2005 - aisiais, tą pačią spalio 8 - ąją, taip pat šeštadienį, per mano jubiliejinį gimtadienį laukėme restorane Romo, o sulaukėme pranešimo, kad ant jo užkrito kažkokia blogai sumontuota konstrukcija, ir jis - ligoninėje... Nežinau, tai buvo koks ženklas, nes toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku mano broliui plyšo aorta. Nors čia pat buvo varžybas prižiūrėjusi greitoji, Romo gyvybės išgelbėti nepavyko",- sielvartavo Adas. O kartu ir pasididžiavo, kad ant jaunesniojo brolio ankapio iškaltas "Vilties bėgimo" logotipas.
Na, o pats Adas karjerą pradėjo... kaip gelbėtojas Melnragės pliaže. Didžiuojasi, kad jo pamainoje nė vienas "pliažininkas" per kelerius sezonus nenuskendo. "Gelbėjimo valtys buvo sunkios, jomis irtis iki patekusio į kokią duobę ir pradėjusio skęsti, beviltiškai besikapanojančio žmogaus reikėjo ir didelės jėgos, ir sumanumo. Bet stengdavomės, kad tokių situacijų nebūtų. O tai yra sekti, kad koks įkaušėlis, nusprendęs merginai ar kompanijai, su kuria "kalė", parodyti savo sugebėjimus, nepradėtų skęsti, puldamas į banguojančią jūrą. Per ruporus įsakmiai kviesdavome į krantą, kol dar nepateko į bėdą. Savo galiomis ir papiktnaudžiaudavome, surašydami protokolus. Kai išsigandęs įkaušėlis maldaudavo atleidimo, "pasigailėdavome". Už tai mums būdavo atlyginama vengrišku vynu "Murfatlar". Tuomet jau laukdavome darbo pabaigos, kad patys "įkaltume",- juokėsi p. Adas. Vėliau baigė pedagogikos mokslus, jo pėdomis sekė ir Gintautas. O Romas mokėsi Kauno kultūros institute. Žodžiu, futbolo spardymas Melnragės pievoje turėjo ir logišką tęsinį.
Karališkos mirtys
Adas mano, kad tėtis ir mama - Leonas ir Genovaitė Beržinskai - šį pasaulį apleido beveik karališkai. "Tėvelis netrukus po 75 - ojo jubiliejaus tiesiog vieną rytą nepabudo. O mama, patyrusi insultą, gulėjo ligoninėje ir kažko labai laukė. Gintas tuo metu draugavo su savo būsimąja žmona ir jau ruošėsi vedyboms. Su ja nusprendė nueiti į ligoninę paprašyti mamos palaiminimo. Po ceremonijos metrikacijos biure praėjus dešimčiai dienų, jiedu vėl nuėjo į ligoninę. Mama, tarsi kažko laukusi ir sulaukusi, ramiai užgeso", - vėl, kaip ir pasakodamas apie brolį Romą, p. Adas atsiduso. Štai tokia melnragiškių Beržinskų šeimos saga.
PRIE GIMTOJO NAMO SLENKSČIO. Nors ir kaip broliai Beržinskai buvo apsėsti sporto aistrų, jiems nesvetimos buvo ir knygos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą