Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (501)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (501)

Šiandien toliau žvalgysimės Lietuvininkų aikštės didžiajame name, žymimame numeriais 1-7. 1977 metais čia, į 3-iąjį namą, iš Zanavykų gatvės dėl sovietinių mainų manipuliacijų atsikraustė Janinos ir Donato Zvonkų šeima, jau auginusį sūnelį Romą. Tais pačiais metais jie susilaukė ir antrojo sūnaus - Deivydo.

Kokią vaikystę Lietuvininkų aikštės name prisimena jame nuo gimimo gyvenęs vienas produktyviausių dainų kūrėjų Lietuvoje Deivydas Zvonkus?

Gyvenimas - žaidimas?

Kaip koks delfinas pramogų verslo bangose nardantis D. Zvonkus - žmogus, aplink kurį nuolatos vyksta koks nors judėjimas. Lietuvos medijos jam, jo šeimai dėmesio tikrai nestokojo ir nestokoja. Apie visas permainas jo gyvenime, akcijas-atrakcijas žmonės žino beveik viską.

O koks jis buvo 3-4 metukų, kai mama atsivesdavo į redakciją, pamenu puikiai: didelėm akim nužvelgdavo beveik kiekvieną, nelabai reaguodamas į saldžiai suokiančius mamos J. Zvonkuvienės kolegas. Deivyduko žaliose akyse matydavau, kaip jis kone kiekvienam pritaiko savo matą. Jaučiau, kad saldaus suokimo jam visai nereikia, tad nepuldavau glostyti galvutės ar glėbesčiuoti. Maniau, kad mamos glėbys jam buvo reikalingiausias.

Toks - plačiai atvertomis gyvenimo stebuklams akimis - jis buvo nuvestas ir į pirmą klasę K. Donelaičio mokykloje. Romas jau mokėsi trečioje. Organizuotas, gerai besimokantis vyresnėlis pamėgo sportą, buvo gerai treniruotas. Ir labai dažnai turėdavo įsikišti į situacijas, kai svajoklį, taip pat gerai besimokantį broliuką Deivydą kas nors bandydavo pastumti ar kaip kitaip nuskriausti. "Chebra", ypač kiemo, labai greitai pajuto, kad ir kaip niežtėtų nagai, geriau prie jaunesniojo Zvonkiuko nelįsti, nes turės reikalų su vyresniuoju.

Deivydas, nuo aštuonerių tampęs d-i-i-i-delį akordeoną, devintąją klasę jau lankė "šimkinėje". O ten meniškų sielų, svajoklių - "prūdais", tai jautėsi tarsi ir savo terpėje. Buvęs svajoklis nuo mažumės, šiais laikais yra pareiškęs: "Gyvenimas - žaidimas." Ar jis iš tiesų taip galvoja, ar tai tiktai šou verslo žmonėms prideranti kaukė, po kurią slepiasi ir gilūs jausmai, ir dar gilesni išgyvenimai? Nebandžiau tos kaukės nuplėšti. O gal jis su ja ir suaugęs?

Spalvingi Deivydo prisiminimai

Prodiuseris, muzikantas, atlikėjas D. Zvonkus, žinoma, labai užsiėmęs. O dar dvynukai... Tad "audiencijos" teko prašytis gal mėnesį. Bet kai pagaliau "trenkė", labai apsidžiaugiau prisiminimų iš gyvenimo Lietuvininkų aikštėje spalvingumu.

"Iš vaikystės labiausiai prisimenu Girulius - ten nuo pirmadienio iki penktadienio būdavau savaitiniame darželyje. Mus guldydavo 21 valandą. Ilgai neužmigdavau, - žiūrėdavau pro langą į plaukiančius debesis, išlendantį mėnulį. Manau, kad motulė gamta mane iškart buvo "pasmerkusi" naktiniam darbui, nes kildavo pačių įvairiausių minčių ir jausmų.

MOKYTOJAI. Pirmoji Deivydo muzikos mokytoja buvo kaimynė Elena Mončienė iš gretimo namo. Viskas labai patogu - Deivydas neidavo į kiemą, kur karaliavo dažniausiai "Trojnoj odekolon" sukliukinę ne ant savęs, o į save smirdintys dėdės, ir kniaukdama lakstė katinų populiacija. Jis eidavo pas muzikos mokytoją, kuri ir buvo pirmoji Deivydo Zvonkaus ateities lipdytoja. Su pirmąja mokytoja nuotraukos nėra. Tačiau tų mokytojų buvo ir daugiau. Pačiomis įvairiausiomis progomis. Šioje nuotraukoje - vienas iš pirmųjų Deivydo "koncertų". Asmeninio archyvo nuotr.

Na, o pačioje Lietuvininkų aikštėje labiausiai prisimenu patranką ir sovietines šventes. Mano gimtadienis lapkričio 6-ąją, o kitą dieną - per vadinamąsias spalines - visada po langais žygiuodavo tarybinis paradas", - klostė Deivydas.

O jo brolis Romas sakė, kad jų šeimoje sūnų gimtadieniai buvę šventas dalykas. Ne, gaujomis nesirinkdavo kiemo ar klasės draugai. Prie šventiškai mamos padengto stalo susėsdavo patys artimiausi žmonės, įskaitant ir krikštatėvius. Dovanos dažniausiai tokios, ko Romui ar Deivydui tuo metu labiausiai reikėdavo - nauji batai ar kojinės, kepurė ar pirštinės. Bet grįžkime prie Deivydo vaikystės prisiminimų.

"Aikštės, o tiksliau, namo kampe buvo gėrimų parduotuvė, kurioje šlapimu smirdintys dėdės pirkdavo kažkokius butelius. Tame pačiame name buvo ir žuvų parduotuvė, kuri traukdavo į mūsų kiemą visą miesto katinų populiaciją. Nebandžiau jų skaičiuoti, bet jų atrodė gerokai daugiau negu gyventojų visoje Klaipėdoje su priemiesčiais ir neregistruotomis dvasiomis.

PIRMOKAS. Vaikus į pirmą klasę norintys palydėti tarybiniai tėvai turėdavo gerokai pasukti galvas, kaip išsiprašyti iš darbų. Janinai Zvonkuvienei iš redakcijos ištrūkti kažkaip pavykdavo, Donatui Zvonkui, vairuotoju dirbusiam Prekybos uoste (dabar KLASCO) - niekaip. Šioje nuotraukoje Janina Zvonkuvienė į pirmą klasę veda Romuką. Asmeninio archyvo nuotr.

Kiemas buvo neįprastai didelis, - jame buvo galima lenktyniauti dviračiais, žaisti slėpynių ir pasiklysti. Lankytiniausi kiemo objektai buvo apgriuvę sandėliukai su akmens anglimi, stiklo taros supirktuvė, kur užsukdavo tie patys smirdintys dėdės, tuščių medinių dėžių labirintai ir visa kita tarybinės vaikystės atributika.

Kai šiek tiek paaugome, įgavome proto, laiką leisdavome pro langą mėtydami bulves į praeivius. Dabar šiek tiek gailiuosi dėl to. Juk bulvė - tokia skani daržovė, kam ją mėtyti pro langą?" - tęsė Deivydas.

Beje, viename iš tų sandėliukų ir Zvonkų šeima laikė anglis. Jų partempti privalėjo paūgėjęs Romas. Deivydas dėl muzikanto pirštų būdavo siunčiamas retai. Romas privalėdavo išnešti ir pelenus į tuos sandėliukus - jie buvo kaupiami kaip trąša kolektyviniam sodui.

Pasirinkimas

"Muzikanto kelio pasirinkimu tėvai nebuvo patenkinti. Tiesą sakant, ir aš pats nebuvau tikras dėl tokio varianto, bet vidinis balsas reikalavo daryti priešingai, negu nori tėvai. Iki šiol taip elgiuosi: klausiu mamos patarimo ir tada darau priešingai, negu ji pasakė. Ne visada mano sprendimas pasiteisina, bet vis įdomiau.

Iš Lietuvininkų aikštės išsikraustėme 1990 metų pradžioje. Tuo ir baigėsi mano tarybinė vaikystė. Iš jos labiausiai ilgiuosi skaniųjų "barankų" už 5 kapeikas. Ir turbūt viskas. Kita tegul nebegrįžta", - išpažintį baigė D. Zvonkus.

Anonsas

Kitą savaitę aiškinsimės, kaip Janina Zvonkuvienė sugebėjo kūrybiškai dirbti redakcijoje, auginti sūnus, suktis kolektyviniame sode ir dar dešimtmetį vadovauti "Žemaičių alkieriui", propaguojančiam ne tik folklorą, bet ir papročius, Žemaitijos istoriją? Kiek įtakos, auginant ir auklėjant sūnus turėjo šeimos galva - Donatas Zvonkus? Kam tai įdomu, sužinosite kitą antradienį. 

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Kitą savaitę tęsime žvalgytuves Lietuvininkų aikštės gyvenamųjų namų 1-7 ir Šaulių g. 29-ojo namo komplekse. Pokariu ši aikštė buvo "krikštyta" iš pradžių Lenino, vėliau "perkrikštyta" Pergalės aikšte. Joje ant postamento buvo patupdyta patranka, kaip daugelyje SSRS miestų ir miestelių. Prašytume atsiliepti šių namų gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder