Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (523)

Apie miesto teatro pastato metamorfozes, apie tai, kaip čia iš Karaliaučiaus gastrolių buvo atvykęs kompozitorius ir dirigentas Richardas Vagneris, o jau tarpukariu reiškėsi režisieriai Borisas Dauguvietis, Romualdas Juknevičius, rašyta ankstesnėje "Akvarelėje". O šiandien - apie tolesnes teatro gyvavimo aplinkybes.

1939 m. pavasarį gastrolių Žemaitijoje metu teatrą pasiekė žinia, kad hitlerinė Vokietija užgrobė Klaipėdą. Teatras ir jo personalas liko be namų. Netekęs viso savo turto, teatras grįžo į Šiaulius.

"ROMEO IR DŽIULJETA" II. Teatro reperturą "diriguodavo" pokariniai ideologai. Smetonos laikų gimnazijas spėjusiems ar ir nespėjusiems baigti aktoriams visokios jaunosios gvardijos, marytės melninkaitės ar pavlikai morozovai buvo svetimi. Todėl kolektyvas griebdavosi klasikos - juk ir pats aršiausias ideologas nieko negalėjo priešpriešinti Šekspyrui. Pokariniame Klaipėdos dramos teatre radosi ir nemažai komedijų. Jos irgi būdavo nedraudžiamos statyti.

Prieškario teatre vaidino Elena Bindokaitė, Potencija Pinkauskaitė, Valerijonas Derkintis, Stepas Jukna, Gražina Jakavičiūtė, Alfonsas Radzevičius, Galina Jackevičiūtė, Juozas Rudzinskas, Petronėlė Vosyliūtė, Henrikas Kačinskas ir kiti žymūs aktoriai. Beveik visų prieškario trupės spektaklių scenografiją kūrė dailininkas Vytautas Palaima. Po karo šių aktorių ir dailininko pavardės skambėjo. Bet jau ne Klaipėdoje. Mūsų mieste teatro trupė buvo buriama iš naujo.

Teatro pavadinimo ir turinio metamorfozės

1945 m. pradžioje, Sovietų Sąjungai okupavus Klaipėdos kraštą, prasidėjo visiškai kitoks šalies istorijos etapas: sovietinis totalitarinis, fiziškai ir moraliai represinis. Nepaisant griežtų cenzūros gniaužtų, senajame Klaipėdos teatro pastate 1945 m. spalio 1 d. įsteigtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras. Oficialiai teatras atidarytas 1946 m. liepos 27 d. K. Jurašūno muzikinės pjesės "Eglė žalčių karalienė" (rež. Juozas Gustaitis) premjera. Pirmuosius kelerius metus teatre veikė dramos ir muzikinė trupė, repertuare buvo ir dramos kūrinių, ir operečių pastatymai bei R. Rosinio opera "Sevilijos kirpėjas" (rež. J. Gustaitis). 1946-1949 m. teatre veikė rusų dramos trupė. 1949 m. teatras pervadintas Klaipėdos muzikiniu dramos teatru. Na, o nuo 1951 m. iki šių dienų - Klaipėdos dramos teatras. 1945 metais pradėjo veikti Muzikinės komedijos teatras, kuriame atskirai dirbo dramos ir muzikinio teatro trupės. Dramos trupė statė savo spektaklius, o muzikinė trupė, turėdama savo solistus, chorą, orkestrą, statė muzikinius spektaklius. Teatrui tuo metu vadovavo dirigentas, kompozitorius Klemensas Griauzdė. Buvo ir studija vokalistams, artistams, šokėjams "iš gatvės" pritraukti.

Šokėjai

Teatro šokėjų grupei vadovavo Aleksandras Alchimavičius. "Aš nežinau, kur jis mokėsi šokti. Galiu tik spėlioti, kad šokio pradmenis ir žinių apie tai galėjo įgyti Sabaliauskaitės baleto studijoje. Alchimavičius, kaip ir mūsų šeima, į Klaipėdą atsikraustė iš Kauno. O būtent šiame mieste Sabaliauskaitė prieškariu buvo įsteigusi baleto studiją, kurioje propagavo Aisedoros Dunkan baletinio šokio stilių", - pasakojo viena jo buvusi mokinė. A. Alchimavičius daugeliui mergaičių ir merginų atrodydavo dievaitis. Jis šokdavo teatre, Karininkų namuose, vėliau - pačiuose įvairiausiuose kultūrnamiuose, kur ir vadovaudavo šokėjų būreliams. Kažkurį laiką vadovavo ir Pionierių namų šokėjoms. Kai Klaipėdoje įsteigė Liaudies operą, A. Alchimavičius joje, žinoma, buvo primarijus, nes ryškesnių konkurentų šokėjų jam Klaipėdoje taip ir neatsirado. Dabar suvokiu ir suprantu, jog šis žmogus laimingas scenoje ir tebūdavo - su gražia apranga, su savo lankstumu ir nepakartojamu šarmu. O pilkoje pokarinės proletarinės Klaipėdos kasdienybėje, deja, jis buvo sutrikęs.

"PELKIŲ VELNIAI". Tai buvo, regis, vienintelis spektaklis, kuriame sutuoktiniai Vytautas Kancleris ir Laima Kerniūtė-Kanclerienė vaidino kartu. Jie buvo vieni iš pirmųjų, kurie pokariu neišsigando griuvėsiais virtusios Klaipėdos, vieni iš pirmųjų pradėjo vaidinti dramos trupėje. Ir Klaipėda su savo dramos teatru tapo namais, gal net pirmaisiais, iki gyvenimo pabaigos.

Šokėjo amžius nesitęsia iki šimto metų. Vilniuje ar Kaune A. Alchimavičiaus likimas galbūt būtų susiklostęs kitaip. Proletarinėje Klaipėdoje jis taip ir nesurado bendraminčių, atsparos ir atramos. Širdį suspausdavo, kai jis, dvelkdamas alkoholiu, priartėdavo prie savo buvusių Pionierių namų šokėjėlių ir rėždavo komplimentus, kokios jos buvusios puikios šokėjos, kokius turėjusios duomenis, bet, va, kaip ir jam, neatsirado dirvos talentams sužydėti...

ANONSAS

1945 m. spalį įsteigtame pokariniame teatre pirmoji premjera muzikinis spektaklis "Eglė žalčių karalienė" subrendo 1946 m. liepą. Ką šis spektaklis reiškė klaipėdiečiams žiūrovams? Ką jis reiškė patiems aktoriams? Ir kokia buvo toji pokarinė teatro publika - skaitykite kitą penktadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d. Dabar ciklo rašiniai spausdinami penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".