Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (211)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (211)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien skaitytojus kviečiame į Šaltkalvių gatvės 2-ąjį namą, kuriame dabar veikia Kalvystės muziejus.

Muziejus čia, o ne kur kitur, įkurtas neatsitiktinai - ir Šaltkalvių g. 2-asis namas, ir aplinkiniai po karo išlikę arba neišlikę ar jau sovietmečiu nugriauti namai susiję su Klaipėdos ir Klaipėdos krašto kalvystės tradicijomis - kaimynystėje gyveno ir dirbo dvi kalvyste ir šaltkalvyste besivertusios Grimmų ir Katzkių šeimos. Šiandien Šaltkalvių g. 2-ajame name - Kalvystės muziejus, o Šaltkalvių g. 2A name muziejaus dalis - beveik autentiška nuo XIX a. pabaigos išlikusi Gustavo Katzkės kalvė. Pats Kalvystės muziejaus pastatas priklausė Grimmų šeimai ir čia buvo šaltkalvių dirbtuvės.

Ištakų pėdsakai - XVI amžiuje

Rašytiniuose šaltiniuose jau XVI a. minimi Klaipėdos kalviai. Jie, vėliau ir šaltkalviai, aprūpindavo miesto statybas kaltinėmis vinimis, darė durų ir langų apkaustus, vėjarodžius, gatvės žibintus, turėklus, dureles ir apkaustus krosnims, rankenas, užraktus, o vėliau ir santechnikos bei šildymo sistemas. Besivystant Klaipėdos pramonei, vietiniai kalviai privalėjo taikyti ne tik įvairias technologijas, bet ir gaminti vis naujas gaminių rūšis, pvz., kalti prietaisus, palengvinančius pastangas nusiauti aulinius batus ar apsaugines besisukiojančias pagal vėjo kryptį užsklandas, gaubiančias kaminus - kad juose Klaipėdoje siaučiantys dažnai net labai galingi vėjai neužpūstų kalvių žaizdrų ar miestelėnų kūrenamų krosnių liepsnos.

Kalvystės mados dažniausiai atsklisdavo iš Vokietijos. Bet įvairių kaltinių daiktų pirkliai parsiveždavo ir iš kitų šalių. Vietiniai kalviai tuojau puldavo studijuoti ir kopijuoti įvairius daiktus, pradedant krosnių, židinių grotelių piešiniais ar raštais, baigiant stovais skėčiams.

XIX a. viduryje Klaipėdos krašto kalviai pradeda lieti ir kalti metalinius kryžius bei kapinių tvoreles. Tikėtina, kad jos taip pat buvo nusižiūrėtos Europos liuteroniškose šalyse. Jos plačiai pasklido po visą Klaipėdos kraštą. XIX a. pabaigoje Klaipėdoje buvo keletas ypatingus pėdsakus kalvystėje palikusių kalvių: Kepėjų g. 10, Puodžių g. 14, Šaltkalvių g. 2 namo statinių kompleksas. Mat čia, kaip jau minėta, greta viena kitos gyveno ir dirbo net dvi kalvių šeimos - Grimmų ir Katzkių. Žinoma, Klaipėdoje kalvyste vertėsi kur kas daugiau amatininkų. Tačiau apie juos neišlikę duomenų. Arba dar jie tebedūli archyvuose, prie kurių "neprisikasė" šiandieniniai istorikai.

Nors kalviai ir šaltkalviai gamino dirbinius pagal įvairius užsakymus, dauguma specializavosi vienoje šio amato šakų. Mažojoje Lietuvoje buvo žinoma apie dvylika įvairaus profilio kalvių: vario, spynų, pasagų, ginklų, įrankių, peilių, vinių, vežimų, kaustymo, inkarų kalikų ir kt. Didžiausią paklausą turėjo arklių kaustytojai, todėl Kalvių gildija rengdavo 3 mėnesių arklių kaustymo kursus, tačiau verstis arklių kaustymu buvo leidžiama tik išlaikius egzaminą.

XIX a. pabaigoje Šaltkalvių gatvėje įsikūrė garsus Klaipėdoje ir visame krašte kalvis Gustavas Katzkė su savo mokiniais. Būdamas 27 metų 1895 m. jis įkūrė savo kalvę, kurioje sėkmingai dirbo ir ugdė jaunuosius kalvius iki 1943 m., kai jis pasitraukė į Vokietiją.

Kalvio Gustavo amato ypatumai

G. Katzkės kalvėje buvo priimami užsakymai žemės ūkio padargų gamybai, architektūrinėms senamiesčio namų puošybos detalėms. Labiausiai meistrą išgarsino meniški kryžiai, kapinių tvorelės ir varteliai. 1978 m. Vilkyčių kapinėse (Šilutės raj.) buvo rastas originalios formos paminklas su gamintojo antspaudu "H. G. Katzke Landw. Maschinen. Memel". Tą veiklą patvirtina ir paties G. Katzkės skelbimai 1911-1914 m. laikraščiuose.

G. Katzkė buvo vienintelis Klaipėdos krašto kalvis, turėjęs tarptautinį sidabro medalį už meninę kalvystę.

Dionyzo Varkalio dėka Šaltkalvių g. 2A buvusi Gustavo Katzkės kalvė išsaugota beveik autentiška.


1995 m., kai Kalvystės muziejuje buvo nuspręsta švęsti G. Katzkės kalvės gyvavimo šimtmetį, į Klaipėdą dar prieš iškilmes buvo atvykęs jo anūkas Horstas Katzkė. Pačiose iškilmėse jis jau nebegalėjo dalyvauti, tad parašė detalų laišką žmonėms, pasirūpinusiems nupūsti užmaršties dulkes nuo jo senelio vardo. Kadangi jis iš Klaipėdos išvyko būdamas 17 metų, puikiai prisiminė, ką ir kaip darydavo jo senelis: "...Stovėdavo prie žaizdro ir iš įkaitusios geležies plaktuku formuodavo tulpes, rožes, augalų lapus ir kitokius ornamentus. Dažnai stovėdavau šalia jo ir pūsdavau dumples, kad ugnis reikiamai liepsnotų. Senelis kiekvieną kryžių, kiekvieną tvorelę kurdavo tik vieną kartą. Kiekvienam užsakymui ruošdavo piešinį, po to iškaldavo atskiras dirbinio dalis. Daugybė kryžių ir antkapių tvorelių papuošė Mažosios Lietuvos kapines", - rašė jis tame laiške.

G. Katzkė gamino ir įvairius praktiškus daiktus: pavaros veleno dėklus, dešimtaines svarstykles, aukšto spaudimo bulvių šutintuvus ir kitokius buities atributus. Tačiau jo širdis dainuodavo, kai imdavosi kalvystės menų. "Čia buvo senelio stichija, čia jis galėjo duoti valią savo fantazijai", - teigė jo anūkas.

Kalvio gyvenimas

G. Katzkė buvo kresnas vyras, jaunystėje mėgęs želdinti barzdą. Tačiau vyresnis jau kruopščiai skusdavosi. Rytais visada pirmasis atsirasdavo kalvėje - juk iki jos tik keli žingsniai nuo gyvenamojo namo, kuris stovėjo toje vietoje, kur dabar Kalvystės muziejaus kiemelyje yra kaltinių kryžių ekspozicija. Tame name gyveno ne tik Katzkių šeima, bet ir keletas kalvio mokinių. Pasak H. Katzkės, vakarais, po dienos darbų, senelis nusiprausdavo, persirengdavo ir atsidėdavo malonumams - surūkydavo cigarą, o anūką pasiųsdavo parnešti butelaičio alaus iš Adomaičio krautuvės Maudyklių gatvėje.

1943 m. pasitraukdamas iš Klaipėdos į Šlėzvigą-Holšteiną jis paliko savo mylimą kalvę su visa įranga, įrankiais. Pasiėmė tik būtiniausius daiktus, tarp kurių buvo ir kišeninis sidabrinis laikrodis. Daugiau grįžti į Klaipėdą jam jau nebebuvo lemta, nes 1944 m., sulaukęs 76 metų, ten ir pasimirė. O 1995 m. jo anūkas Kalvystės muziejui padovanojo tą iš Klaipėdos senelio išsivežtą laikrodį. Įteikdamas relikviją, H. Katzkė pasakė: "Šis laikrodis turėtų tapti niekad nesustojančio laiko simboliu, laiko, kuris eina pirmyn, kuris rodo Ateitį."

Prašymas

Dar kitą pirmadienį skaitytojams ketiname pateikti Šaltkalvių g. 2-ojo namo ir jame dirbusių bei gyvenusių žmonių istorijas. Šiandien šiame name - Kalvystės muziejaus ekspozicijos. O pokariu jame gyveno kelios šeimos. Labai prašytume atsiliepti tuos gyventojus, kurie čia turėjo lizdus susisukę. Jeigu kas galite ką nors papasakoti, skambinkite tel. (8 46) 493435 arba rašykite el. laiškus adresu [email protected]

Pokariu ant Grimmų šeimos šaltkalvės buvo sumūrytas antrasis aukštas, ir šis pastatas virto gyvenamuoju namu, o 1995 m. - Kalvystės muziejumi.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti mėlynoje linijoje paspaudę nuorodą "Klaipėda" ir pirmoje pozicijoje nuoroda - "Klaipėdos akvarelės".

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder