Su Romo Zvonkaus gyvenimo keliu nuo Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos, LCC, teisės studijų Vilniaus universitete iki Europos Tarybos Briuselyje vertėjo iš anglų, prancūzų, vokiečių kalbų apytikriai susipažinome. Apžvelgėme ir Deivydo Zvonkaus vaikystę, paauglystę Lietuvininkų aikštėje.
O kaip tuos du sūnus augino Janina ir Donatas Zvonkai, bent kiek pasikapstėme prieš savaitę. Šiandien toliau žvalgysimės, kaip J. Zvonkuvienei sekėsi "ardytis" tarp tuomet dar Pergalės aikštės ir Tarybinės armijos gatvės, kurioje buvo redakcijos pastatas.
Ariau, ariau, ariau
"Kiekvienas turim savo pasaulėjautą, ir ji vienaip ar kitaip atsispindi mūsų rašiniuose. Labai mylėjau ir tebemyliu savo darbą. Būtent MYLIU, nes visada dirbau, bendravau, ariau SU MEILE. Mano profesija - mano GYVENIMO LAIMĖ", - šiandien,pabrėždama kiekvieną ištartą žodį, sako Janina. Žmonėms, nieko bendra neturintiems su rašymu, žodis "ariau" lyg ir nelabai suprantamas. Bet Janina tikrai neperdeda, nes rašymas tolygus arimui ne plūgu, o smegenimis, na, ir dar jausmais. Kiek leidžia žurnalistinė etika ir estetika. Protinis "arimas" gal net sunkesnis nei fizinis.
Vinis
Kaip kartais redakcija būna priklausoma nuo vieno žmogaus skonio... Kai atsakinguoju sekretoriumi pradėjo dirbti Algimantas Žukas, prasidėjo reportažų era. Reportažai iš įmonių, fabrikų cechų, iš statybų, iš laivų, į kuriuos "įsitrinti" buvo tiesiog žurnalisto garbės reikalas. Reportažuose dažnas pasijusdavo laisvesnis nuo ideologinių gniaužtų. Šiandien J. Zvonkuvienė tą erą pamena su nostalgija ir bent kiek didžiuodamasi, - jos reportažai dažnai būdavo kabinami ant vinies.
Tikros vinies, įkaltos skelbimų lentoje. Ir ne vienas "redakcijonas", to reportažo neperskaitęs laikraštyje, stabtelėdavo permesti akimis, - ar iš tiesų jis vertas tos vinies. Iš tų "vinių" dažnas pasisemdavo idėjų reportažams rašyti ir pats. Na, tokia, sakyčiau, sveika konkurencija - tu padarei taip, o aš, va, sugalvojau visai kitaip ir kitu kampu.
Tos "vinys" buvo ir paskata žurnalistikoje tobulėti. J. Zvonkuvienė imdavosi jau tuomet beišnykstančio, o šiandien ir visai nunykusio žanro - apybraižos. Sekretoriate tos apybraižos buvo atidedamos į atskirą stalčių. "Parašydavau ir paduodavau skylėms užlopyti, tai yra, kai neturės ko dėti.
Ir tai pasiteisino. Žmonės gavo jiems patinkančių tekstų, - išpopuliarėjau tarp meniškai rašančiųjų. Populiarumo pridėjo ir "Karštas telefonas". Jį rengdavau atsakingai, mano supratimu, ir įdomiai.
Pažinojau miestą, įmones, žmones - iš poros žodžių žinodavau, apie ką skambinantis ar ateinantis į redakciją žmogus kalba", - sakė Janina. Primenu, dar nebuvo nei kompiuterių, nei feisbukų, nei "laikų", dažnai reiškiančių populiarumą ir pripažinimą. Anuomet laikraščio skaitytojai tą pareikšdavo visai kitais būdais, - dažniausiai gėlėmis per Spaudos dieną. Janina bene gausiausiai iš kolegų tomis gėlėmis būdavo apiberiama.
"Kreščendo"
Dabar jau niekas nebepamename, kas patalpėles rūsyje buvo pavadinęs "Kreščendo". Gali būti, kad fotografas Albinas Stubra, kurio tamsus kambarėlis nuotraukoms daryti buvo šalia "Kreščendo".
Pas jį dažnai užsukdavo kolegos iš kitų laikraščių, šiaip linkę pabendrauti miestelėnai.
Ne vienas mūsų, nepatekęs ant vinies ar nepelnytai dėl ko nors gavęs papeikimą (pasitaikydavo ir taip, deja), pas Albinuką lįsdavome guostis. Merkdamas fotojuostas į ryškalus, fiksažą ar kabindamas jau gatavas nuotraukas džiūti ant virvučių, kaip sugebėdamas bandydavo guosti.
J. Zvonkuvienė A. Stubros fotolaboratorijoje buvo reta viešnia. Jei dėl ko ir skaudėdavo širdį, eikvoti laiką tuščioms paguodoms nebuvo kada. Ji nedažnas svečias būdavo ir "Kreščendo", kuriame "provydavome" kolegų gimtadienius. Juos dažnai apvainikuodavo A. Stubros gimtuvininko nuotraukų priklijuoti ilgiausi popieriaus lakštai, kurie būdavo tikri koliažai.
Jeigu kuriam kolegai Stubriukas (taip švelniai jį vadindavome) tokio koliažo nesuklijuodavo, vadinasi, dėl kokių nors dalykų turėjo sąskaitų.
Į tuos gimtadienius rūsyje Janina teužbėgdavo kelioms minutėms - pasveikinti, apkabinti, kokį eilėraštį paskaityti, gerą žodį tarti. Neatsimenu atvejo, kad ji kolegų tunte bent kada būtų "kreščendavusi" iki pabaigos - rūpėjo, ar vaikai pavalgę, ar pamokas paruošę. Na, o kitiems "redakcijonams" dėl įvairių priežasčių bešeimiams, pabaigos kartais nutikdavo ir kavinėse ar restoranuose. Dažnai ir be gimtadienininko.
Redakcijoje visokių situacijų pasitaikydavo, tokie pasisėdėjimai "Kreščendo", užbaigos kur nors buvo puikios progos išsiaiškinti ir susitaikyti. J. Zvonkuvienė tokiuose šaršaluose retai įsipinklindavo, nes, be savo tikrosios šeimos, dar turėjo ir kitą - "Žemaičių alkierių", kuriam "dirigavo" 10 metų. Neatsistebėdavome, kaip kieta žemaitė tiek pajėgia aprėpti...
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Prašymas
Kitą savaitę tęsime žvalgytuves Lietuvininkų aikštės gyvenamųjų namų 1-7 ir Šaulių g. 29-ojo komplekse. Pokariu ši aikštė buvo "pakrikštyta" iš pradžių Lenino, vėliau "perkrikštyta" Pergalės aikšte. Joje ant obelisko buvo patupdyta "puška", kaip daugelyje SSRS miestų ir miestelių. Prašytume atsiliepti šių namų gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]
Anonsas
Kitą antradienį apie šeimos galvos Donato Zvonkaus pamokas sūnums.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą