Šįkart į namo gyventojų patirtas komedijas ir tragedijas toliau dairysimės etnomuzikologės, Muzikos ir teatro akademijos docentės, TV ir radijo laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės akimis. Ji šiame name gyveno nuo 1951-ųjų.
Laidotuvės ir kinas
Pokarinėje Klaipėdoje laidotuvės būdavo savotiškas teatras, apie kurio apraiškas papasakojo ir p. Zita.
"Turėjome ir tokią, šiandieninėmis akimis žvelgiant, siurrealistinę pramogą: tuomet Klaipėdoje visus mirusiuosius per visą miestą lydėdavo žmonių procesija, o karstas būdavo pastatytas "gruzovike" su nuleistais bortais, iš kraštų padabintame nukirstais berželiais. Mes bėgdavom žiūrėti tų laidotuvių, skaičiuodavom, kiek buvo geležinių ir kiek vaškinių vainikų, kiek dalyvauja žmonių. O parlėkę visomis žiniomis pasidalindavome su tėvais ir kaimynais", - pasakojo pokalbininkė.
MOKSLEIVĖ. Kaip ir visi Geležinkelio stoties rajono vaikai lietuviai, Zita Kelmickaitė mokėsi Kristijono Donelaičio mokykloje, kurioje, žinoma, šoko tautinius šokius, lankė sportinę gimnastiką. "Mokiausi gerai, vienintelis dalykas, už kurį gaudavau pastabų - tai mano amžinas plepėjimas per pamokas. Tratėdavau kaip užsukta", - pripažino p. Zita.
Dar viena tuometinė pramoga - greta šios gatvės buvęs pagrindinis kultūros židinys - Geležinkelininkų kultūros namai.
"Ten rodydavo ir kiną. Ir visus kaimynus galėdavai ten sutikti, kai rodydavo indų filmus. Tada būdavo labai gražu - visa žiūrovų salė verkdavo pasisriūbaudami, o vyrai parėję iš to gražumo pasigerdavo. Skurdi ta mūsų vaikystė buvo, bet daininga, žodinga ir savaip spalvinga", - sakė Z. Kelmickaitė.
Ji papasakojo ir apie lėlę: "Mūsų name ir aplinkiniuose gyveno daug rusų karininkų, o jie, lyginant su mumis, buvo žymiai turtingesni. Niekada neturėjau lėlės su mirksinčiom akimis ir ilgais šilkiniais plaukais, bet visada svajojau. Mano svajones mama greitai išsklaidydavo realybe, įteigdama, kad mano "gutaperčinė" lėlė žymiai praktiškesnė, nes ji nebijo nei vandens, nei jos labai saugoti reikia."
Suaugusiųjų "zabovos"
Pasak p. Zitos, jų namo ir aplinkiniuose kiemuose visada būdavo žmonių.
"Vyrai žaisdavo šachmatais, šaškėmis, pliekdavo kortomis ir domino. Kiemuose nebuvo mašinų, juose kunkuliuodavo gyvų žmonių katilas, tad visi pamatydavo ir įvertindavo viską: kas su kuo susipyko, kas naują suknelę, švarką pasisiūdino ar nusipirko, ar kaimynas Miša vėl prisigėręs parėjo, ar Valentiną vyras eilinį kartą apkūlė... Visi kažkodėl oriai, rimtai ir pagarbiai pasveikindavo sugrįžusius iš pirties vyrus: "S liogkim parom." Tuomet vyrai padėkodavo. Šeštadieniais visos gatvės vyrai ir berniukai patraukdavo į geležinkelio stotyje buvusią kirpyklą. Po kiek laiko visi būdavo apkirpti ir kvepėdavo odekolonu "Šipras". Beje, tuomet tai buvo odekolonų odekolonas, nes geresnio nebuvo. O moteriškų kvapų viršūnė būdavo kvepalai ir odekolonas "Krasnaja Moskva". Viskas, žinoma, "tėvyninės" gamybos", - prisiminimais dalijosi p. Zita.
Skudurai ir silkės
Pokarinė klaipėdiečių karta puikiai mena, kaip į kiemus įsukdavo vežimaitis ir jo važnyčiotojas įvairiais būdais stengdavosi atkreipti gyventojų dėmesį ir kviesdavo nešti, kas nereikalinga: gelžgalius, skudurus, popiergalius ir kt. Tuos antrinių žaliavų surinkėjus žmonės kažkodėl vadindavo žydais, nors tarp jų būdavo ir kitų tautybių žmonių.
ORGANIZATORĖ. Zita buvo kiemo vaikų žaidimų ir siautimų organizatorė. Šioje nuotraukoje - "vestuvės" su kaimynų berniuku.
Z. Kelmickaitė taip nupiešė "žydo" apsilankymą jų kieme: "Paprastomis dienomis gatvėje pasigirsdavo lūpinės armonikėlės garsai - nugeibusiu arkliuku atvažiuodavo žydelio vežimaitis. Mama atiduodavo nereikalingų skudurų ar popieriaus pundelius, gelžgalius, o už tai gaudavo muilo gabalėlį ar kokį balioną, žaisliuką vaikams. Jais labai pradžiugindavo mus."
Klaipėdoje klestėjo ir nelegali prekyba. Iš mėsos kombinato nukniauktus mėsgalius, dešras, iš žuvies perdirbimo fabrikų pavogtas silkes, skumbres po Klaipėdos namus nešiodavo žmonės, parduodami produkciją žymiai pigiau nei krautuvėse. Nelegalios prekybos apraiškas Butkų Juzės gatvės name prisiminė ir p. Zita.
"Vakarais dažnai į mūsų kambario duris belsdavosi ir vyrai, ir moterys, siūlydami pirkti silkių - sūdytų ir rūkytų. Sūdytos kainuodavo 10-15, o rūkytos - 25 kapeikas. Dėl tų rūkytų mama dažniausiai derėdavosi, sakydama, kad per brangu ir "numušdavo kainą" - kelias po 20 kapeikų. Tokių gardžių ir riebių silkių, deja, jau nebėra..." - sakė pokalbininkė.
Ji prisiminė ir kitą anų laikų skanėstą - juodą duoną, apibarstytą cukrumi. Kad šis nenubirtų, duona būdavo aplaistoma vandeniu.
"Na, o jeigu gerai elgdavomės ir su broliu nesipešdavom, gaudavom dvylika kapeikų nusipirkti saldainių - kakavinių "paduškėlių", - sakė Z. Kelmickaitė.
"Tikro gyvenimo ilgesys"
Z. Kelmickaitė dabar jau nebegali tiksliai pasakyti, kada jų šeima persikraustė į kitą butą. Tačiau ji gerai mena, kad 1961 m. per televiziją transliuotą Jurijaus Gagarino skrydį Kelmickų šeima stebėjo pas kaimynus dar Butkų Juzės 3-iajame name, nes savo televizoriaus tuomet dar neturėjo. Netrukus po to Kelmickai ir apleido jaukią Butkų Juzės gatvelę.
Zitos ir Edmondo Kelmickų biografijos formavosi jau kitoje aplinkoje. Zita įstojo mokytis į Stasio Šimkaus muzikos technikumą (dabar - konservatorija), o 1975 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, 1983 m. - Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos instituto aspirantūrą. 1978-2007 m. ji drebino Lietuvą su folkloro ansambliu "Ratilio", kuriam vadovavo.
VAIKYSTĖ. "Tėvai mane išmokė veržlumo, padėjo suprasti, kad pati privalau kabintis gyvenimo, nes nieko niekas ant lėkštutės man neatneš", - šiandien sako Z. Kelmickaitė. Šioje nuotraukoje jai dveji metukai.
Na, o svajoklio brolio Edmondo Kelmicko galva buvo praskelta poezija ir jau vėliau - senienų žavesiu. Nors buvo įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos, tačiau vis dėlto nugalėjo poeto ir antikvaro kelias. Šiandien Vilniuje gyvenantis ir antikvarinę jo senamiestyje turintis E. Kelmickas apie gyvenimą Klaipėdoje sako: "Tada buvome jauni, ieškojome savo vietos tame laike, ir tie ieškojimai buvo egzistenciniai. Tam tikru požiūriu tada buvo lengviau: aišku, kam oponuoji - sovietiniam marazmui. Kai jokių iliuzijų su esama sistema nebesieji, perspektyvos neaiškios, nori nenori tampi Alberu Kamiu ir sprendi egzistencinius klausimus su vyno buteliu kišenėje. Ar snaudė manyje antikvaro mylėtojas? Ne. Kaip ir kiekviename, snaudė tikro gyvenimo ilgesys. Palaipsniui paaiškėjo, kad turiu išmokti būti šeimininkas: savo namų, aplinkos, laiko, atminties."
E. Kelmickas yra išleidęs poezijos knygas "Durys už durų" (1983 m.), "Smėlis ant slenksčio" (1987 m.), "Žiemos parafonija" (1997 m.).
Nors ir jis, ir Zita gyvena Vilniuje, abu parvažiuodavo į Klaipėdą - juk čia gyveno jų šviesaus atminimo mama.
"Ir štai koks keistas sutapimas: nors po tėvelio mirties mama dar sykį ištekėjo ir gyvenamosios vietos Klaipėdoje dar kelis kartus keitėsi, ji po daugelio "stotelių" saulėlydyje vėl apsigyveno Butkų Juzės gatvės name. Tik jau priešais mano vaikystės namą. Ir kai atvažiuodavau jos lankyti, žvelgdavau į savo vaikystės langus", - sakė Z. Kelmickaitė.
MOKSLEIVĖ. Kaip ir visi Geležinkelio stoties rajono vaikai lietuviai, Zita Kelmickaitė mokėsi Kristijono Donelaičio mokykloje, kurioje, žinoma, šoko tautinius šokius, lankė sportinę gimnastiką. "Mokiausi gerai, vienintelis dalykas, už kurį gaudavau pastabų - tai mano amžinas plepėjimas per pamokas. Tratėdavau kaip užsukta", - pripažino p. Zita.
SVAJOKLIS Edmondas Kelmickas (ant kaimyno kelių, be beretės) su kitais kiemo vaikais augo geros kaimynystės atmosferoje.
ORGANIZATORĖ. Zita buvo kiemo vaikų žaidimų ir siautimų organizatorė. Šioje nuotraukoje - "vestuvės" su kaimynų berniuku.
VAIKYSTĖ. "Tėvai mane išmokė veržlumo, padėjo suprasti, kad pati privalau kabintis gyvenimo, nes nieko niekas ant lėkštutės man neatneš", - šiandien sako Z. Kelmickaitė. Šioje nuotraukoje jai dveji metukai.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą