2019 m. vasario 20 d. 15:10 val., trečiadienis

Klaipėdos akvarelės

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (408)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (408) nuotrauka, foto

IŠKYLOS. Kai Kelmickų šeimą užgriūdavo laukti ar netikėti svečiai, dažniausiai giminės, Butkų Juzės gatvės 3-iojo namo kambariuke nesėdėdavo. Labai mėgdavo iškylauti gamtoje.

© Zitos KELMICKAITĖS asmeninio albumo nuotr.

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau varstome dar vieno Klaipėdos geležinkelio stoties rajono namo - Butkų Juzės gatvės 3-iojo - duris. Šįkart pasibelsime į Kelmickų šeimos butą.

O kas čia kadaise vyko ir kaip gyveno ši šeima, pažvelgsime garsios Lietuvoje ir toli už jos ribų etnomuzikologės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės, LTV ir radijo laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės akimis.

"Vojentorgo" siuvėjas

"Mudu su broliu Edmundu pasaulį išvydome Butkų Juzės gatvėje 1951 ir 1954 metais. Rami gatvelė, vienas 18 kvadratinių metrų kambarys, pertvertas fanerine siena, kad būtų du kambariukai. Kaip ir kiti kaimynai, naudojomės bendra virtuve penkioms šeimoms", - sakė ji.

Jos tėtis Vladas Kelmickas į Klaipėdą iš gimtojo Raseinių rajono Vengerskų kaimo atvyko 1948 metais dirbti "Vojentorgo" (sovietinės karinės prekybos organizacijos) siuvykloje. Pasak V. Kelmicką pažinojusiųjų, tai buvo auksinių rankų sukirpėjas ir siuvėjas. Klientūra - karininkai ir jūreiviai. Jiems siūdavo švarkus, kitelius, paltus, vyriškas uniformines kelnes. Siūdavo ir moteriškus viršutinius rūbus. Prie menkos algelės "Vojentorge" Kelmickas prisidurdavo siūdamas namuose.

ŠEIMA. Petronėlė ir Vladas Kelmickai labai džiaugėsi, kai į pasaulį pasibeldė Zitutė.

"Taip ir gyvenome - nuo vieno palto ar kelnių pasiuvimo iki kito. Kai koks jūrininkas ar karininkas apsilankydavo mūsų namuose matuotis drabužio, jam išėjus tėvelis pranešdavo: "Pulkininkas buvo." Mudu su broliu išsižiodavome - iš kur žino? O tėtis pykdavo, kad mudu nesusigaudome pagal žvaigždučių skaičių antpečiuose ir pradėdavo stebėtis - ko mus mokykloje moko?" - vaikystės Butkų Juzės gatvėje prisiminimus klostė Z. Kelmickaitė.

25 rubliai vaišėms ir 100 - bažnyčiai

"Mūsų mamą, Petronėlę Kelmickienę, tėtis į Butkų Juzės gatvės namo kambariuką iš Raseinių rajono Užūmedžio kaimo ryžosi atsivežti tik po metų.

Kaip ir visų sovietinių žmonių, mūsų gyvenimas nebuvo turtingas. Bet gyvenome labai draugiškai. Bet kokia, kad ir menkiausia proga, jau nekalbant apie mudviejų su Edmundu gimimą ar kasmetines Jonines, atvažiuodavo giminaičiai. Jeigu gražus oras, namuose nesėdėdavo, labai mėgdavo eiti į Kultūros ir poilsio parką ar į kopas prie jūros.

 BROLIS IR SESUO. "Su trejais metais jaunesniu broliu Edmundu pešdavomės, nes jis buvo svajoklis, o aš - organizatorė. Jei kas kieme būdavo krečiama, aš visada buvau pirmose gretose", - prisipažįsta Zita Kelmickaitė.

Lauktiems ar netikėtiems svečiams užgriuvus, tėvai paprastai iš kaimynų skolindavosi 25 ar 50 rublių. Suma priklausydavo nuo svečių skaičiaus", - pasakojo moteris.

Ji prisiminė ir tai, kad per vienas Kalėdas mama kalėdojančiam kunigui įdavė 100 rublių Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybai.

"Net žado netekau, nes tai, mano nuomone, buvo labai didelė auka. O mama tepasakė, kad žmonės naujai statomai bažnyčiai aukoja žymiai daugiau, ir apgailestavo, kad daugiau išskirti tiesiog negalinti", - iš atsiminimų skrynelės muzikologė ištraukė ir šitą epizodėlį.

Mutoniniai kailiniai...

Jau ne kartą "Akvarelių" herojai minėjo ypatingą draugišką bendrabūvį po vienu stogu. Tą atmosferą paminėjo ir Z. Kelmickaitė.

"Beveik visi mūsų kaimynai buvo rusai. Todėl su broliu labai greitai išmokome ir rusiškų eilėraščių, ir dainų. Vienoje bendroje virtuvėje šeimininkaudavo penkios šeimininkės, nes visi ten gyvenantys teturėjo po vieną mažesnį ar didesnį kambarį.

Nepamenu, kad kas būtų pykęsi. Atvirkščiai - kaimynai nuoširdžiai dalindavosi viskuo, ką turėdavo. Tik sueis giminės - dainuoja, kaimynai klega, neskirdami, kokios tu tautybės, vaišindavosi kas ko turėjo, į pirtį kartu eidavo. Taip ir gyveno", - teigė ji.

PIANINAS. Kai Zita pradėjo lankyti muzikos mokyklą, pianino namuose dar nebuvo. Kai jis, trofėjinis, už sunkiai jam tėvelių sukrapštytus pinigus namuose atsirado, visai šeimai, bet pirmiausiai Zitai, buvo didelis džiaugsmas.

Tik štai Zitos ir Edmundo mama niekada nesinešdavo kėdutės į kiemą ir su kaimynėmis neapšnekinėdavo praeinančių žmonių. Taip pat ji niekada į visai netoliese esančią parduotuvę neidavo su chalatu, kaip kitos namo moterys. Visada persivilkdavo suknele.

Per Užgavėnes Kelmickus užgriūdavo persirengėliai: "Bet jie nebūdavo kokie kanapiniai lašininiai. Tokie modernūs, naujoviški. Kai vienais metais į duris pasibeldė sugipsuotom kojom, subintuotom rankom, aš labai persigandau. Bet tėtis ir mama tuoj susigaudė - tėtis kažko įpylė, mama pavaišino kepamais blynais.

Bet baisiausias tų laikų prisiminimas man - mutoniniai kailiniai ir "vailokai" - veltiniai, kurie buvo privalomi. O man taip būdavo negražu... Ir dar popietinis miegas. Bet kai paūgėjau, išmokau kaip reikia apgauti - siusdavom su broliu tą miego valandą, o po to akis smarkiai kumščiais patrynę sakydavom, kad jau išmiegojom", - prisiminė ponia Zita.

Vaikystės "zabovos"

Ji vardijo ir vaikystės žaidimus.

"Mūsų kiemas, kaip ir kiti toje gatvėje, skambėjo vaikų klegesiu. Mergaitės šokinėjo per virvutę ir žaidė "klases", su visais vaikais pildavom "kvadratą", o kur dar "kavonės"? Sąmoningai vartoju šį žodį, nes niekas nevadindavo slėpynėmis. O jau "pasikavoti" visiems būdavo kur, nes kiemuose būdavo nemažai įvairių apgriuvusių sandėliukų. Taigi tie užkaboriai buvo pačios neaptinkamiausios vietos.

Kadangi aplinkui būdavo nemažai krūmų ir dar augdavo viena kita gėlytė, mergaitės darydavo "sekretus". Taip vadindavosi keistas žaidimas: žemėje iškasdavome duobutę ir ten gražiai pridėliodavom visokiausių žalumynų, gėlyčių, net auksinių popieriukų, uždengdavom stiklo šuke ir vėl užpildavom žemėm. Tai būdavo savotiška paslaptis, nes paskui po žiupsnelį, sukdami pirštu tas žemes atkrapštydavome ir pamatydavome "paveiksliuką".

Visų kiemų vaikai turėdavo savotišką valiutą, kurią galima buvo iškeisti į ką nors. Labai vertinami buvo šokoladinių saldainių popieriukai, ypač "Meška Šiaurėje" ir "Voveraitė", nes jie ilgai išlaikydavo šokolado kvapnumą. Paklausūs būdavo tušti odekolono buteliukai, kuriuos dažniausiai išmesdavo karininkų šeimos, nes jie daugiausia jų vartodavo. O mums tie skirtingų formų butelaičiai atstodavo įvairiausius žaidimų herojus.

Kartais kiemai pasidabindavo muilo burbulais. Susisukę iš kartono tūtas ir iš mamų nukniaukę muilo gabaliukų, sutaisydavome tokią "muilinyčią" ir leisdavome burbulus iš antro aukšto. Kokie būdavo gražūs raibuliai", - prisimena Z. Kelmickaitė.

ANONSAS

Kokia buvo Butkų Juzės gatvės vaikų siurrealistinė pramoga, kaip žmones, ypač vyrus, veikdavo indiški filmai, sužinosite kitą antradienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje galite rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdos akvarelės

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius,...

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (565) nuotrauka, foto

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius,...

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (564) nuotrauka, foto

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius,...

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (563) nuotrauka, foto

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius,...

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (562) nuotrauka, foto

Prievartautojas po teismo sprendimo ėmė keiktis nuotrauka, foto

Kriminalai, 32 metų Tauragės gyventojas, visaip palauždamas aukų valią, savo lytinę aistrą tenkino...

Išrinkti gražiausi lietuviškų įmonių pavadinimai nuotrauka, foto

Lietuva, Vasario 20 d. Kultūros ministerijoje pagerbti gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų konkurso nugalėtojai....

Teisutis Matulevičius: aš žinau, kaip išgelbėti mūsų jaunimą nuotrauka, foto

Savivaldybių tarybų rinkimai, Aš žinau, kodėl jaunoji klaipėdiečių karta dramatiškai bėga iš politikų abejingai valdomo,...

Kada Lietuva taps svajonių šalimi? nuotrauka, foto

Euras, Nesibaigianti emigracija, maži atlyginimai, didelės kainos. Ir tai tik dalis problemų, su...

Kriminalai, Paskelbta prieš 55 min.

Lietuva, Paskelbta prieš 1 val.

Savivaldybių tarybų rinkimai, Paskelbta prieš 3 val.

Euras, Paskelbta prieš 3 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...