Samuilas Borikas 1941 m. Kijevo institute buvo bebaigiąs žurnalistikos pirmąjį kursą, kai II pasaulinis karas peržengė ir SSRS sieną. Kaip ir tūkstančiai kitų tokio amžiaus jaunuolių jis buvo mobilizuotas. O 1945 m. sausio 28 d. Klaipėdos prieigose artileristas S. Borikas buvo sužeistas ir paguldytas į Klaipėdos ligoninę. Visai netrukus, jau baigiantis karui, išėjo įsakymas - karių nedemobilizuoti. Jie privalo tarnauti toliau. Ir 22 metų S. Borikas, kaip buvęs žurnalistikos studentas tarnauti toliau buvo nukreiptas į redakciją, kurią dar reikėjo sukurti.
IŠ KIEMO PUSĖS. Taip Vilties g. 3-iasis namas atrodo iš kiemo pusės.
S. Borikas buvo apgyvendintas kariškių bendrabutyje netoli kareivinių. 20 žmonių viename kambaryje. Gelbėjo tai, kad dirbo neskaičiuodamas valandų. Darbo reikalais užsukdavo ir į Karininkų namus (dabar - Klaipėdos koncertų salė), kurioje buvo biblioteka. O joje dirbo simpatiška Tatjana. Netrukus jie jau buvo pora.
1947 m. Borikams buvo paskirtas butas Vilties g. 3-iajame name. Čia po metų jau krykštavo sūnelis Ilja. Jaunas tėvas sūneliu labai džiaugėsi, tačiau didžioji paros dalis vis dėlto atitekdavo redakciniams rūpesčiams.
Redakcija su darželiu
"Man ir mano šeimai pirmasis laikraščio "Sovetskaja Klaipeda" numeris ypač brangus. Mano tėtis Samuilas Borikas buvo tarp tų žmonių, kurie 1945 metais, iškart po karo, kūrė miesto laikraštį. Tėvas, frontininkas artileristas, būdamas dvidešimt dvejų, tapo žurnalistu. Juo ir liko iki savo mirties 1983 metais. Dirbo "Tarybinėje Klaipėdoje", vėliau buvo sąjunginio laikraščio "Vandens transportas" korespondentas Klaipėdoje", - sako klaipėdietis laivų konstruktorius, Lietuvos nepriklausomybės metais verslininku tapęs vyresnysis S. Boriko sūnus Ilja Borikas, kartu su broliu Arkadijumi augęs žurnalisto šeimoje.
ARTILERISTAS. Sužeistas mūšyje Klaipėdos prieigose 1945 m. sausio 28 d. Samuilas Borikas dar nežinojo, kad šiame mieste prasidės jau visai kitoks jo gyvenimo etapas. Iljos BORIKO archyvo nuotr.
Daugelis Klaipėdoje atsikuriančių įmonių turėjo ir vaikų darželius, bet ne redakcija. Užtat ji būdavo pilna vaikų. Ketvirtajame senosios redakcijos aukšte, mansardoje, buvo kambarys šventėms. Tai jame ir buvo jų "darželis".
"Jame vykdavo ir darbuotojų vaikų rytmečiai, buvo švenčiami Naujieji metai, lapkričio septintoji, gegužės pirmoji ir devintoji. Darbe visi žmonės buvo "idėjiški", "teisingai suprantantys partijos ir vyriausybės politiką". Pokalbiai buvo specifiniai - vieni nutylėjimai. Dažnai sakydavo: "tu mane supratai"? Namuose, "virtuvėje", kalbėdavosi atviriau. Patikėkite, vakarėliuose apie politiką niekas neužsimindavo, tuo labiau nesvarstydavo "partijos kurso". Žmonės tiesiog džiaugdavosi atokvėpiu. Kol vaikai linksmindavosi rytmečiuose, suaugusieji dirbdavo. Vakare visi darbuotojai susirinkdavo prie redakcijos stalo",- prisiminė I. Borikas.
Stalinas su perdurta akimi
S. Borikas žurnalistu dirbti pradėjo, kai tebesitęsė dar prieškariu prasidėjusios represijos. Borikų, kaip ir daugelio kitų klaipėdiečių šeimose, tvyrojo baimė. Ypač, kai Maskvoje prasidėjo garsioji žydų gydytojų byla.
"Mūsų namo rūsyje buvo prieškarinė maisto saugykla. Žinoma, ten maisto nebuvo, bet nakčiai tėvai su manimi kraustydavosi ten, jeigu į buto duris belstųsi NKVD",- pasakojo I. Borikas.
PAUKŠČIUKAS, įskridęs pro redakcijos langą, žurnalistams atrodė tikras stebuklas, liudijantis, kad karas tikrai pasibaigė. Iljos BORIKO archyvo nuotr.
Nesvarbu, kad S. Borikas buvo frontininkas. Į kalėjimą ar tremtį galėjo pasiųsti bet kada ir už bet ką. Ypač dirbantį spaudoje, nes nuo klaidų čia neapsaugotas niekas. Štai už klaidą laikraščio straipsnyje ("Ilgų ligų" vietoje "Ilgų, ilgų" metų draugui Josifui Stalinui) kažkas "užsidirbo" tremtį į Sibiro "kurortus" daugeliui metų... Panaši grėsmė buvo iškilusi ir S. Borikui.
"Tėvas pasakojo, jog kartą surinkus numerį, kurio pirmajame puslapyje buvo išspausdintas Josifo Stalino portretas, o antrajame - kinų antitarybininko Čankaiši karikatūra, cenzorius įžiūrėjo diversiją. Mat "studijuojant" laikraštį prieš šviesą durklas Čankaiši rankose perskrodė Stalino akį... Tėvą iškvietė atitinkami organai. Gerai, kad vyriausiasis redaktorius buvo padorus žmogus ir užstojo jaunąjį žurnalistą", - pasakojo I. Borikas.
Beje, nuo tada cenzoriai naktimis pradėjo budėti spaustuvėse, kad pradėjus suktis spausdinimo mašinoms pirmuosius egzempliorius peržiūrėtų prieš šviesą.
"Pranešus apie Stalino mirtį, naktį tėvas budėjo redakcijoje. Netikėtai labai neramus parskubėjo iš darbo ir paprašė mamos pasiūti gedulingą raištį. Atėjęs į darbą be raiščio būtų apkaltintas nelojalumu valdžiai. Paprasti žmonės, darbininkai ir valstiečiai ne visada perprasdavo SSRS politinius įvykius ir patekdavo į labai keblias situacijas. O inteligentai buvo stebimi ypač akylai. Bijojome atsidurti lageryje", - pasakojo I. Borikas.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
ANONSAS
Kodėl prie Borikų šeimos buto durų klūpojo žmogus? Kaip namo vaikai prasimanydavo parako ir kokių pasekmių sulaukdavo? Ką reiškė "Tarybinės Klaipėdos" redakcijos kabrioletas pilkame pokarinio miesto gyvenime?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą