Ankstesnėse "Akvarelėse" skaičiavome jūrų kapitono L. Stulpino karjeros laiptelius, kol Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę ir 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą nuo Telšių kilęs jūrų asas iš Liepojos persikėlė gyventi ir dirbti į Klaipėdą. Apžvelgėme, kaip jam sekėsi. Šiandien toliau dairysimės Sankryžos g. 7-ajame name, kuris, beje, per stebuklą išliko. Tai aprašyta ankstesnėje "Akvarelėje". Šiandien tęsime anksčiau pradėtą pasakojimą apie Interklubo veiklą šiame name.
Pasitikdavo šveicorius
Įeinant į Interklubą, lankytojus pasitikdavo šveicorius, sėdėdavęs prie drabužinės. Tai jis buvo pirmasis vertintojas, įleisti ar ne. Užmetęs, sakyčiau, profesionalią akį, lemdavo lankytojo likimą - bus įleistas ar ne. Kaip teigė kai kurie jūrų kapitonai, kartais tas šveicorius net jiems būdavo negailestingas. Gal profesionali akis apgaudavo, gal nežinodavo, kas jie tokie, nes būdavo be uniformų, tad jų neįleisdavo. Žodžiu, lankytojų "selekcija" vydavo dar prie durų.
Užsienietiškų laivų įgulų nariams durys būdavo atlapotos visada. Kaip šveicorius juos atpažindavo - iš kur aš žinau. Tiesa, būdavo linijinių laivų, kurių dalis įgulų narių, kai atplaukdavo į Klaipėdos uostą, buvo nuolatiniai lankytojai. Ir šveicorius juos jau buvo įsidėmėjęs. Bet kaip jis atpažindavo pirmą kartą atplaukusius ir pasiryžusius aplankyti Interklubą po agitacijos laive, - man paslaptis.
Vakariečiai su demokratais nebendraudavo
Ne kartą yra tekę stebėti, kai, tarkime, Klaipėdos uoste prisišvartuodavo ir federacinės, ir demokratinės Vokietijos laivai ir nedidelės grupelės tiek vienų, tiek kitų įgulų vis dėlto į Interklubą ateidavo. Bet ne ideologinės literatūros skaityti. Interklube buvo baras, kuriame, žinoma, nemenkas gėrimų pasirinkimas. Miesto restoranai tokių neturėdavo. Arba jeigu buvo aprūpinami, eilinis lankytojas jais nebuvo maloninamas. Tik saviems...
O Interklube patys tauriausi gėrimai už rublius nebūdavo parduodami. Jų galėjai įsigyti tik už valiutą.
Taip ir būdavo, kad "demokratai" plempia lietuvišką alų, kurį labai girdavo, už rublius, o "federalai" - viskį, pirktą už valiutą. Man tai atrodydavo didžiai neteisinga.
Konkurentai
Daug kam kildavo klausimų, kaip, vengiant žodžio "prostitutės", 16-osios divizijos mergužėlėmis pramintos sužinodavo atplaukiant užsieniečių laivus. Kanalai, matyt, buvo įvairūs - nuolatiniai klientai tikriausiai iš anksto pranešdavo, kada apytikriai vėl atplauks į Klaipėdą, o jos jau rasdavo būdų pasitikslinti. Vienas jūrų kapitonas, dirbęs ir kranto tarnybose, pasakojo, kaip artėjant kokiam užsienio laivui, laidinis telefonas zvimbdavo nuolat. Ir tai buvo ženklas - turi atplaukti užsieniečių laivas. Mergužėlės, pačiais įvairiausiais būdais sužinojusios kada, jau puikiai numanydavo, kada turėtų "stoti vachton" prie prekybos uosto vartų. O laivuose jau būdavo apsilankę Interklubo kvietikai lankytis arba pasiūlytos ekskursijos po Klaipėdos apylinkes ar Neringą.
"Susižavėję mūsų pasakojimais, įgulos nariai noriai užsirašydavo. Žinoma, ne visi. Pagal jų skaičių - atitinkamas ir autobusas. "Sutartą dieną ir valandą prie prekybos uosto stovi autobusas ekskursantams ir... būrelis mergužėlių.
Kaip tame anekdote apie į zoologijos sodą atvežtus žvėris: gražūs į kairę, protingi į dešinę. Ir tik beždžionėlė sutrikusi, į kurią pusę eiti. "Nors persiplėšk", - klykavo ji.
Dažnas į ekskursiją užsirašęs lygiai taip pat kaip toji beždžionėlė sutrikdavo ir... vis dėlto patraukdavo prie mergužėlių, o ne į autobusą.
Yra nutikę, kad ekskursija taip ir neįvydavo, nes nurungdavo visai kiti šauksmai, o ne Neringos Mirusiųjų kopų", - pasakojo viena jaunesniosios generacijos Interklubo darbuotoja, vokiečių kalbos specialistė. Ištekėjusi už klaipėdiečio ir atvažiavusi į Klaipėdą gyventi, ilgokai ieškojo darbo mokyklose. Bet užsienio kalbų mokytojai ir mokytojos stabiliai mokytojavo. Tai jos uošvė sugalvojo, kad gal visai neblogai būtų pamėginti į tą Interklubą.
"Klaipėdoje nieko nepažinojau, tai uošvė net rekomendavusį žmogų atrado. Taip aš ir atsidūriau Interklube. Darbas man patiko. Netgi tuomet, kai supratau, kokios "sistemos" dalimi tapau. Kai eidavome į vokiečių laivus, juose, dažniausiai kajutkompanijoje, jau aptikdavome žmonių. Gal pasieniečiai, gal muitininkai, gal ir kokių specialiųjų tarnybų žmonių būta. Mes buvome tie vizitatoriai, kuriais kapitonai iš tiesų apsidžiaugdavo", - pasakojo buvusi Interklubo darbuotoja. Ji sakė, kad ketverių metų darbas šioje kontoroje patobulino vokiečių kalbos žinias. Ir kad nuolat, jau vėliau dirbdama kitus darbus, susilaukdavo vokiečių įvertinimo - kalbanti be akcento. Taip, ji po trijų mėnesių darbo suprato, kad Interklubas yra susietas su KGB, bet dėme savo biografijoje to darbo nelaiko. "Taip, ataskaitas direktorei rašydavome, bet tik apie nuveiktus darbus: ekskursijas, filmų peržiūras ir panašiai", - teigė ji.
ANONSAS
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Sankryžos g. 7-ajame name įsikūrė Uosto kapitono tarnyba. Čia buvo skirtos patalpos ir Jūrų kapitonų klubui. Apie tai, ką veikė tie kapitonai, pasakosime kitą savaitę.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Prašymas
Po kelių savaičių vėl sugrįšime į Turgaus g. ir bandysime šniukštinėti po 9-ąjį šios gatvės namą, kuriame pokariu yra buvę ir kultūros namai su šokių sale, kurioje dainuodavo Nelė Klimenko, vėliau ištekėjusi už Arvydo Paltino. O šio namo mansardose gyveno pokario klaipėdiečiai. Kas čia buvo tarpukariu, kaip keitėsi pastato paskirtis, ir bandysime išsiaiškinti. Prašyčiau atsiliepti šiame name gyvenusius pokario klaipėdiečius arba jų palikuonis tel. 493435 arba rašyti laiškelius el. p. adresu [email protected].
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą