Žinia, Liubovės mama Jevgenija tarnavo Šliūpams. Jų ryšys buvo toks stiprus, kad prieš pasitraukdami į Austriją Šliūpai dar pasirūpino savo tarnaitę nuvesti pas Palangos fotografą.
Artėjant frontui iš Rytų vokiečių valdžia iš darbdavių pradėjo atiminėti į Lietuvą suvežtus žmones ir ėmė ruošti juos darbams Vokietijoje.
"1944 m. rugpjūtį vokiečiai pradėjo registruoti rusų šeimas išvežti darbams į Vokietiją. Todėl mes su sese pabėgom į Kretingą, kad neišgabentų į Vokietiją. Bet policija mus pagavo ir grąžino į Palangą. Policijoje mus tardė, paėmė pirštų atspaudus ir uždarė į kamerą. Paskui išvežė į Telšių lenkų belaisvių stovyklą, iš kurios vežiojo kasti apkasų. Po to perkėlė į Plungę, paskui į Mažeikių lagerį. Spalio mėn. iš Mažeikių vėl pradėjo perkeldinėti į Kurliandiją (Latviją). Per artilerijos apšaudymą aš su sese ir dar 11 žmonių pasislėpėme duobėje nuo bombos. Sutemus bėgom nuo vokiečių į Vilimiškių kaimą pas Alfonsą Beržanską, ten slėpėmės iki sovietinės armijos atėjimo. O 1945 m. vasarį patekom į Salantų filtracijos stovyklą. Kai Kartenos stotyje buvo suformuotas ešelonas, mus grąžino į Rusiją", - rašoma sūnaus Jurijaus išsaugotuose Jevgenijos Miniailo-Marudovos prisiminimuose.
Kai besislapstydamos pas Beržanskus Vilimiškės kaime seserys pajusdavo kokį pavojų, dumdavo į miškus. O juose suartėjo su taip pat besislapstančiais vyrais. Pasak Liubovės, šie įdėmiai klausydavosi Maskvos radijo, skelbusio apie sovietinės armijos pergales ir neišvengiamą jos artėjimą. Jevgenijai tada suspausdavo širdį - kaip Šliūpai, ar jau spėjo pasitraukti į Vakarus? Tad sykį naktį ji surizikavo aplankyti savo buvusius darbdavius, kurie tebebuvo savo namuose. Jevgenija juos perspėjo, kad skubėtų trauktis, nes frontas visai čia pat ir sovietinė armija gali bet kurią dieną įžengti į Palangą.
Dr. J. Šliūpas per "Marconi" imtuvą klausęsis BBC radijo (puikiai mokėjo anglų ir vokiečių kalbas), Ženės perspėjimu nenorėjo tikėti, nes iš "savo radijo" jis turėjo susidaręs visai kitą vaizdą. Tačiau praktiškoji jo žmona Grasilda rugsėjį jau pradėjo ruoštis kelionei į nežinią.
"Mama ėmė rengtis pasitraukti į Vokietiją. Atsimenu, buvo papjauta mūsų karvutė Trūlė. Mama padarė dešrų ir dalį mėsos išrūkė, dalį pardavė (kaupė pinigus kelionei) ir išdalino kitiems", - knygoje "Tėvas, kokį pažinojau" rašo V. Šliūpas.
Galiausiai Šliūpai vis dėlto pajudėjo į Vakarų Europą ir laikinai apsistojo Austrijoje, Bregence (Bregenz). Čia atvažiavo ir Lietuvių globos įstaigos Berlyne atstovas, kurį atsiuntė Lietuviškasis komitetas. Pasak V. Šliūpo, iš tikrųjų tai padarė vokiečių valdžia, raginusi, kad J. Šliūpas važiuotų į Berlyną pasakyti per radiją kalbos Amerikos lietuviams
"Tėvas labai nenorėjo važiuoti, nes jį kankino šlapimo pūslės skausmai, buvo išvargęs, be to, sunkiai bematė - jam reikėjo kitų akinių. Mama irgi atkalbinėjo tėvą nuo kelionės. Tačiau J. Petrėnas vis dėlto jį prikalbino. Spalio 31 ar lapkričio 1 d. tėvas išvažiavo į Berlyną. Dar ir dabar akyse matau, kaip tėvas atsisveikindamas stovi prie nuleisto vagono lango ir mums mojuoja, o traukinys vis greičiau ir greičiau rieda Vokietijos link. Tai buvo paskutinis kartas, kada mačiau tėvą gyvą", - minėtoje knygoje rašo V. Šliūpas.
Daugelyje rašytinių šaltinių nurodoma Šliūpą mirus Austrijoje, tačiau tai nutiko Berlyne. Jau po pasakytos kalbos per radiją. Oficiali versija - širdies smūgis. Tačiau kai kurie lietuviai Grasildą Šliūpienę ragino reikalauti kūno skrodimo nustatyti "tikrąją mirties priežastį". Mat tarp lietuvių sklido kalbos, kad J. Šliūpas mirė vokiečių nunuodytas, nes atsisakė keisti savo kalbos per radiją tekstą. Vokiečiai, perskaitę J. Šliūpo kalbą, esą pasakė - viskas, ką parašė apie bolševikus, gerai, bet nieko gera nepasakyta apie vokiečius. O J. Šliūpas neva atsikirtęs - kaip parašyta, taip ir skaitysiąs.
"Ar tai teisybė - nežinau. Buvo kalbama tartum tėvo viena ausis buvo pamėlynavusi - tai esą nunuodijimo požymis. Išvakarėse jis buvęs privačiame susitikime su vaišėmis. Sklido kalbos, kad galbūt jam į maistą buvo įdėta nuodų. Atsimenu, mama norėjo, kad skrodimas būtų padarytas, bet vokiečių policija neva atsisakiusi duoti leidimą tą daryti. Tai vis gandai, įrodymų neturiu", - teigia V. Šliūpas.
Jis prieš Berlyne kremuojant tėvą atsisveikinti nėjo, nes norėjo išlaikyti atmintyje ir širdyje tėvo atvaizdą tokį, kokį matė paskutinį kartą, stovintį prie vagono lango.
Į JAV G. Šliūpienė iškeliavo su sūnumi ir su brangaus žmogaus pelenų urna. Tik 1948 m. Čikagoje buvo sudarytas dr. J. Šliūpo laidojimo komitetas. 1948 m. spalio 10 d. Čikagos lietuvių tautinėse kapinėse J. Šliūpas buvo palaidotas. Čia jį atlydėjo apie 4 000 žmonių.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Anonsas
Kaip susiklostė tolesnis Jevgenijos Miniailo-Marudovos likimas - kitoje "Akvarelėje".
Prašymas
Netrukus žingsniuosime į Vilties g. 7-ąjį namą (anuomet - Lenino g. 7). Jame pokariu gyveno akušerio-ginekologo ir pokarinės Klaipėdos legendos Chaimo Cukermano, dirbusio Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, šeima. Prašytume atsiliepti kitus šio namo gyventojus ar jų palikuonis, galinčius papasakoti apie savąsias šeimas ir namo kaimynus, tel. 8 612 24184 arba el. pašto adresu [email protected].
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą