Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (492)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (492)

Šiandien toliau žvalgysimės Vilties (buvusi Altenbergo, Lenino) gatvės 7-ajame name. Jame jau pokariu gyveno ginekologo-akušerio Chaimo Cukermano, dirbusio Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, šeima. Ir ne mažiau klaipėdiečių pagarbos pelniusi, toje pačioje ligoninėje dirbusio terapeuto Joelio Riko šeima.

Taigi, iš pirmojo Vilties g. 7-ojo namo aukšto pakilsime į antrąjį, kuriame gyveno Rikų šeima.

Ryškiai švietė ir Joelio Riko žvaigždė

Po kruopelytę rinkau žinias ir apie kitą pokarinės Klaipėdos medicinos šviesulį J. Riką. Į jo vadovaujamą skyrių 1950 metais atvažiavo dirbti Vytauto Didžiojo universitetą Kaune baigusi Emilija Straukienė. Tą patį universitetą dar tarpukariu buvo baigęs ir J. Rikas. Tikriausiai jis buvo kilęs iš Plungės, nes, baigęs universitetą, tenai ir pradėjo gydytojo karjerą. Tad į Klaipėdą jis pokariu atvažiavo gerokai sukaupęs gydytojo praktiko patirties. Ir labai dažnai kolegas apstulbindavo diagnozėmis.

"Nežinau, kas buvo nutikę, bet Rikas tematė viena akimi, kita buvo stiklinis protezas. Tai jis ta viena akele sugebėdavo įžvelgti kur kas daugiau nei mes abiem. Jo diagnozėmis drįsdavome suabejoti, bet paskui įsitikindavome - Rikas buvo teisus",- pasakojo E. Straukienė.

J. Rikas puikiai mokėjo vokiečių kalbą ir iš kažkur iškapstydavo medicininių straipsnių (interneto juk tais laikais nebuvo, o ir literatūra, spauda dėl geležinės uždangos ypatumų nebuvo prieinama). Sujungus ilgametę praktiką ir sparčiai tobulėjančios medicinos mokslo žinias, pasisemtas iš tų straipsnių, rezultatas buvo akivaizdus.

"Ką sužinojęs, ką perskaitęs, Rikas visada skubėdavo tuo pasidalinti su kolegomis. Ir mes buvome be galo dėkingi už tai", - prisiminė kartu su J. Riku mediko kelią pradėjusi, vėliau kardiologijos specialiste šviesuliu tapusi Vita Elžbieta Metrikienė.

Ragino prikąsti liežuvį

Pasak E. Straukienės, kartais užvirdavo diskusijos apie gyvenimą.

"Savo trigrašius kišdavome ir mes. Kartą Rikas mus perspėjo: "Ar žinote, kada ir kur kalbėti?" Už tai buvome labai dėkingos. Nes juk dėl tokio perspėjimo galėjo nukentėti pats", - sakė Emilija, turėdama omenyje NKVD, KGB skundikus, kurie buvo vadinami "stukačiais", ir jų šešėliai krisdavo ant kiekvieno "ganomojo"...

Ji dar prisiminė skyriuje dirbus sovietų karininkų žmonų, kurios buvo labai uolios skundikės. Nebūtinai KGB, tiesiog skundikės.

"Kur nors išvažiuodamas Rikas, o išvažiuodavo dažnai ir į Klaipėdos apskrities ligonines, ir į konferencijas Kaune ar Vilniuje, mane paskirdavo "vadovauti paradui" vietoje savęs. Tai tos karininkų žmonos, tingėdamos dirbti, jam sugrįžus skųsdavo, o dažnai ir šmeiždavo mane. Rikas tą šaršalą bemat numalšindavo, gindamas mano, o ne karininkienių pozicijas",- teigė E. Straukienė.

Išsigandusios lįsdavo į spintą

J. Rikas buvęs labai ūmus žmogus. Tuomet dar niekas neskirstė žmonių į flegmatikus, melancholikus, sangvinikus ir cholerikus. Sako, J. Rikas buvęs tipiškas cholerikas, galintis sukelti didelius skandalus lygioje vietoje.

BE BALTO CHALATO. Be balto gydytojo chalato Joelis Rikas būdavo labai retai.

"Jis nei iš šio, nei iš to pradėdavo taip šaukti, kad persigandusios sesutės puldavo slėptis spintose, kol skyriaus vadovas aprims. Ne kartą jo visai nepelnytai būdavau aprėkiama ir aš. Bet daktaras labai greitai atlyždavo ir atsiprašyti ateidavo... su saldainių dėžute. Nežinau, iš kur jis tas dėžutes traukdavo - jos buvo didelis deficitas. Kartą mudu buvome susipykę labai rimtai. Jis mane rekomendavo dirbti Plungės ligoninės skyriaus vedėja ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl visai nenoriu naudotis ta rekomendacija. Riko nuomone, Plungė buvo miestų miestas ir savo grožiu, ir savo žmonėmis", - sakė ponia Emilija.

Susigiminiavo su vilniečiais

Nors E. Straukienės su Rikų šeima nesiejo asmeninė draugystė, tačiau jų bute Vilties g. 7-ajame name jai teko lankytis.

"Reikėdavo skubiai nunešti kokį pranešimą, pasipustai padus, ir jau Rikų bute. Kai mūsų skyriaus darbo tikrinti atvykdavo kokia komisija, rezultatai būdavo aptariami pas Rikus. Nepamenu, kad būtume buvę vaišinami kokiais nors išskirtiniais žydų virtuvės patiekalais. Nors neabejoju, kad Rikienė turėjo būti puiki šeimininkė. Ji buvo vaistinės vedėja dabartinės Lietuvininkų aikštės kampe. Vienu metu pas Rikus gyveno ir iš kažkur atvažiavęs Riko sūnėnas. Daktaras dėl jo krečiamų eibių turėjo galvos skausmo", - prisiminė Emilija.

Ji visai netikėtai tapo liudininke, kai stotyje Rikai pasitiko būsimą marčią su jos tėvais, atvažiavusiais iš Vilniaus. Rikų sūnus Michailas ir "nusėdo" Vilniuje.

Kai J. Rikas išėjo užtarnauto poilsio, kaip tuomet būdavo vadinamas pensinis periodas, jis buvo gerokai pasiligojęs, nes daugelį metų buvo kankintas diabeto, o prie jo pristojo ir kitos ligos. Tad gyvenimo saulėlydį jis pasitiko sūnaus namuose Vilniuje.

"Aš taip gailėjausi, kad negalėjau nuvažiuoti į Riko laidotuves. Mat mūsų ligoninės delegacija į jas nuvyko. Ir sakė tenai buvę vieninteliai su daktaru atsisveikinantys žmonės", - sakė E. Straukienė.

O kad tenai su velioniu atsisveikinti neplaukė minios, visai suprantama - didesnioji gyvenimo dalis prabėgo Klaipėdoje. Čia J. Rikas dosniai dalijosi ir žiniomis, ir praktika. Klaipėdoje, o ne Vilniuje, jis buvo pelnęs kolegų ir pacientų pripažinimą.

Taigi buvę kaimynai Vilties g. 7-ajame name Cukermanai ir Rikai ilsisi visai ne kaimyniškai: Cukermanai - uostamiesčio Joniškės, Rikai - Vilniaus žydų kapinėse.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Prašymas

Toliau žingsniuosime į labai didelį namą Lietuvininkų aikštėje, kuris žymimas net keturiais numeriais - 1, 3, 5, 7. Tarpukariu šita aikštė buvo vadinta Liepojos, Imanuelio Kanto, pokariu iš pradžių gavo Lenino pavadinimą, vėliau "perkrikštyta" Pergalės aikšte. Joje ant obelisko buvo patupdyta patranka, kaip daugelyje SSRS miestų ir miestelių. Bet pirmiausiai užsuksime į šio didelio namo "prielipą" - Šaulių gatvės 29-ąjį, kuriame 1945 metais su medicinos batalionu įžengęs į Klaipėdą buvo apgyvendintas jo vadas Jakovas Voskoboinikovas. "Tuomet mūsų gatvė, kurios name gyvenome dešimt metų, vadinosi Raudonosios Armijos. Ir namo numeris buvo 17, o buto - pirmas", - patikslino J. Voskoboinikovo jaunesnysis sūnus Rudolfas, šiandien dirbantis Respublikinės Klaipėdos ligoninės Radiologijos skyriaus vedėju. Prašytume atsiliepti šių namų gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir kaimynus tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected]

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder