Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (601)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (601)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien vėl judėsime Melnragės link, į kurią "Akvarelių" ciklas dar nebuvo įžengęs. Ir pažintį pratęsime su Beržinskų šeima, tarsi gubojos ar smilgos leidusią šaknis į smėlio dirvą Melnragės Aušros g. 24-ajame name.

Adas Beržinskas, galima sakyti, Melnragės senbuvis. Tėvai - Leonas ir Genovaitė - jį iš Jurbarko 1956 metais atsivežė vienerių. Jis matė, jautė ir netgi uodė, kaip keitėsi Melnragė.

"Baltijos" kolūkio žvejys

Uodė todėl, kad tėvelis buvo "Baltijos" kolūkio žvejys, iš jūros grįždavęs žuvų kvapų prisismelkusiais drabužiais. "Nors tėvo pareigos skambėjo solidžiai - STB (plieninis tralinis botas) kapitono padėjėjas, bet boto įgula - vos penki žmonės, tad visi arė vienodai, rangų nebuvo", - paaiškino p. Adas.

Beržinskų šeima apsigyveno standartiniame "Baltijos" žvejų kolūkio statydintame namelyje. Tokiame apsigyventi galėjo kiekvienas, besidarbuojantis kolūkyje, bet namelį privalėjo išsipirkti, nuo algos kas mėnesį atskaitant tam tikrą sumą. Adas šeimoje buvo vyriausias, jau Melnragėje gimė dar du jo broliai - dabar jau šviesaus atminimo Romas ir jaunylis Gintautas. Apie tris brolius Beržinskus - kiek vėliau. Pirmiausia pašniukštinėkime po kolūkio žvejo šeimos, gyvenusios standartiniame žvejų namelyje Aušros g. 24 buitį ir gyvenimo būdą.

 TRYS BROLIUKAI. Leonas ir Genovaitė Beržinskai augino tris sūnus - Gintuką, Romuką ir Aduką.

Gyvenimo ritmas priklausė nuo jūros bangavimo

"Jeigu bangavimas viršydavo penkis balus - žvejai krante, o ne jūroje. Bet "atostogos" nei tėvui, nei kitiems žvejams džiaugsmo neteikdavo - nežvejoji, tai ir atlygio nebus. Jeigu botas iš reiso grįždavo su trimis tonomis menkių, plekšnių - džiaugsmas begalinis. Nors ir pusantros tonos buvo visai neblogai", - pasakojo Beržinskų vyriausiasis sūnus Adas.

Jis prisiminė ir kaip tėvas, grįžęs iš reiso, su žuvų paketėliais vizituodavo kaimynus. "Baltijos" žvejų kolūkyje buvo leidžiama po reiso tam tikrą žuvų kiekį parsinešti namo. Pro pirštus buvo žiūrima ir į tai, jei tas kiekis būdavo viršijamas. Tėvas žuvų parnešdavo ir namo, o paruoštus paketėlius, susuktus į laikraštį "Tarybinė Klaipėda", išdalydavo kaimynams, niekada iš jų rublių neimdamas. Nors, žinoma, jie būtų labai pravertę šeimos biudžetui. "Aš net nenumanau, kiek tėvas uždirbdavo. Gal ne tiek jau ir daug, nes kas mėnesį iš to atlyginimo buvo atskaičiuojamas kreditas už namą", - pasakojo A. Beržinskas.

Paskambinti telefonu - į paštą

Melnragės žvejai telefonų, žinoma, neturėjo. Kalbama apie laidinius, kurie pokario Klaipėdoje, tuo labiau Melnragėje, buvo lyg ir prabanga. Šeimos galva, iškilus klausimui, plauks ar neplauks į jūrą, paskambinti į darbovietę eidavo į Melnragės paštą, kuris buvo prieš dabartinį seniūnijos, o tuomet kultūros namų pastatą. "Jei dėl įvairių priežasčių - vėjas laidus nutraukė, koks prašvilpęs uraganas ar ir pasiautėjęs štormas stulpus išvartė, tekdavo į "Baltijos" žvejų kolūkį kitame miesto gale "rautis" sužinoti, ar plauks į jūrą, ar ne. Reikėjo būti pasiruošusiam plaukti arba laukti, kol audra aprims. Visaip nutikdavo. O namuose į radiją buvo įmontuota kažkokia detalė, kuri leisdavo "įsikirsti" į kolūkio ir laivų radijo sąšaukas jūroje. Taip sužinodavome, ar tėvas išplaukė, ar ne. Taip sužinodavome ir kada tėvo laivas parplaukia iš jūros. Kartais net susiruošdavome autobusu nuvažiuoti tėvo pasitikti", - melnragiškių žvejų gyvenimo būdo paslaptis išdavė A. Beržinskas. Per radiją išgirdusi, jog STB su tėvu parplaukia, Beržinskienė imdavo ruošti karšto maisto savo žmogui, kurio jūroje šeimos galva nebuvo srėbęs ar valgęs savaitę, o kartais ir dvi, jei žvejyba nesisekdavo.

MELNRAGĖS VYRIJA. Ado Beržinsko palydų į kariuomenę momentas.

Vasarą - "stadionas", žiemą - knygynas

Beržinskiukų mama dirbo knygyno buhaltere. Vasarą jie, kaip ir kiti Melnragės sparčiai augantys vyrukai, nuo ryto iki vakaro spardydavo futbolą pievelėje, kurioje buvo susimeistravę ir vartus. Vienintelė "išeiginė", o tiksliau - "sūdna diena"- kai kuriems futbolininkams būdavo tada, kai vienas iš jų turėdavo persikvalifikuoti į karvių ir ožkų piemenį. Draugai ten, pievelėje, spardo kamuolį, o tu turi ginti karves į vadinamąją ganyklą. Jos, išleistos iš tvartų, tekšt, tekšt palieka "tortus" beveik nuo švyturio iki pat Pirmosios Melnragės pamiškės pievų. Bet tai buvo kiekvieno futbolininko, kurio šeima turėjo karvę, šventa pareiga kartą per dvi savaites, o kartais ir dažniau tuo piemeniu būti. Ryte karves nuginti, visą dieną jas besiganančias prižiūrėti, o vakare parginti jų šeimininkams. Žodžiu, vargas ir piemeniui, ir futbolo komandai - trūksta žmogaus.

"Mes nei karvės, nei ožkos neturėjome. Tai ir piemenauti netekdavo. Užtat pieną mūsų šeima pirkdavo iš karvių šeimininkų", - pasakojo p. Adas. Prisiminė ir dar vieną "sūdną dieną", kai mama imdavosi skalbti. "Iš vandens kolonėlės be galo be krašto turėdavome tempti kibirus vandens skalbiniams virinti, paskui per kelis kartus skalauti. Bet mamai, suprasdavome ir patys, privalėjome padėti", - aiškino p. Adas.

Žiemos dienas, grįžęs iš mokyklos, Adas, dažnai ir broliukai leisdavo knygyne, pirmiausia griebdami skaityti "Drąsiųjų kelių" serijos knygas. Kad neišmurzintų, aplenkdavo viršelius. "Kokių tik fantazijų nekildavo jų prisiskaičius. Dažnai jas įkūnydavome pliažuose, ieškodami "špionų" arba su ilgesiu akimis išlydėdami pro uosto vartus išplaukiančius laivus, kurdami versijas, į kokius uostus jie galėtų plaukti ir ką ten atplaukę veikia jūrininkai.

Žinoma, ne žvejai. Juk žinojome, kad jie dieną naktį pusmečiais gaudo žuvis, krabus, krevetes, kurias, jau sugautas, paimti priplaukdavo didieji laivai refrižeratoriai arba patys vidutinieji ar didieji traleriai, žuvų prikrautus triumus plukdydavo priduoti, ir vėl viskas iš naujo. Fantazijas žadindavo tik prekybiniai laivai", - sakė p. Adas.

"Fantomo" žiūrėti - į Melnragę

Pasak pono Ado, Melnragėje tikras sujudimas kildavo, kai kultūros namuose rodydavo kokį išskirtinį filmą. "Geri filmai, dažniausiai užsienietiški, o ne sovietiniai apie karą, sutraukdavo visą Melnragę, atvažiuodavo vienas kitas ir iš Klaipėdos, nes pas mus bilietai būdavo pigesni. Žinoma, geriausias vietas su bilietais, o kartais ir be, jei bilietų kontrolierė melnragiškė, užsėsdavome mes. Puikiai pamenu, kokias emocijų bangas buvo sukėlusios "Fantomo" serijos. Jų žiūrėti į kultūrnamį subrazdėdavo visos Melnragės kartos. Na, tikra filmų žiūrėjimo šeštadieniais, sekmadieniais fiesta. Kiekvieną seriją žiūrėdami po kelis kartus, ir jau iš anksto laukdami tų ypatingų Fantomo triukų. Juos bandydavome pakartoti Melnragės sąlygomis", - įsijautęs, žaižaruojančiomis akimis pasakojo p. Adas.

Beje, geriausius filmus melnragiškiai žiūrėdavo anksčiau, nei jie būdavo pradedami rodyti Klaipėdos kino teatruose. "Melnragiškės bilietų kontrolierės paauglius suleisdavo ir į filmus suaugusiems. Nors filmo "statusą" nulemdavo tik kiek didesnė suknios iškirptė, pavyzdžiui, "Andželikoje - angelų markizėje", - prisiminė p. Adas.

 

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder