Šiandieninė "Akvarelė" skaitytojams bus neįprasta. Šįkart dairysimės ne Klaipėdoje, o Kuršių nerijoje. Ne šiandieninėje, o 1934 metų nerijoje. Ir ne savo, o vokiečių rašytojos Elfrydos Briuning (Elfriede Bruening) akimis.
Ši moteris, 2010 m. lapkritį švęsianti labai apskritą - 100 metų - jubiliejų, buvo pakviesta į tarptautinę konferenciją "Identiteto lūžiai: Rytų Prūsija - Prūsų Lietuva - Mažoji Lietuva", kuri vyko Nidoje. Kuršių nerijoje ponia Elfryda buvo lankiusis 1934 m. Tad dar kartą labai norėjo išvysti šį žemės lopinėlį.
Nepaisant tikrai garbingo amžiaus, ji tebėra smalsi ir kupina gyvenimo džiaugsmo. Iš Berlyno į konferenciją, ko gera, ji būtų atvažiavusi ir automobiliu. Tačiau, kai jai buvo 95-eri, dėl amžiaus cenzo poniai Elfrydai uždraudė vairuoti...
"Sveiko gyvenimo būdo propaguotojų nusivylimui pasakysiu, kad gyvenime niekada nesportavau, neribojau žalingų įpročių ir netgi dabar per dieną leidžiu sau surūkyti tris cigaretes", - pokaklbį su E. Briuning pradėjome apie jos savijautą.
Kas jus atvedė iš Berlyno į Kuršių neriją?
Nostalgija jaunystei, kuri, beje, nebuvo nerūpestinga, galimybė vėl nuvykti į Klaipėdą, buvusį Memelį. Neseniai per televiziją žiūrėjau laidą apie keliauninkų iš visos Vokietijos ekskursiją, nuvykusią net į Kuršių neriją. Pamačius vaizdus, mane lyg elektra nukratė. Kiek žinojau, Kuršių nerija buvo griežtai atitverta nuo bet kokio užsieniečio žvilgsnio. Tačiau dabar naujasis mąstymas, o gal tvirta valiuta turistų rankose padarė stebuklą - atsivėrė vartai į tą vietą, kuri, kiek menu, visuomet buvo kraštovaizdžio brangenybė.
Turiu galvoje siaurą sausumos juostelę tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, tarp seniau vadintos Rasytės ir Nidos, man itin įstrigusio Pilkopos (dabar Morskoje) kaimo, paskutinės vietovės prie tuometės Lietuvos sienos, kur trumpalaikės reporterio užduoties nublokšta 1934 metais išbuvau kelis mėnesius, iki pat viduržiemio.
O kas tuomet, prieš septyniasdešimt penkerius metus, buvo paskata iš Berlyno vykti į Kuršių neriją?
 |
| Vienoje iš 28 Elfrydos Briuning išleistų knygų ji rašo ir apie Kuršių neriją. |
Ir kokia buvo Jūsų reakcija?
Rasytė? Kuršių nerija? Iki tol buvau beveik neiškėlus kojos iš Berlyno, o Rytprūsius su Mozūrijos ežerais, pajūriu ir Kuršių mariomis žinojau tik iš literatūros. Ten apsilankyti man buvo bene toks pat nuotykis, koks šiuolaikiniam jaunimui būtų Marokas ar net Lotynų Amerika. Žinoma, sutikau! Iš pradžių nuvažiavau į Karaliaučių, tada iš Labguvos laivu per Kuršių marias atvykau į Rasytę.
Gali būti, Ulstenas ne laiku ir ne pakankamai aiškiai pranešė apie mano atvykimą, o gal dėl kitų, jau prisimiršusių priežasčių, manęs neapgyvendino pagrindinėje Rasytės stovykloje, o pasiuntė toliau Kuršių nerija į Pilkopos kaimą. Ten buvo įrengtas sklandytojų mokyklos filialas. 30 metrų aukštį siekiančios keliaujančios kopos buvo puikus sklandytojų poligonas. Jie taip svajodavo apie ženklelius su dviem ar trim žuvėdrom - išlaikyto B arba C kategorijos egzamino simbolio. Nors ir ne išskėstomis rankomis, bet mane priėmė. Merginos bei jaunos moterys, turinčios profesijas, anuomet nebuvo itin vertinamos.
Sklandytojai, žuvėdros... Juk dangus jau niaukėsi karo nuojautų debesimis...
Taip, niaukėsi, nors dar nebuvo įvesta visuotinė privaloma karo tarnyba, Geringas dar nebuvo suformavęs luftvafės. Tačiau Pilkopoje visi atvirai kalbėjo, kad tai greitai įvyks ir jau gudriai skaičiavo savo galimybes - sėkmingai užbaigus sklandymo kursus, jiems garantuota karjera būsimojoje vokiečių aviacijoje.
Vakarais sėdėdama su jais prie laužo jaučiausi beviltiškai vieniša. Patyliukais niūniavau sau dainas senaisiais tekstais, neatmieštais nacizmo idėjomis, prisiminiau sėdėjimą prie laužo per saulėgrįžos šventes prie Šėferio ežero. Kiek iš tuomet kartu buvusių bičiulių jau sėdėjo už grotų arba perėjo į pogrindį? Ar dar kada nors juos pamatysiu?
Daug vaikštinėjau po apylinkes. Dar pirmosiomis viešnagės dienomis sklandymo mokyklos mokiniai buvo įkalbėję dalyvauti bendruose žygiuose. Todėl žinojau, kad Lietuvos siena netoliese. Ji buvo paženklinta keliais stulpais, įkastais į žemę prie vienintelio kelio. Nors atrodė kukliai ir beveik nereikšmingi, tačiau mano bendražygiams jie kėlė nepasitenkinimą. Vienas karštakošis net pabandė išrauti stulpą, bet paskutinę minutę jam sutrukdė - tolumoje išniro uniformuota žmogysta. Apskritai, aiškino man, čia retokai pasirodo pasieniečiai. Ir sakė, kad tai idealios vietos kontrabandininkams. "Tik gaila - iš tos "elgetų valstybės" nėra ko nešti", - šaipėsi fašistinėmis idėjomis užsikrėtę sportiški jaunuoliai.
Turint omenyje Jūsų charakterį, spėju, kad informacija apie menkai saugomą sieną Jus turėjo sudominti...
Iš tiesų tos žinios įelektrino mano fantaziją. Jei tiesa, kad siena menkai saugoma ties keliu, kirsti ją paplūdimiu turėtų būti tikrai nesudėtinga, galvojau sau. Iškeliavau neilgai trukus. Dvylika kilometrų vinguriavo paplūdimiu, taigi žygis buvo ganėtinai varginantis. Vėliau dar daug kartų jį sukoriau, pakeliui nesutikdama nė gyvos dvasios. Man iš kairės raivėsi jūra, su kiekviena banga atnešdama prie kojų dumblių ir kriauklių, o virš galvos krykštė pulkai mane lydinčių žuvėdrų. Dar prisimenu, kad pirmąjį kartą pradėjo lyti, bet net minties nebuvo bėgti prie kelio ir slėptis žemuose krūmuose arba po medžiais. Eidama per lietų baugščiai žvalgiausi į dangų, laimei, vis dar apniukusį. Debesims prasisklaidžius, kiltų pavojus, kad mane pastebės kuris nors sklandytojas ir nedelsdamas praneš apie sienos kirtimą...
Ir ką patyrėte kirtusi sieną?
Nidoje ilgai stovėjau prie Tomo Mano namelio. Atrodė, lyg staiga oras aplink mane tapo grynesnis, lyg čia lengviau kvėpuoti. Tuo pat metu pasijutau prislėgta - ar dar pamatys Tomas Manas savo namelį? Žinojau, kad jis su paskaitomis išvykęs į Šveicariją. Jau tiek daug buvo išvykusių, dar daug kas tam rengėsi. Aplink pasiliekančiuosius darėsi vis tuščiau ir nykiau. Tuomet, gal tik kokią sekundės dalelytę, leidau sau pagalvoti, kad į Vokietiją nebegrįšiu ir aš. Iš Nidos būčiau galėjusi išvažiuoti į Prahą. Ten buvo mano geriausias draugas, kuriam teko bėgti iškart po Reichstago gaisro. Bet aš tik nuėjau į paštą ir išsiunčiau jam atviruką su sveikinimu. Atsakymo paprašiau iki pareikalavimo - į Nidą. Ką man veikti toje Prahoje? Mus, jaunesniuosius, vos bepradedančius literatūrinę veiklą, vargu būtų spausdinę užsienyje. Mūsų vardų dar niekas nežinojo, o ir naciai apie mus dar negirdėję. Privalėjome pasilikti Vokietijoje.
Ir kada grįžote į Berlyną?
Važiuoti namo neskubėjau. Pirmiausiai išsikėliau iš stovyklos, kurioje slėgė nacistinės nuotaikos. Pilkopoje išsinuomojau pigų kambarį. Sezonas buvo pasibaigęs, ir žvejų žmonos džiaugėsi bet kokiomis pajamomis iš šalies. Juk prieš akis šmėžavo su baime laukiamas tuštymetis - laikas, kai vyrai dažnai ištisomis savaitėmis negalės žūklauti.
Kaime pasklido kalbos, kad išmanau raštą, todėl prie plunksnos ne itin linkę žvejai prašė paslaugų - tvarkyti jų raštus. Nuolatos vyko ginčai dėl žvejų valčių, tinklų ir net dėl teisingų laimikio dalybų, žvejybos vietų. Tie dalykai žvejams reiškė būti ar nebūti. Jie juk gyveno iš žvejybos. Atlygio gaudavau tirštos žuvienės arba čia mėgto sterko. Taigi tvarkiau dokumentus, teikiamus bendruomenės tarnyboms, rašiau raštus kadastro tarnybai Rasytėje ir net teismui Labguvoje.
Kad ir kaip taupiai tvarkiau savo ūkį, vieną dieną mano pinigai baigėsi ir teko galvoti, kaip išvažiuoti. Su nerija atsisveikinau sunkiai. Gal nujaučiau, kad daugiau niekada čia nebesugrįšiu?
Išvažiuodama Nidoje dar nusipirkau "Naująją pasaulio sceną", kioske, be jokių problemų, tuo metu nacių valdomose teritorijose laikraštį turėti buvo laikoma nusikaltimu. Bet turėjau vilties, paslėpusi lagamine po savo daiktais, nugabenti nepaliestą į Berlyną, kur jau išsiilgę laukė draugai. Žinoma, mūsų senasis rašančiųjų į šį laikraštį ir dar pasilikusių Vokietijoje ratelis susitiko. O netrukus visi buvome areštuoti. Mūsų grupėje buvo skundikas.
Tačiau tai buvo jau seniai, ir prisiverčiu mintimis grįžti į dabartį. Senatvėje dažnai norime dar kartą apsilankyti savo jaunystės vietose ir stebuklingu būdu mano noras išsipildė. Per daugiau nei septyniasdešimt metų nuo tų dienų daug kas Kuršių nerijoje pasikeitė, bet gamtovaizdis išliko toks pat, kaip ir įsirėžęs jaunystėje mano atmintin.
Gražina JUODYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą