Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (525)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (525)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau varstysime Teatro g. 2-uoju numeriu žymimo Klaipėdos dramos teatro duris. Tas sunkiąsias, varstomas, tegul ir rekonstruotas pagal autentiškus brėžinius, turinčias jau 200 metų.

Papildoma informacija

Pirmiausiai dar grįžkime prie 524-osios "Akvarelės", kurioje teigiau, kad aktoriai Laima Kerniūtė-Kanclerienė ir Vytautas Kancleris kartu tevaidino tik viename spektaklyje. Aktorė Eglė Barauskaitė pataisė pranešdama: "Karaliuje Edipe" jie dirbo kartu, Žemaitės "Marčioje" Laimos Kerniūtės Katrė ir Kanclerio Vingių Jonas buvo nepakartojami..." Kai rašiau apie nepakeliamą jūreivių boloninių lietpalčių, įsigytų boninėje, šiugždesį spektaklių metu, ištikima "Akvarelių" skaitytoja Liubovė Stanišauskienė papildė tokia informacija: "Išsiaiškinau (Liubovės vyras jūreivis. - Aut. past.), iš kur jūreiviai pirkdavo "bolonkes": penktąjį dešimtmetį lenkų laiveliai gabeno anglis į Lenkiją, o į Klaipėdą kontrabanda atveždavo "bolonkių", - nešdavo į komisus arba sudarydavo sandėrius su turgaus spekuliantais. Jūreiviai turėjo pakankamai pinigų nusipirkti madingą apdarą. Boninės atsirado tik kokiais 1964-1965 metais", - patikslino p. Liuba.

Taigi, pokariu spalį pradėjus veikti teatrui, tiksliau, burti trupę, pirmasis pokarinis spektaklis "Eglė žalčių karalienė" buvo subrandintas 1946 m. liepą. Kadangi daugelis, skaitančių "Klaipėdos akvareles", žino, kaip miestas su griuvėsių krūvom ir negyvom išlikusių nesugriautų namų akimis atrodė visai ne iš nuotraukų, labai parūpo, - iš kur ir kokiu būdu scenografai, grimuotojai, butaforininkai sugraibydavo medžiagų dekoracijoms, kostiumams, suknelėms? Juk nieko parduotuvėse nebuvo. Pasitelkiau Klaipėdos dramos teatro mohikanų - ilgamečio teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus sūnų Andrių Juškevičių, aktorių Marijos Černiauskaitės ir Balio Barausko dukterį Eglę Barauskaitę, pasekusią tėvelių pėdomis ir Klaipėdos dramos teatre, kaip ir tėvai, sukūrusią ir sėkmingai kuriančią įvairiaplanius vaidmenis šiandien.

Kulkų suvarpytos durys

Pokarinių teatro aktorių vaikai juk augo kuluaruose. Tad puikiai prisimena ne tik tai, kas kerėjo scenoje, bet ir labai prozišką buitį, kurios, žinoma, nematė žiūrovai. "Oi, taip... Augau... Dabar su mama senojo teatro užkaborius prisiminimuose išvaikštom... Pradedant peršautom geležinėm durim į sceną, vidiniais kiemeliais, kambariukais, kuriuose vienas greta kito gyveno aktoriai. Prisimenam ir raudonmedžio ložes, apsemtus teatro rūsius. Šviesos žiūrovų salėje geso taip lėtai ir paslaptingai, kad šiurpas bėgiojo... Teatras buvo nuostabus!" - nostalgiškai vaikiškus prisiminimus klostė E. Barauskaitė. Ji gimė jau beveik 20 metų po II pasaulinio karo, o teatro durys vis dar tebebuvo kulkų suvarpytos...

 BALYS. Balys Barauskas nuo Ignalinos vaikystėje nelabai įsivaizdavo, kad didžioji gyvenimo dalis prašuoliuos visai ne prie ežerų, o prie jūros.

Eglės tėveliai Marija Černiauskaitė ir Balys Barauskas, kilę nuo Ignalinos ir Zarasų, baigę Vilniaus dramos teatro studiją, į Klaipėdos teatrą dirbti atvažiavo 1953 m. Apleistų namų butai jau buvo išsidalinti. Didžioji aktorių dalis buvo apgyvendinti S. Nėries g. "aktorių kolchoze", kai kurios teatro šeimos įsikūrė "komunalkėmis" virtusiuose Vilties g. namuose. Na, o naujai į teatrą atvykstantys dirbti dar ilgai pradžioje buvo apgyvendinami paties teatro kambariukuose, kadaise skirtuose žiūrovams nematomai teatro buičiai. Taigi, ir M. Černiauskaitei, ir B. Barauskui pradžioje teko įsikurti teatro "bendrike". Ir vaidinti iškilius vaidmenis. Abiem, kilusiems iš ežeringų kraštų nuo Zarasų ir Ignalinos, jūra buvo stebuklas. B. Barauskui jūra gal labiau "prilipo" nei M. Černiauskaitei. Jos kažkaip nepamenu besideginančios Smiltynėje. Pokarinė Klaipėdos karta Melnragės nepripažindavo, - primityviais keltais, kuriuose reikėdavo traukti lynus, kad tas keltas judėtų, keldavomės į Smiltynę, pasiruošę visai dienai maisto aliumininėse "kandose" - bidonėliuose. Darbščiosios mamos privirdavo ir cepelinų, ir balandėlių. Aliumininėse "kandose" teliūškuodavo ir vanduo, paskanintas mamų virtomis uogienėmis arba ir šviežiomis uogomis pagal sezoną. Na ir, žinoma, jeigu pliaže pastebėdavome aktorius, nuo jų jau nebenuleisdavome akių. Paauglės atidžiai stebėdavome V. Kanclerį, B. Barauską, vėliau prie jų prisijungusį ir H. Andrikonį. Kartais jų kompanijoje atsirasdavo ir gražuolė Gražina Balandytė. Kai kirsdavome balandėlius su bulvėmis, kildavo noras ir aktorius pavaišinti. Bet nedrįsdavome. Jie į pliažus "kandų" su maistu nesinešiodavo. Ir galbūt tikri apolonai ir afroditės tas užkandas mielai būtų priėmę. Nes matydavome, kaip banguotoje ar ramioje Baltijoje jie nuplaukdavo kilometrus. M. Černiauskaitės-Barauskienės ir Laimos Kerniūtės-Kanclerienės šalia jų nepastebėdavome. Jos augino vaikus... Taigi, E. Barauskaitė, kaip ir daugelis kitų teatro aktorių vaikų, augusių kuluaruose, pažėrė krūvas jau primirštų, o gal net ir nežinomų pavardžių: dailininkai Lukšas, Baltinas, Juzefa Čeičytė, administratorius Oberaitis, režisieriaus padėjėjas Vytautas Narkevičius, grimuotoja Stasė Gavelytė-Šimanskienė, aprengėja Danutė Černikienė, siuvėjai Feliksas Šakalys, S. Miltakis, Milda Bučinskienė, gembininkė, budėtoja Kunsmanienė. Na, ar daugelis mūsų, besižavėdami vyksmu scenoje, pagalvodavome apie aptarnaujantį personalą - aprengėjas, gembininkes?.. O juk spektaklių sėkmė priklausė ir nuo jų kūrybingumo, išradingumo.

TURTINGOS DEKORACIJOS. Dabar tegali sukti galvą, iš kur Klaipėdos dramos teatro auksarankiai siuvėjai traukdavo aksomus, tiulius gana prabangioms dekoracijoms.

Bedantis Barauskas

Tad įsivaizduokite - dieną pliaže žavėjęsi aktoriais apolonais ir afroditėmis, kaip turėjome jaustis vakare spektaklyje matydami tarsi poterius murmantį bedantį B. Barauską? Į tą spektaklį su drauge ėjome gal 6 kartus. Tikslas buvo vienas - sužinoti, kaip B. Barauskas praranda dantis, o paskui jie tarsi iš niekur nieko vėl atsiranda. Mįslės taip ir neįminėm. O tai juk buvo aptarnaujančio personalo išmonės. Kaip ir randai B. Barausko, vaidinusio pagrindinį vaidmenį spektaklyje "Gylys". O kiek kūrybiškumo, fantazijos prireikdavo kuriant perukus, kažkaip iš kažkur prasimanyti grimo. Tai dabar yra specializuotos parduotuvės, kuriose nors ir tonomis pačių įvairiausių atspalvių grimo pirk... O anuomet viską susigalvoti ir kurti privalėjo darbščiosios teatro kuluarų bitutės. Nė kiek nenustebčiau sužinojusi, kad "Dėdės Tomo lūšnelėje" negrais tapdavo aktoriai, išterlioti suodžiais. Tiesa, B. Barausko suodžiais išteplioti netekdavo, nes jis tame spektaklyje vaidindavo negrus skriaudžiantį baltąjį...

Nekenčiama ūkio dalis

Daugelį metų teatre direktoriavusio B. Juškevičiaus sūnus Andrius pažėrė dar žiupsnį prisiminimų iš anuometinio teatro ūkiškosios pusės: "Dabar tarnybinis įėjimas į teatrą - iš Žvejų gatvės. O anuomet įeidavome iš Teatro gatvelės. Praėję budėtoją, verdavome skarda apkaltas duris į laiptinę. Laiptai žemyn vedė į katilinę, laiptai aukštyn - į siuvyklą ir grimo kambarius. Aktoriai dievindavo siuvėją Šakalį, kuris siūdavo drabužius ne tik spektakliams, bet ir kostiumus aktoriams "civiliniame" gyvenime. Jis buvo pasiuvęs kelnes ir man. Nors teatras turėjo direktoriaus pavaduotoją ūkio daliai, tėvui teatrinio gyvenimo proza labai gadindavo nervus. Mūsų šeimos gyvenimo ūkinę dalį garbingai atlaikydavo mama. O štai teatre, nepaisant to, kad buvo žmogus ūkio daliai - Laurinavičius, - tėvas turėdavo spręsti ir amžinas transporto problemas (teatras sunkvežimius dekoracijoms ir aktoriams vežioti į gastroles miesteliuose ir kaimuose gaudavo tikrus kledarus, vėliau radosi ir autobusų kledarų), nuolat apsemti rūsiai, o juose buvo laikomos ir dekoracijos, tėvui buvo tikras gyvenimo prozos išbandymas", - pasakojo p. Andrius. Paklaustas, iš kur rasdavosi medžiagų spektaklių kostiumams siūti, A. Juškevičius iš atminties "dėžutės" iškrapštė, kad teatras gaudavo paskyras iš miesto Vykdomojo komiteto, Kultūros ministerijos. Bet tai jau buvo žymiai vėliau. O pokariu aktoriai patys suvilkdavo savo paltus, kostiumus, sukneles, kuriuos auksarankiai siuvėjai persiūdavo, pritaikydami spektakliams.

Bus daugiau.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder