Kai 1953 m. sausį gimė Andriukas, Juškevičiai tebesiglaudė mažame kambarėlyje Vytauto gatvės name. Bet visai netrukus pagausėjusiai šeimai buvo paskirtas butas Vilties g. 3-iojo namo palėpėje. Tuomet palėpinių butų mansardomis dar niekas nevadindavo... Butas nebuvo didelis, gal tik po dešimtmečio Klaipėdos dramos teatro direktorius B. Juškevičius gavo leidimą palėpėje įsirengti dar vieną kambariuką. Statyba, kaip ir kitais buitiniais reikalais, žinoma, teatro direktorius laiko rūpintis visai neturėjo. Bet dar vienas kambarys palėpėje atsirado.
Šeimyninis juokelis
Andrius gimė sausį, o siaubas baubas Josifas Stalinas pasimirė kovą. Tad didelėje Juškevičių giminėje, kuri susieidavo ir su Miklovais, Janinos tėvais iš Kartenos, patyliukais buvo juokaujama: "Andrius išgąsdino Staliną, todėl tas ir pasimirė." Laikai tebebuvo kupini įtampos, nes Maskvoje vyko žūtbūtinė kova dėl "didžiojo tautų vado" vadžių, tad jei tik būtų kas pabandęs tokią išgąsdinimo versiją garsiai skelbti... Tačiau šis šeimyninis juokelis giminėje gyvuoja iki šiol.
O sūnaus Šarūno atėjimas į pasaulį 1956 m. spalį buvo tapatinamas su Nikitos Chruščiovo inicijuotu Stalino kulto nuvainikavimu.
Žmonių pilni namai
"Gyvenome netoli geležinkelio ir autobusų stočių, tad kas į Klaipėdą kokiais reikalais beatvažiuodavo, pirmiausiai užsukdavo pas mus - giminės, pažįstami, pažįstamų pažįstami iš Kartenos, Dzūkijos. Ypač judėjimas pagausėdavo vasarą, kai daug kam jūra rūpėjo. Man tai kas - ir saldainių, ir sausainių iš užklydėlių gaudavau. Tik dabar suprantu, koks tai krūvis buvo visus keturis namų kampus laikančiai mamai - pavaišinti, kartais ir apnakvindinti. O ką padėti ant stalo vaišių, jei patys dažnai srėbdavome kopūstienę", - šiandien svarsto A. Juškevičius.
Visgi tie vizitai rodė, kad po visą Lietuvą pasklidę giminaičiai neprarado ryšių. Jie tvirti ir iki šiolei.
Kopūstienė ir koncertas fortepijonui
Kai Juškevičiai nusipirko radiolą (radijas, kurio viršuje - patefonas), šeimoje buvo sukurtas sekmadienio ritualas. Kol J. Juškevičienė ant balta staltiese padengto stalo sunešdavo lėkštes su garuojančia kopūstiene, B. Juškevičius iškilmingai atvoždavo radiolos dangtį ir uždėdavo plokštelę, o ant jos nureguliuodavo patefono galvutę su adatėle. To veiksmo niekam nepatikėdavo, net kai Andrius su Šarūnu buvo ūgtelėję. Mat adatėlė, netinkamai pastatyta, galėjo subraižyti plokštelę. Ji būdavo vis ta pati - Piotro Čaikovskio I koncertas fortepijonui su orkestru.
ŽAISLAI. Pokarinės Klaipėdos vaikai, kaip ir bendraamžiai už geležinės uždangos, neaugo be žaislų. Nors jie buvo tokie bespalviai, šiurkščiai "nutašyti", tačiau keldavo ne mažesnes emocijas nei dabartiniai tviskantys ir žybčiojantys. Juškevičių Andriukas buvo be galo laimingas, kai tėvai nupirko sunkvežimį. Andriaus Juškevičiaus archyvo nuotr.
Šiandien Andriui toji kopūstienės ir koncerto fortepijonui dermė atrodo kiek komiškai. Bet ką gali žinoti, galbūt toji dermė lėmė, kad jaunesnysis brolis Šarūnas pasirinko muzikinio, o ne dramos teatro aktoriaus kelią. Šiandien jis sėkmingai dirba Klaipėdos muzikiniame teatre, žiūrovus žavėdamas dažnai labai juokingais vaidmenimis. Vyresniojo brolio įsitikinimu, tą komizmą jis paveldėjo iš tėvo.
Andrius, pasukęs žurnalistiniu keliu, matyt, radiolos irgi buvo paveiktas, nes nuolat domisi besivystančiomis radijo technologijomis.
Incidentas
Juškevičiukai, kaip ir ankstesnėse "Akvarelėse" aprašytas šio namo gyventojas Ilja Borikas, irgi mėgo "bombiožkes". Jų susiorganizuodavo Kultūros ir poilsio parke, kur dar neapaugusiuose apkasuose aptikdavo šovinių ar granatų. Bet, regis, negesintų kalkių ir jau išryškintų fotojuostelių padegti junginiai buvo populiaresni.
"Nebeprisimenu, iš kur mes gaudavome tų negesintų kalkių ir tų juostelių, bet išgaunamais sprogimais ir tirštais juodais dūmais labai džiaugdavomės", - pasakojo Andrius.
Jis prisipažino tokių "bombiožkių" kaišiojęs ir į kaimynų pašto dėžutes. Apturėdavo emocijų, kai kildavo sąmyšis...
ŽIŪROVAI. Nors teatralų vaikai tarsi savaime augo užkulisiuose, bet ir jiems premjeros bei įprasti spektakliai, kuriuos žiūrėdavo ir dešimt kartų, buvo šventė. Šioje nuotraukoje Juškevičių pirmagimis su nepažįstama mergaite, pasiruošę šventei 1955-aisiais. Andriaus Juškevičiaus archyvo nuotr.
Tuo metu dar buvo populiaru mėtyti akmenis - kuris toliau. Dėl šio žaidimo kartą kilo incidentas.
"Mano kaimynas turėjo dviratį "Ereliukas" ir leisdavo juo kartais pasivėžinti. Būdavau labai laimingas paskraidyti. O vieną kartą beskrendant - tik taukšt akmuo į galvą. Kaimynai iš gretimojo Vilties penktojo namo buvo surengę tokias varžybas. Mane kliudė tas, kurį paleido kažkuris Lichtinšainų sūnus. Žinoma, kilo triukšmas ir labai greitai atsirado Arkadijus Lichtinšainas. Stvėrė į glėbį ir - bėgte į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Ten man labai greitai išplovė žaizdą, sutvarstė. Ir Lichtinšainas mane parnešė pas tėvus į namus", - pasakojo A. Juškevičius.
"Negras"
Jam yra įsiminęs ir futbolas, kurį vyresnieji žaisdavo krepšinio aikštelėje.
"Aš irgi norėdavau dalyvauti. Bet nepriimdavo. O kartą pakvietė. Buvo vasara, sausa, sausa, o krepšinio aikštelės danga buvo gal sutrintos anglys ar kas. Spardant kamuolį kildavo juodų dulkių stulpai. Bet įsiazartinusiems tas nė motais. Namo grįžau kaip negras, gavau diržo. Ir futbolą žaisti man uždraudė. Akmenis mėtyti - taip pat. Užtat buvau įkinkytas laistyti pomidorų. Kaip ir kiti kaimynai turėjome lysvę kieme. Galėjome auginti ką panorėję. O auginome pomidorus, kurie tuomet dar buvo retenybė. Man ta laistymo prievolė buvo tokia kankynė ir nuobodybė, nes kiti vaikai siausdavo "pedagoškės" stadione už tvoros. Užtat kai giminės iš kaimų atveždavo rūkytų šoninių, kadagiais smilkytų lašinukų, kaip skanu buvo užkąsti šviežiais pomidorais", - sakė Andrius.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
ANONSAS
Ir kitą savaitę "šniukštinėsime" Juškevičių šeimos bute. Ir pagaliau "apdainuosime" teatrų artistų puotas pas Juškevičius du kartus per metus - pasibaigus teatriniam sezonui ir pasitinkant Naujuosius. O kaip visas teatralų "bordakas" atrodė ne visai pašaliniam žmogui - B. Juškevičiaus dukterėčiai Ritai Juškevičiūtei-Vitkevičienei, dabar gyvenančiai Kaune, teirausimės jos. Tuomet, pasimirus Ritos mamai, gausius vaikus pasidalijo giminės. Ją priglaudė klaipėdiečių Juškevičių šeima. "Dėdė Balys su dėdina Janina mane labai mylėjo ir globojo", - sakė ji.
Rašyti komentarą