Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (499)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (499)

Šiandien toliau žvalgysimės Lietuvininkų aikštės didžiajame name, žymimame numeriais 1-7. 1977 metais čia, į 3-iąjį namą, iš Zanavykų gatvės sovietinių mainų manipuliacijų dėka atsikraustė Janinos ir Donato Zvonkų šeima, jau auginusį sūnelį Romą. Tais pačiais metais jie susilaukė ir antrojo sūnaus - Deivydo.

Į Klaipėdoje sovietmečiu egzistavusias įvairias redakcijas - "Tarybinės Klaipėdos", "Lietuvos žvejo", "Lietuvos jūreivio" ir gal kokį dešimtį kitų daugiatiražių laikraščių, kuriuos leido save gerbiančios organizacijos - statybininkai, buitininkai, laivų statytojai ir daugelis kitų, žmonės dirbti ateidavo labai įvairiais keliais. Beje, kaip ir šiandien.

Vis dėlto tiesiausias kelias tapti žurnalistu būdavo baigti žurnalistikos mokslus Vilniaus valstybiniame universitete (VVU). Dirbti "Tarybinėje Klaipėdoje", o ne kokios nors įmonės laikraštėlyje, buvo prestižas. Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad pastarieji kūrybingumu kartais "perspjaudavo" miesto laikraštį. Bet tik kartais.

Bet grįžkime prie Zvonkų šeimos, kurioje "varomoji jėga", regis, buvo "Tarybinėje Klaipėdoje" korespondente dirbusi Janina Zvonkuvienė.

Pagal paskyrimą

Nuo Telšių kilusi Janina Kikilaitė, Vilniuje įgijusi žurnalisto diplomą, paskyrimą gavo į uostamiestyje leidžiamą " oficiozą" "Tarybinę Klaipėdą".

"Į redakciją atėjau dirbti kaip "jauna specialistė" - tiesiai iš VVU. Plika kaip tilvikas. Dar plikesnė! Redaktorius Stepas Žilinskas, kurio daug kas nesuprato, buvo man asmeniškai taip pasakęs: "Tu, Janina, iš čia niekur neišeisi. O jei ir išeisi, aš tave visada priimsiu atgal", - šiandien pradžių pradžią Klaipėdoje prisimena dabar garsi ne tik mieste, bet ir visoje Žemaitijoje žurnalistė, buvusi "Žemaičių alkieriaus" ilgametė vadovė J. Zvonkuvienė.

Tiesa, per sūnaus Deivydo - muzikanto, atlikėjo, prodiuserio - karjerą Janina tapo ir viena garsiausių močiučių Lietuvoje. Bet tai buvo žymiai vėliau nei tada, kai Zvonkai atsikraustė į Lietuvininkų a. 3-iojo namo trečiojo aukšto butą su bendra virtuve.

Suprantama, S. Žilinsko pasakymas "Niekur iš čia neišeisi" nebuvo koks grasinimas. Tiesiog jaunieji specialistai, gavę paskyrimus kad ir į baisiausią skylę, turėdavo atidirbti trejus metus. Tiesa, sykiu jie turėjo ir ant popieriaus rašytų privilegijų, - juos darbovietė privalėdavo aprūpinti gyvenamuoju plotu. Tačiau niekas to gyvenamojo ploto ant lėkštutės nepateikdavo. Dėl jo turėdavai kautis.

Susipažino vestuvėse

O su Donatu Zvonkumi, būsimuoju vyru, Janina susipažino vestuvėse Gargžduose.

"Jose pamergė buvo mano sesuo. Bet pamergių dar trūko. Tuomet ir susipažinau su Donatu. Jis buvo "kompaneiskas", turėjo puikų humoro jausmą, literatūrinių sugebėjimų, puikiai skaitydavo satyrinius rašinius, būtų buvęs neblogas aktorius", - prisiminė ji.

Žodžiu, buvo kuo žavėtis. Ir Donatą, žinoma, Janina pakerėjo. Ne tik išore, bet ir savo turtingu vidumi, kuris, laikui bėgant, išryškėjo ypač. Visi žino, kokia loterija yra vedybos. Niekada nežinosi, ar laimingą bilietą išsitraukei. Ir tai dar ne viskas - kažin, į kokią ir kaip pamiltojo šeimą "įsipaišysi". Regis, ir Donatui, ir Janinai, kilusiems nuo Telšių, "įsipaišymo" procesai pavyko.

Kilo daug klausimų

Šios šeimos pirmagimis Romas Zvonkus šiandien dirba Briuselyje, Europos Taryboje vertėju, puikiai įvaldęs anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, jau neskaitant rusų, lietuvių ir žemaičių. Kai skaitote direktyvas, reglamentus, teisinius aktus, žinokite, dažnas gali būti verstas R. Zvonkaus.

Kai Zvonkai atsikraustė į butą miesto centre, Romukui tebuvo dveji.

"Kaip atsikraustėme, nepamenu. Užtat prisimenu, kad beveik visi kiemo vaikai buvo rusakalbiai. Rusakalbė buvo ir kaimynė "ant" bendros virtuvės. Labai greitai pramokau rusiškai - sviestas, šaldytuvas, parduotuvė. Na, žodžiai, be kurių neišsiversi kalbėdamas su kaimyne, rusų kalbos žodynas pildėsi ir žaidžiant kieme", - visai teigiamai daugiakalbystę šiandien vertina Romas.

Vis dėlto, augant Lietuvininkų aikštėje, jam pradėjo kilti klausimų: kodėl buto su bendra virtuve duryse yra plyšys su vokišku užrašu "Briefe" (lit. "laiškai"), kodėl dažniau turi kalbėti rusiškai, o ne lietuviškai, ko ta patranka aikštėje ant obelisko kiurkso su vamzdžiu, nukreiptu į Vakarus? Klausimai kilo, bet disidentu tapti nespėjo, nes užgriuvo Atgimimas.

"Gimiau pačiu laiku"

R. Zvonkus pripažįsta, kad, kaip toje dainoje, gimė nei per anksti, nei per vėlai.

"Kadangi mokiausi Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje, visada galvojau, kad mokausi pačioje geriausioje miesto mokykloje. Ją baigęs supratau, kad iš tiesų taip ir buvo. Klaipėdoje kūrėsi Lietuvos krikščioniškasis koledžas (LCC), į kurį ir nuėjau tiesiu taikymu. Tėvai mano pasirinkimo nereguliavo. Ten egzaminų nebuvo - testai. Atsakęs į juos, iš karto buvau "užskaitytas" mokytis, o ne kaip kiti - dar metus tobulinti anglų kalbos žinias.

Visos paskaitos buvo angliškai. Mus mokė koledžo įkūrėjai kanadiečiai, dėstytojai iš JAV. Mūsų pedagogams buvo sunku įsidėmėti mūsų pavardes, tai vadindavo vardais, kartu, įteisindami lygybę, mes juos irgi vadinome vardais. Toks laisvas bendravimas su pedagogais buvo neįprastas ir... labai naudingas ateičiai, kai neturėjau kompleksų su bet kokio rango žmonėmis kalbėtis nesusikaustęs", - pasakojo Romas.

Dirbdami redakcijoje apčiuopom vieni kitų gyvenimus žinojom, bet niekada nesusimąstydavau, kaip Janina sugeba kūrybingai dirbti, auginti du sūnus, "diriguoti" "Žemaičių alkieriui", o dar ir kolektyviniame sode kažko užsiauginti.

"Darbo darže, sode ir dabar nekenčiu, nes taip atgrasu buvo parduoti vasaras ravint, nurenkant daržoves, skinant vaisius", - prisipažino Romas.

Anonsas

Prisiekusiems "Akvarelių" skaitytojams pranešu, kad kitą savaitę bus 500-oji šio ciklo dalis, kurioje išpažinsiu savo nuodėmes, sukauptas per dešimtmetį, liejant tas "Akvareles", o drauge - apie atrastus stebuklus ir stebukliukus. Todėl saga apie Zvonkų gyvenimą Lietuvininkų aikštėje nusikels į antradienį, jau po Žolinės. Laukite tęsinio, kuris turėtų būti apie tai, kaip Janinos vienoje rankoje buvo samtis, kuriuo barščius maišydavo savo bute, o kitoje - rašiklis (primenu, kompiuterių dar nebuvo, o ir rašomosios mašinėlės "Tarybinės Klaipėdos" redakcijoje buvo vos kelios), kuriuo "papaišydavo" lyrizmu nuspalvintus rašinius. Kaip jai pavyko samtį derinti su rašikliu, kokias gyvenimo pamokas iš tėvų yra gavę Zvonkiukai - po dviejų savaičių.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Lietuvininkų aikštės namų komplekse gyvenusiųjų paieškos tęsiamos. Prašytume atsiliepti 1-7 namų gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder