Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (159)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (159)

Šiandien toliau dairysimės Ramiosios g. 8-ajame name, kuriame gyveno garsi Bernotų šeima.

Po Napoleono Bernoto laidotuvių Palangos kapinaitėse našlė Sofija nežinojo, kur dėtis ir kaip gyventi toliau. Ant rankų - vos trijų mėnesių sūnelis Vakaris, jau septyniolikmetė Asta, keturiolikmetė Laimutė. Ir dar ponios Sofijos mama, kuri, būdama smetoniška ponia, neturėjo teisės į pensiją... Iš ko gyventi, kaip vaikus išlaikyti? Prasidėjo juodasis šeimos gyvenimo periodas.

Bernotienė su Bernotukais nebetvėrė gyventi butuke, kuriame jie visi buvo tokie laimingi. Palangoje namas tebuvo vos tik pradėtas statyti. Tad į ten nebėgsi nuo prisiminimų. Butą išsikeitė į visai netoliese, Pergalės aikštėje (dabar - Lietuvininkų a.), stovintį namą. Ir S. Bernotienė, kaip beišmanydama, kabinosi į gyvenimą. Turėjusi prieškarinį pedagoginį išsilavinimą, dėl šventos ramybės įgijo ir pokarinį pedagogės diplomą (dar Telšiuose), pedagoginę praktiką buvo sukaupusi iki Vakariui gimstant. Tad po vyro žūties S. Bernotienė ėmė ir ėmė papildomus krūvius Pedagoginėje, vidurinėse mokyklose, vadovavo keliems šokių kolektyvams.

"Jeigu nebūtų Vakario, kažin, ar mama būtų atlaikiusi netektį",- šiandien spėlioja duktė Laima.

Kapstymasis iš duobės

S. Bernotienei kūno kultūros pedagogės, šokių mokytojos darbas patiko. Ir savo mokiniams ji atiduodavo širdį. Jos ilgametė kolegė Pedagoginėje mokykloje Joana Lileikienė prisimena, jog S. Bernotienę labai mylėjo ir moksleiviai, ir pedagogai.

Pokarinėje Klaipėdoje Napoleono Bernoto skiriamasis bruožas buvo jo skrybėlė.

"Man su Sofija buvo lemta susipažinti ir iš arčiau, kai mokėmės kvalifikacijos kėlimo kursuose Vilniuje bei Maskvoje. Mat būdavome apgyvendinamos viename kambaryje. Aš tuo labai džiaugdavausi, nes su ja galėdavau daug bendrauti ir išgirsti tai, ko tuomet nerašydavo nei sovietinė spauda, nei knygos. Tai iš jos sužinojau, kas iš tiesų lenkų karininkus sušaudė Katynėje, tai iš jos patyriau tarpukario Lietuvos suformuotų tradicijų žavesį, - pasakojo buvusi S. Bernotienės kolegė matematikė J. Lileikienė. - Pati vertindama grožį, labai stengėsi tuo užkrėsti mokinius. Ypač reikli būdavo šokėjams. Ne tik per repeticijas ar koncertus, bet ir kasdienybėje - pabardavo dėl netvarkingos aprangos, laikysenos, nederančios šokėjui. Tačiau tie jos pabarimai neerzindavo moksleivių. Atvirkščiai, jie už pastabas būdavo dėkingi. Ir kai šventėme Sofijos jubiliejų mokykloje, šiam įvykiui nebuvo abejingų nei kolegų, nei moksleivių. Ji buvo apiberta gėlėmis. Bet ne iš reikalo, kaip sakoma, o nuoširdžiai ir su meile."

Paklausta, ar S. Bernotienė kada guosdavosi dėl finansinių nepriteklių, Joana nustebo: "O ar ji jų turėjo? Niekada iš jos net užuominų negirdėjau", - patikino ji. O jų būta. Ir nemažų.


 

Nepritekliai

Netrukus po tėvo žūties vyriausioji duktė Asta Bernotaitė, tuomet būdama septyniolikos, įsidarbino braižytoja Projektavimo institute, o vakarais mokėsi. Vėliau įstojo į KPI Klaipėdos skyriaus inžinerijos projektavimo specialybę. Toliau ir dirbo, ir mokėsi. O uždirbtus pinigėlius abi su mama kraudavo į krūvą ir turėjo vilčių užbaigti namo Palangoje statybą.

Anais laikais irgi buvo antstolių, tik jie teismo vykdytojais buvo vadinami. Irena Privedienė, tuomet dirbusi tokia teismo vykdytoja, ne kartą būdavo siunčiama aprašyti Bernotų turto. Mat Bernotienė prasiskolindavo mokesčių už butą. "Man taip gaila buvo šitos šeimos, tad vis užpildydavau turto neradimo aktą", - pasakojo I. Privedienė. Antra vertus, nelabai ką ten buvo aprašyti... Kartą atėjusi dėl to "turto" ji aptiko šeimą, ką tik išsikepusią bulvių. "Taip ir jaučiau, kaip gražuolės ir inteligentiškos Asta, Laima, Bernotienė ir jos mama, rydamos seiles, atlieka pareigą "deklaruoti" turtą. Labai skubėjau pasišalinti", - sakė I. Privedienė.

Nepaisant didelių pastangų užbaigti N. Bernoto pradėtą statyti namą, jo mylėtos moterys tesugebėjo pirmam aukštui sukrapštyti. Toliau - nė iš vietos. Tuomet Sofija susirado pirkėją, kuris įsipareigojo pastatyti antrąjį namo aukštą. Sutarė - pirmajame apsigyvens pirkėjas, o antrasis atiteks Bernotams. Šiame name šiandien gyvena Vakario Bernoto šeima.

Na, o Laimutė norėjo sketi tėvo pėdomis ir eiti teatro keliu. Bet, žuvus tėčiui, po kelerių metų ji pasirinko architektūros studijas Kauno politechnikos institute. O jau išstypęs Vakaris iškeliavo į Vilnių šturmuoti tuomet dar Dailės instituto (dabar Dailės akademija), kuriame baigė dizaino studijas.

Šiandien visi trys Bernotų vaikai sukasi Klaipėdos padangėje. Asta, kurios diplominio vadovas buvo inžinierius konstruktorius ir architektas Petras Lapė, ištekėjo už jo ir toliau dirbo Projektavimo institute. Laima, iš Kauno sugrįžusi į Klaipėdą, kartu su vyru Vytautu Šliogeriu bei svainiu Petru Lape pasinėrė į Jūrų muziejaus statybų reikalus. Vakaris vaisingai dirba dizaino srityje ir ugdo jaunąją dizainerių kartą. Ir jeigu norėtume atsekti, kuris paveldėjo mamos, o kuris tėčio charakterį ir savybes, būtų sunkoka. Tačiau aišku viena - kūrybingi, kaip Napoleonas, išmintingi ir užsispyrę - kaip Sofija. Ir visi trys paliekantys Klaipėdoje ryškias pėdas, kaip kadaise jų tėvai.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder