Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (512)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (512)

Šiandien vėl belsimės į architektų Laimos ir Vytauto Šliogerių buto duris sužinoti, kaip ir kuo gyventa, kas patirta, kas apmąstyta ir suvokta, gyvenant bute pačioje miesto širdyje - Teatro aikštėje.

Taigi, šiandien į šio buto duris pastuksensim dar kartą. L. Šliogerienė, paklausta, kas, gyvenant šiame bute, buvo svarbiausia, atsakė labai paprastai: "Visas gyvenimas."

Visas gyvenimas

L. Šliogerienė, paprašyta įvardyti svarbiausia, kas vyko šeimos gyvenime šiame bute, vardijo, atrodytų, tokius paprastus įvykius: "Na, iš šio buto Kristupas pradėjo lankyti darželį, kurį dabar lanko anūkėliai. Koks buvo keistas jausmas, kai Kristupą vedėme į pirmą klasę Vytauto Didžiojo gimnazijoje. O juk čia mokiausi ir aš, ir mano sesė, brolis. Tebejaučiau tą patį laiptų turėklą jau lydėdama sūnų į pirmą klasę. Vytautas, gimęs gegužės pirmąją, niekada nekeldavo kokių nors balių namuose ar restoranuose. Norėdavo būti gamtoje. Trise išvažiuodavome prie ežero, prie upės. Vienas jo gimtadienis Pakutuvėnuose buvo ypač įspūdingas, - deginam laužą prie upės, o nuo kalno beateinanti visa brolių pranciškonų procesija... Mano gimtadieniams Vytautas visada padovanodavo kokią kelionę. Ir dabar, kai Vytauto nebėra, tą tradiciją tęsiu, - kelionę pasidovanoju pati. Šiemet keliavau į Veneciją ir po Italiją, užsukdama ir į vieteles, kuriose su Vytautu būdavom kartu. O Kristupas, prisikvietęs draugų, gimtadienius švęsdavo namie. Kitaip nei bendraamžiai, jis labai džiaugdavosi, jeigu gimtadienyje dalyvaudavome ir mudu su Vytautu. Šiaip jau maistą gaminti niekada nebuvau atsidavusi. Sriubos, neįmantrūs mėsos patiekalai. Juokdavausi, kai mano du aukštaūgiai vyrai, prikirtę blynų, dalykiškai pasiteiraudavo: "O ką valgyti duosi?" Bet sūnaus gimimo dienai tortą su braškėmis ir kremu būtinai sulipdydavau. Šventas reikalas ir dvylika patiekalų Kūčių stalui. Kaip kokią šventenybę saugau Kristupo mano gimtadienio proga padovanotą Kūčių patiekalų receptų sąsiuvinį. Ne bet kokį - paties sudarytą. Tam jis "kankino" kaunietę močiutę receptams išgauti, užrašyti. Sąsiuviniu naudojuosi iki šiol, - juk metams bėgant kai kas užsimiršta..." - tokius paprastai nepaprastus įvykius, išgyventus šiame bute, klostė p. Laima.

LYGIAVIMASIS. L. Šliogerienei patinka ši nuotrauka. Patiko ir man - turime į ką lygiuotis. Kristupas ir Vytautas Šliogeriai prie Puntuko su Dariaus ir Girėno atvaizdais.

Greta jų - visai nepaprasti visuomeniniai šeimos išgyvenimai: "Žinoma, Sąjūdžio gimimas Paminklų konservavimo institute, kuriame tuo metu abu dirbome. Pirmą kartą pokario Klaipėdoje viešai Vytauto iškelta Lietuvos trispalvė Tiltų gatvėje. Kartu su saujele pirmųjų sąjūdiečių ėjimas į Vasaros estradą, kur daugiatūkstantinė minia susirinko į "Anties" koncertą. Ėjome negalvodami apie galimas pasekmes, o sūnus Kristupas su ąžuolo vainiku - priekyje. Tuomet Vytautas estradoje paskelbė apie Sąjūdžio įkūrimą Klaipėdoje. Įsimintinas mūsų dalyvavimas Vilniuje Sąjūdžio suvažiavime ir po to visų eitynės Gedimino prospektu iki Katedros. Žinoma, nepamirštamas vienybės jausmas Baltijos kelyje. Baisiausia, kas išgyventa šiame bute - Sausio tryliktoji, kai Vytautas vadovavo Girulių bokšto gynybai, o aš tuo metu su sergančiu Kristupu nerimavau, nes nežinojome, ar sulauksime grįžtančio. Įsimintina kovo 11-oji, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Jei taip įvyktų, Vytautas buvo prisiekęs nusiskusti barzdą ir tai padarė. Tapo neatpažįstamas ir aš juokavau - nauja valstybė ir naujas nepažįstamas vyras. Po nepriklausomybės atstatymo Vytautas ir dalis Sąjūdžio aktyvistų atkūrė skautų judėjimą, nes suprato - Lietuvos ateičiai svarbiausi jauni žmonės atsidavę Dievui, Tėvynei ir artimui. Skautų judėjimas atvėrė jauniems žmonėms galimybę bendrauti su kitų šalių jaunimu, daugiausia iš Prancūzijos ir Italijos. Vytautas atkūrė ir jūrų skautus, paskui tėvą - ir Kristupas. Vytautas buvo ir vienas iš tų, kurie Klaipėdoje atgaivino ir Rotary judėjimą, o vėliau į jį įsijungė ir Kristupas savo amžiaus kategorijoje", - ne be pasididžiavimo vyro paliktas pėdas Klaipėdos grindinyje vardijo L. Šliogerienė.

Tėvų pamokos

K. Šliogeris, paklaustas, kokias tėvų pamokas yra įsiminęs, atsakė taip: "Realiai nelabai konkrečių galėčiau įvardyti. Manau, kad labiau gyvenimo vertybes tiesiog formuoja elgsenos pavyzdys. Tai, kuo domėjosi tėvai, domėjausi ir tebesidomiu aš, tai, kas buvo jiems gyvenime svarbu - svarbu ir man: lietuvybė, šeimos geneologija, pasaulio pažinimo ir atradimo džiaugsmas.

BASTIONAI. Laima ir Vytautas Šliogeriai fortifikacinių bastionų fone, kai jie buvo sutvarkyti pagal V. Šliogerio projektą. "Klaipėda turi iš viduramžių išlikusius bastionus, kurių su žiburiu tektų ieškoti Europoje, o žmonės juos linkę taip banaliai Jono kalneliu vadinti", - tarsi ir priekaištavo nežinia kam Šliogerių atžala Kristupas.

Tėtis man kalbėdavo apie buvimą bajoru: "Ne herbas virš lovos tai nusprendžia, bet moralinės vertybės, rūpinimasis pirmiausia ne savimi, bet savo aplinka, žmonėmis, savo valstybe." Dar ką tėtis visada akcentuodavo: "Gyveni tik vieną kartą, todėl išnaudok visas gyvenimo galimybes. Kurk, veik, atrask, pažink, keliauk, kol gali, nes antro šanso nebus." Iš mamos, man atrodo, mokiausi atidumo visumai ir smulkmenoms. Pavyzdžiui, kuriant Lietuvos jūrų muziejų. O kad ir naujausias pavyzdys - Palangos kurhauzo atstatymas. Kaip ji kruopščiai, atidžiai studijavo mažiausias detales. Na, ir rezultatas, manau, pranoko lūkesčius",- tėvų - Laimos ir Vytauto Šliogerių - įtaką jo brandai, pasaulio suvokimui vardijo Kristupas.

Pėda

Šiandien L. Šliogerienė tebegyvena bute pačioje Klaipėdos širdyje - Teatro aikštėje. Nors gyvenimas jai yra suskilęs į dvi dalis - iki ir po Vytauto mirties - tai jai visai netrukdo sakyti: "Gyvenau ir tebegyvenu labai laimingą ir prasmingą gyvenimą." Maždaug taip jai kažkada buvo sakiusi ir anyta. Tuomet p. Laima nusistebėjo, - tiek patyrusi kančių per okupacijas, pokariu gyvenusi skyrium nuo mylimo vyro, kuris dėl visai suprantamų priežasčių (Antano Smetonos adjutantas) pasitraukė į Australiją, ji vis dėlto savo gyvenimą laiko laimingu? Šiandien L. Šliogerienė, kaip ir anyta, teigia tą patį, nepaisydama netekties skausmo. "Jį atlaikyti padėjo Vytauto neužbaigti darbai, kurių įgyvendinimą tęsiu, kartu darydama ir savuosius. Užsimiršti padeda ir anūkai. Vytauto labai pasigendu, bet juk gyvenimas tęsiasi", - be rankų grąžymo ir atodūsių klostė p. Laima.

PĖDA. Prie šios pėdos Teatro aikštėje dažnai būriuojasi turistai.

Kartais iš buto mansardoje ji žvilgteli pro langą. Ir labai dažnai regi gidus su būreliais turistų prie Vytauto Šliogerio pėdos šaligatvyje. Ką gidai turistams pasakoja, ji nėra nuklausiusi. Bet visada pasidžiaugia, kad vyro draugai ėmėsi tokios iniciatyvos įspausti jo pėdą Klaipėdos bruke. Mat kadaise dailininkas Vytautas Karčiauskas, paklojęs drobę ant grindinio, klaipėdiečių prašė pripėduoti tą drobę. Joje liko ir V. Šliogerio basos pėdos atspaudas. Jį V. Karčiauskas ir panaudojo, kurdamas bareljefą V. Šliogeriui atminti. Gyvenimas tęsiasi...

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder