Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (494)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (494)

Šiandien toliau žvalgomės name Lietuvininkų aikštė 1-7 ir prie jo prijungtame Šaulių g. 29-ajame, statytame vėliausiai. Jame 1945 m. buvo apgyvendintas  medicinos bataliono vadas Jakovas Voskoboinikovas, kurio jaunesnysis sūnus Rudolfas šiandien dirba Respublikinės Klaipėdos ligoninės Radiologijos skyriaus vedėju.

1945 m. rugpjūtį su pirmagimiu sūnumi Aleksandru ant rankų atvažiavo ir Rudolfo mama Ana Tulinova. Tik Klaipėdoje ji oficialiai tapo Voskoboinikova.

Metų pabaigoje atvyko ir jos mama, gyvenusi Voroneže. Moteris tikėjosi Klaipėdoje pasislėpti nuo NKVD, represavusios "liaudies priešu" paskelbtą jos vyrą.
1947 m. Voskoboinikovai susilaukė ir antrojo sūnelio Rudolfo.

Prisimena ir skaitytojai

Medicinos batalionas, kuriam "dirigavo" J. Voskoboinikovas, Klaipėdoje buvo išformuotas. Turėtos lovos, antklodės, medicininiai įrankiai buvo perduoti ligoninėms.

Iš pradžių terapeutas J. Voskoboinikovas dirbo ir Raudonojo Kryžiaus, ir besiformuojančioje Geležinkelininkų ligoninėje. Pastarojoje dirbti pradėjo ir Ana Voskoboinikova, kuri, kaip ir Jakovas, buvo baigusi tą patį Almatos medicinos institutą.
Klaipėdoje trūko ginekologų-akušerių, nes pokarinį uostamiestį ištiko demografinė krizė. Jį atlaikyti ankstesnėse "Akvarelėse" aprašytam Chaimui Cukermanui jau trūko rankų. Tad A. Voskoboinikova specializavosi ginekologijoje.

Kai pasakojimas apie medikų Voskoboinikovų šeimą tebebuvo "gamyboje", redakciją pasiekė intymus skaitytojos laiškelis.

VIENINTELĖ. Jakovas Voskoboinikovas prieš iškeliaudamas amžinybėn sudegino visas nuotraukas - ir darbines, ir asmenines. Šitą per stebuklą pavyko aptikti Respublikinės Klaipėdos ligoninės Kardiologijos skyriaus istorijos albume. Vienu periodu J. Voskoboinikovas vadovavo ligoninei, vėliau daugelį metų - ligoninės 2-ajam vidaus ligų skyriui. Šioje nuotraukoje jis (centre) su skyriaus bendradarbiais.

"Apie Aną Voskoboinikovą mes su mama kalbėdavome kaip apie labai nuoširdų ir nuostabų žmogų! Jos rūpesčio, pastangų ir išminties dėka mudu su broliu gyvename. Mama pasakojo, kaip gimusį broliuką labai ilgai gaivino. Komplikuotas buvo ir mano atėjimas į šį pasaulį, kai mama lyg ir norėjo daryti abortą, bet, susapnavusi mažą mergaitę, nenorėjusią eiti pas ją ant rankų, kuri sakė: "Tu manęs nenori." Ryte apsiverkusi pasakė mano tėvui gimdysianti, ir taškas. Ir apsispręsti, ir susapnuoti įtakos galėjo turėti ir pokalbiai su Voskoboinikova. O kai jau aš pati laukiausi sūnelio, mama jos prašė priregistruoti ir prižiūrėti mane. Devynis mėnesius bendravau su šia švelnia, nuoširdžia gydytoja. Ją, kaip ir mamą, prisimenu ir miniu su dideliu dėkingumu", - rašė moteris.

Žaidimai

Voskoboinikovų sūnūs Aleksandras ir Rudolfas augo tuo metu, kai vaikams labai trūko pramogų. Tad berniukai jų susigalvodavo patys.

"Akvarelėse" jau ne kartą minėta, kaip vaikai "kaliošais" - tuometiniais keltais - perplaukę marias ieškodami sprogmenų šukuodavo miškus, lįsdavo į švedų tvirtove vadinamus griuvėsius, kurie po kelių dešimtmečių virto Lietuvos jūrų muziejumi. Jų rasdavo ir miške, kuris buvo pavadintas Kultūros ir poilsio parku. Na, o paskui - fejerverkai. Aleksandras ir Rudolfas, skirtingai nei kiti bendraamžiai, nelaimių dėl tokių pramogų išvengė.

Pasak Rudolfo, nepaisant amžiaus skirtumo, jie su broliu sutarė gerai.
"Bet nuolat jausdavau apmaudą, nes broliui tėvai pirkdavo naujus drabužius, o man atitekdavo jo išaugti", - prisipažino p. Rudolfas.

Jis su nostalgija prisiminė ir žiemos smagumus, kai važinėdavosi rogutėmis Lenino, o vėliau - Pergalės aikštėje.   

Mokslai "iš reikalo"

Kai R. Voskoboinikovo paklausiau, kaip jų šeima išgyveno žydų medikų pjudymo metus, jis prisiminė, kaip iš namų gal 1952, gal 1953 m. buvo dingęs tėvas.

"Nėra ir nėra. Mudviem su broliu niekas neaiškino kodėl. Tik praslinkus daugeliui metų iš tėvo sužinojau, kad kaimynas jį buvo perspėjęs dingti iš Klaipėdos, nes Kretingoje buvo formuojamas ešelonas žydams išvežti. Tėvas išvažiavo... į Leningradą mokytis fizioterapijos dėsnių. Mamai niekas negrėsė, nes ji rusė",- prisiminė R. Voskoboinikovas.

ROGUTĖS. Aikštėje darytoje nuotraukoje matyti Borikų šeima. Ant rogučių pirmajame plane - jų sūnus Ilja, už jo - Rudolfas Voskoboinikovas. (Iljos BORIKO archyvo nuotr.)

Jo tėvas į Klaipėdą grįžo jau po Stalino mirties. Tie mokslai "iš reikalo" tėvui pravertė, kai sulaukęs brandaus amžiaus atsidėjo fizioterapijai. Na, o Rudolfas, augęs medikų šeimoje, baigęs vidurinę taip pat rinkosi medicinos studijas Kauno medicinos institute. Medikų dinastiją tęsia ir jo duktė Julija.

Na, o vyresnysis brolis Aleksandras pasuko kitu keliu. Baigęs Leningrado laivų statybos ir inžinerijos institutą jis konstravo ir statė ne bet kokius, o atominius povandeninius laivus.  

Bus daugiau.

Prašymas

Kitą savaitę tęsime žvalgytuves Lietuvininkų aikštės gyvenamųjų namų 1-7 ir Šaulių g. 29-ojo komplekse. Prašytume atsiliepti šių namų gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder