Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (353)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (353)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės po Liepų gatvės 14-ąjį namą, kuris dabar priklauso Laikrodžių muziejaus kompleksui. O pokariu jame gyveno žmonės, tarp jų - ir Greitosios medicinos pagalbos stoties medicinos sesuo Marija Baranauskienė.

Kaip jau ankstesnėje "Akvarelėje" pažymėta, M. Baranauskienė su dukrele Rita iš tremties Altajaus krašte pabėgo ir labai sunkiai, bet sėkmingai pasiekė Kauną, iš kurio Baranauskų šeima ir buvo išvežta.

Ieškoti prieglaudos šiame mieste bėglėms buvo perdaug pavojinga. Surizikavo pabandyti įsitvirtinti Panevėžyje. M. Baranauskienė medicinos sesers darbo gavo (juk medikų labai trūko, nes didžioji dauguma buvo ištremti arba ir išžudyti). Tačiau labai netrukus geri žmonės pašnabždėjo, kad bėglių jau ieško NKVD...

Kur pulti? Kur slėptis? Į Klaipėdą. Tuomet miesto Sveikatos skyriaus vedėja dirbo Irena Rimšaitė. Pagal viską sprendžiant, M. Baranauskienė turėjo jai prisipažinti pabėgus iš tremties. Kadangi I. Rimšaitės giminėje buvo ir dvasininkų, ir tremtinių, ji puikiai suprato atvykusią į Klaipėdą iš naujo kabintis už gyvenimo tėvynėje moterį.

Medicinos sesuo buvo nukreipta dirbti greitosios pagalbos stotyje, kuri 1948 m. buvo besikurianti šiandieninės Vaikų ligoninės teritorijoje. Čia pat buvo ir tragiški gyvenamieji barakai, kuriuose mama bei duktė buvo apgyvendintos.

POILSIO OAZĖ. Felčere "greitojoje" dirbusi Rita Baranauskaitė sakė prisižiūrėjusi daug juodųjų gyvenimo pusių - nužudyti, pakaruokliai... Atsigaudavo po naktinės pamainos miegodama dabartiniame Laikrodžių kiemelyje po medžiais arba kartu su sūnėnu Jonuku karstydamasi po Liepų gatvės 14-ojo namo kiemelio medžius.

Naujas gyvenimo etapas

Pasak R. Baranauskaitės, kiek vėliau baigusios Klaipėdos medicinos mokyklą ir toje pačioje "greitojoje" dirbusios felčere, 1948 m. stotyje tebuvo išsiderinęs, tratantis mažas autobusiukas, kuriuo ir važiuodavo į iškvietimus. Tik po kokių 4-5 metų Klaipėdos greitoji buvo aprūpinta net keliais, turbūt nurašytais ZIM markės automobiliais. Paprastai tokios mašinos būdavo sovietinės valdžios transportas, kurį periodiškai atnaujindavo.

Prasidėjo kasdienybė, kurioje, žinoma, buvo daug baimės. Juk vis dėlto bet kas NKVD galėjo "pastuksenti" , o be to, žinoma, ir Altajaus krašte pabėgėlių pasigedo. Baimės nebuvo be pagrindo: vieną dieną Rita, grįžusi iš mokyklos, mamos neberado. Kaimynai pasakė, kad mamytė dabar esanti baisiajame name S. Nėries gatvėje. Baisus tai baisus tas namas, bet Rita nulėkė į jį ieškoti mamos ir prašytis būti kartu... Mergaitė niekaip nesuprato, kodėl lietuviškai kalbantis dėdė, baugščiai apsidairydamas, kai aplink nebūdavo rusakalbių, ją varė iš ten: "Dink iš čia..."

ANŪKĖLIS. Vasaras Jonukas Lalas leisdavo Klaipėdoje, pas močiutę.

Į Altajaus kraštą M. Baranauskienę grąžino jau be dukterų. Mat vyresnėlė Irena, paslapčia pargabenta gerų žmonių iš Altajaus ir priglausta vilniečių šeimoje, jau buvo spėjusi ištekėti už Vilniaus dramos teatro aktoriaus Jono Lalo. Pakeista pavardė nebuvo saugumo garantas, nes uošviai taip pat buvo tremtiniai. Tačiau ji nebebuvo tremtinės pabėgėlės iš Altajaus "statuse".

Kaip pirštas likusiai Klaipėdoje Ritai beliko vienintelis kelias - į Vilnių, pas seserį. Kai visai netrukus Irenos ir Jono Lalų šeimoje radosi Jonukas, dabartinis Klaipėdos universitetinės ligoninės endoskopuotojas Jonas Lalas, besimokančiai Ritai buvo patikėtos ir auklės pareigos. Vyresniajam Jonui Lalui - repeticijos, spektakliai, gastrolės, Irenai - lygiai tas pat "Lietuvos" ansamblyje, kuriame ji šoko, tad Ritai tekdavo ir buitimi, ir Jonuku rūpintis. Ir ji šias pareigas garbingai atlaikė.

Kartą, jau po Stalino mirties, Irena Lalienė gavo šaukimą į NKVD. Bet į dabartinės Muzikos akademijos pastatą eiti pasišovė Rita. Jeigu jau lemta grįžti į Altajų, tai jau geriau ją tegul gabena. Juk ir ji, ir Irena - Baranauskaitės. Gal "nesuves galų"... Tačiau ne dėl grąžinimo tremtin Baranauskaitę kvietė. Labai paprastai ir oficialiai pranešė, kad dėl Baranauskų šeimos tremties įvyko klaida. Ir kad visai netrukus į Lietuvą grįšianti ir M. Baranauskienė. Ritai vartėsi širdis - tiek iškentėta, tiek patirta išbandymų, tėvas sušaudytas, ir visa tai - tik "klaida"?

"Klaidos" taisyti niekas neskubėjo

M. Baranauskienė į Lietuvą grįžo 1955 m. Kadangi Klaipėdoje jau buvo "užsikabinusi", į čia ir parvažiavo, iš Vilniaus grįžo Rita. Ši tęsė mokslus, baigė Klaipėdos medicinos seserų mokyklą. Jos mama, kaip ir iki antrosios tremties, vėl dirbo "greitojoje" ir gyveno tuose pačiuose barakuose dabartinės Vaikų ligoninės teritorijoje. Nesvarbu, kad NKVD Vilniuje pranešė apie "klaidą", apie jokias reabilitacijas nėjo kalba. Ir M. Baranauskienė vis dar tebebuvo "raupsuota" tremtinė. Sunku buvo gyventi tuose barakuose, nelengvas ir darbas, kai po naktinių pamainų reikėdavo poilsio. O komunikabilioji Rita buvo susidraugavusi su panele, kuri dirbo Pionierių namuose. Tai ši, pamačiusi, kokiomis sąlygomis jos draugė su mama gyvena, pašnabždėjo: netrukus ketinanti išvažiuoti į Vilnių. Gal išeitų jas priregistruoti "komunalkėje" su bendra virtuve M. Gorkio gatvės (tuomet taip vadinosi Liepų gatvė) 14-ajame name? Pastogė jai čia buvo suteikta, kai įsidarbino Pionierių namuose. Su jų ūkvedžiu M. Baranauskienei kažkaip pavyko susitarti, tad kai geroji panelė išvažiavo, motina su dukra jau turėjo butą. Tegul be jokių patogumų, tegul su bendra virtuve ir tualetu, bet jau nebe barakuose...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder