500 stebuklų

2007 metų balandį pradėjusi ciklą "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės" net neįsivaizdavau, į kokią stebuklų šalį įžengiau.

Stebuklai vyko dar net ciklo nepradėjus, o tik "gulint ant gimdyvės stalo". Su pražiodyta burna tįsančios odontologo Romo Abunevičiaus kėdėje šis manęs paklausė, ką įspūdingo "trenksiu" laikraštyje? Lignino prikišta burna pradėjau gargaliuoti, bet odontologas suprato esmę. Ir visas nušvitęs pranešė: "Iš Keiptauno turi atvažiuoti Uvė su žmona. Jo senelis gyveno Klaipėdoje. Čia gimė jo tėvas. Atvažiuoja kapstyti šeimos istorijos šaknų." Dėkingai sugargaliavau.

Tai buvo gal 2007-ųjų kovą, o balandį jau prasidėjo pirmosios "Akvarelės", neperdedu, sukėlusios skaitytojų susidomėjimo cunamį. Radosi tokių, kurie, iš laikraščio išsikarpę "Akvareles", jas "štabeliavo" į "knygą". Ir, o stebukle, vaikščiojo aprašytųjų namų adresais.

TILTAS. Biržos tiltas po II pasaulinio karo. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo nuotr.

Pirmosios "Akvarelės" buvo iš mano vaikystės aplinkos - Turgaus, Jono, Žvejų gatvių, kuriose gyveno draugai ir draugės - lietuviai, rusai, žydai, baltarusiai, ukrainiečiai.

Pirmasis stebuklas - kunigaikštiškai maironiškas

Mūsų namo kaimynystėje gyveno neurologo Kazimiero Neniškio, su kurio atvykimu prasidėjo pokarinės Klaipėdos neurologijos istorija, šeima. Joje augo trys dukros ir sūnus. Tai buvo muzikuojanti šeima, ją papildydavo kunigaikščiai Pokrovskiai, Lietuvoje atsiradę po 1917 m. spalio revoliucijos ir išvengę daugelio kilmingųjų likimo - kartuvių ar kulkos kakton, o dar blogiau - į pakaušį. Tie kunigaikščiai jungdavosi į Neniškių šeimos orkestrėlį, grieždavo savo instrumentais.

Tarp Neniškių šeimos nuotraukų aptikome ir Maironį, nusifotografavusį su Neniškių šeimyna jų tėvonijoje Turdvaryje. Atradimas - K. Neniškis iš dvarininkų šeimos. Visada piktindavausi, kai Klaipėdai buvo segama proletarinio miesto etiketė. Rašydama "Akvarelę" apie Neniškių šeimą, aptikau įrodymų, kad Klaipėdoje toli gražu gyveno ne tik proletarai, avėję kerzinius batus ir dėvėję šimtasiūles... Tai buvo pirmasis stebuklingas atradimas.

Santechninis stebuklas

Žandikaulis atvipo ir tuomet, kai pasibeldžiau į Jono gatvės 6-ojo namo buto duris. O čia kadaise buvo įsikūrusi gausi Jankūnų šeima. Jų duktė Valerija, tapusi etnologe, pasakojo šeimą gyvenus medikų darbo grafiko ritmu - bet kuriuo paros laiku galėdavo tėvą versti iš lovos remontuoti... vamzdžių. Mat jis karo metu buvo išvežtas darbams į Vokietiją, ten ir tapo puikiu santechnikos specialistu.

Pokarinėje Klaipėdoje jis buvo vienintelis, išmanęs vokiškų varinių vamzdžių kombinacijas ir varžtelius. Man stebuklas buvo sužinoti, kad Klaipėdos santechnika labai skyrėsi nuo visos Lietuvos namų santechnikos ir kanalizacijų. O dar stebuklas buvo sužinoti, kad Juozapas Jankūnas privalėjo įvaldyti ir povandeninio naro įgūdžius, nes kai kurių "triūbų" remontuoti reikėjo nerti į Dangę...

Žydai iš arčiau

Viena iš mano vaikystės draugių, o vėliau bendradarbė buvo žydaitė Sonia Minina. Bet tik rašydama "Akvarelę" apie jos šeimą sužinojau kiek daugiau apie žydų tragedijas, nes Sonios mama Dora buvo patyrusi konclagerio "linksmybes".

Sonios šeima nebuvo tipiška žydiška, nes Doros vyras buvo rusas Vasilijus. Su Sonios tėvu Dorą išskyrė karas, kai jis pasirinko Vakarus, o ji ryžosi grįžti į Šiaulius, iš kurių vokiečiai jų šeimą išgabeno į koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Taigi, šitas stebukliukas buvo tarsi ir lokalinis - sužinoti vaikystės draugės šeimos istoriją ir ją papasakoti kitiems. Nes apie žydų patirtas skriaudas 2007 m. svarstymai dar nebuvo įsilingavę.

O štai prieš metus, kai įžengiau į Vilties gatvę ir pasibeldžiau į čia kadaise gyvenusios Lichtinšaino šeimos buto duris, vėrėsi visiškai neištyrinėti horizontai.

Visi vyresnieji klaipėdiečiai puikiai žino, kad prekybos valdybos viršininkas Arkadijus Lichtinšainas buvo "dievas ant Klaipėdos". O kokia to dieviškumo kaina, tesužinojau iš jo sūnų Marko ir Aleksandro. Ir man labai apmaudu, kai, papūtus "perestroikos" vėjams, Lietuvos patriotais save laikantys veikėjai taip negarbingai ir nepelnytai net ne nukryžiavo, bet ketvirčiavo ilgametį valdybos vadovą.

HERKAUS MANTO GATVĖ prieš karą atrodė taip.

Be jo plačių ryšių ir pastangų šiandien Klaipėdoje daug ko neturėtume, įskaitant Jūrų muziejų su "Meridianu". Pelnytai laurus kabiname ant ilgamečio Klaipėdos vadovo šviesaus atminimo Alfonso Žalio krūtinės. Bet kai reikėdavo statybinių medžiagų, plieno lakštų, ypatingo stiklo slapta statomam Jūrų muziejui ar vingrybių "Meridianui" iš Rygos partempti į Klaipėdą, pravertė ir A. Lichtinšaino šviesus protas, ir olimpinė ramybė veide derantis dėl pačių įvairiausių sąlygų.

Čia galbūt ne vieta skaičiuoti A. Lichtinšaino nuopelnus Klaipėdai. Ją tikrai jis mylėjo ir viską darė miesto ir jų gyventojų labui. Nepykit, siaurapročiai patriotai, tačiau A. Lichtinšainas tikrai nebuvo nusipelnęs būti vejamas iš Klaipėdos, kai prasidėjo kovos dėl prekybos valdybos sukauptų lobių. Atvirkščiai, jam reikėjo statyti paminklą, kad tie lobiai Klaipėdoje buvo... Ir beveik kiekvienas klaipėdietis pagal A. Lichtinšaino sugalvotą schemą tais lobiais galėjo pasinaudoti, gaudamas ne tik talonus baldams, bet ir, ak, ak, prancūziškiems kvepalams. Kituose Lietuvos miestuose tos gėrybės kažkur prašapdavo, o gal jų ir visai nebūdavo, nes analogiškų kontorų vadovai tokių ryšių net susapnuoti negalėjo...

Aktorių "kolchozas"

Augusiai Turgaus gatvėje visi Dramos teatro aktoriai buvo kaip ant delno. Scenoje. O kokia buvo jų kasdienybė, tesužinojau tik rašydama "Akvareles" apie aktorių "kolchozą" S. Nėries gatvės name.

"Kolchoze", žinoma, spalvingiausia figūra buvo Vytautas Kancleris. Apie jį nemažai žinojau ir iki "Akvarelių". Tačiau, rinkdama medžiagą tikslingai, sužinojau kur kas daugiau. Tarp įvairių legendų buvo ir tokia: Kancleris per savo gimtadienį eidavęs spardyti NKVD pastato, buvusio šalia jų namo, durų. Mat jo giminė - iš kilmingųjų, o sovietinių slaptųjų tarnybų patronas Feliksas Dzeržinskis irgi iš bajorų. Tai esą jis spardydavęs tas duris ir putodavęs, kodėl NKVD naikina kilminguosiuos.

Tačiau Kanclerių duktė Dalia man uždraudė šią legendą atpasakot "Akvarelėse", nes ji nelabai tikėjo tėvą buvus tokį drąsuolį, ji abejojo ir kilmės legendomis, kurioms patvirtinti ji neturi jokių dokumentų. O man taip patinka įsivaizduoti gražuolį Vytautą, spardantį NKVD-KGB būstinės duris, kai čia pat to pastato kieme kai kas būdavo ir šunimis pjudomas, ir rūsiuose kankinamas, ir sušaudomas...

Dvi paros su vokiečiu Uve

Rašinio pradžioje minėtas R. Abunevičius savo pažado nepamiršo. Taigi, "Akvarelės" jau buvo gerokai įsibėgėjusios, kai liepos mėnesį paskambino to odontologo asistentas Bronius Einars.

"Mes čia su svečiais iš Keiptauno keliamės per Kuršių marias. Už pusvalandžio būsim "Klaipėdos" viešbutyje", - pareiškė. Prisipažinsiu, ši žinia nelabai nudžiugino, nes buvau labai pavargusi ir išsekusi nuo dienos darbų. Bet tokios progos praleisti negalėjau. Prieš aštuonias vakaro kaip kulka skuodžiu į viešbutį, nes man buvo pažadėtos dvi pokalbio valandos.

Bendrauti nebuvo lengva. Nes... Uvė - vokietis, jo žmona Doreza - olandė, bendraujam angliškai... Liežuvis pinasi, talkininkauja Bronius. Bet apie vidurnaktį jau kalbamės beveik laisvai. O iki 4 val. ryto - jau ir visai laisvai. Bet ir to buvo per maža. Sutarėm dar kitą dieną susitikti, nes Uvės šeimos istorija be galo įdomi, kaip mes, žurnalistai, sakome - tiesiog "razinka".

Šios istorijos stebuklas buvo tai, kad labai akivaizdžiai suvokiau: karo padariniai be galo buvo skaudūs ne tik lietuviams, rusams, bet ir vokiečiams. Kažkaip iki tol nesusimąstydavau, kiek tragedijų išgyveno patys karingieji vokiečiai, suvedžioti ir pamesti visą pragarą kartu su Josifu Stalinu užkūrusio Adolfo Hitlerio.

Uvės mama, vis nesulaukianti iš karo grįžtančio vyro, iš sugriautos Vokietijos emigravo į Pietų Afriką. O Uvės tėvas iš karo po belaisvio patirčių vis dėlto į Vokietiją grįžo. Ir kažin ar Uvė būtų pamatęs savo tėvą, kurio beveik nebeprisiminė, jei ne jo sužadėtinė Doreza.

PASTATAI, VIRTĘ GRIUVĖSIAIS. Klaipėdos birža ir gyvenamasis namas su kontoromis, parduotuvėmis po karo buvo griuvėsių krūvos, kurias valė pokario klaipėdiečiai, už tai negaudavę atlygio, tik specialiose knygutėse buvo žymimi "darbadieniai".

Olandai, Pietų Afrikoje pradėję kurtis XVII amžiuje, gyvena labai uždara bendruomene, į kurią sunkiai įsileidžia prašalaičius. O jei jau įsileidžia, tai apie juos turi žinoti, kaip sakoma, "nuo Adomo ir Ievos". Tad Doreza, Uvei net nežinant, su jo broliu leidosi kelionėn Vokietijon ieškoti Uvės tėvo. Kokios vestuvės be tėvo? Uvės broliui rūpėjo tėvą pamatyti... Taigi interesai sutapo.

Tėvą "atkapstė". Jis buvo pakviestas į Uvės ir Dorezos vestuves. Ir jis atskrido. Uvės tėvas ir mama trims dienoms vėl įsimylėjo... Bet jam reikėjo grįžti Vokietijon, nes ten laukė... šeima visai ne su Uvės mama. Va, tokios liūdnų stebuklinių pasakų pynės ir pulsuojantys stebuklingi jausmai.

Autentiški stebuklai

Manau, kad "Vakarų ekspresas" labai laiku susigriebė pasakoti kelių epochų Klaipėdos žmonių istorijas. Nes dar gali pakalbinti žmones, kurie lytėjo prieškario Klaipėdos autentiką.

Kai rašiau apie Minijos gatvės 1-ąjį namą, teko kalbinti ir rašytojo Juozo Baltušio sūnėną Albertą Juozėną, kadaise gyvenusį šiame name. Jis su tokia meile prisiminė... lomelę laiptų turėkluose. Ponas Albertas dabar gyvena Vilniuje, bet, atvažiavęs į Klaipėdą buriuoti, užsuka ir į tą namą - patikrinti, ar tebėra toji lomelė turėkluose.

O Vygandas Čijunskas, gyvenęs Didžiojoje Vandens gatvėje, labai džiaugiasi, kad po jo vaikystės namo kapitalinio remonto išliko tie patys vaikystėje trypti cemento laipteliai... Nors seniai čia nebegyvena.

Griuvėsių stebuklas

Kai šiandien taip susipriešinusios tautos dėl įvairių priežasčių - religinių, teritorinių ar patirto genocido, beje, ne tik žydų, dažnai galvoju - kodėl? Genocido kalavijai skabė armėnus, ukrainiečius, Krymo totorius, Baltijos šalių tautas, kurių istorija mums artimiausia, nes labai panaši į pačių lietuvių išgyvenimus.

Genocidą išgyveno ir patys rusai, geriausioji šios tautos dalis. Taip, pokariu jų Klaipėdoje radosi nemažai, atvykusių ir savo valia, ir SSRS partijai ir vyriausybei, lėmusiai jų likimus, liepus. Kiekvienas, kalbantis ne lietuviškai, suvažiavėlių iš visos Lietuvos dažnai buvo laikomas priešu, visiškai nesusimąstant, kokį sunkų praeities akmenį atsivilko į Klaipėdą tas žmogus. Tačiau ne kas kitas, o atvykėliai iš Lietuvos ir "plačiosios tėvynės" po labai sunkių darbų uoste, atgaivintuose prieškario fabrikuose ėjo tvarkyti po karo likusių griuvėsių. Neatlygintinai.

Ir nėra ko stebėtis, kad jie dabar savinasi Klaipėdą, kaip ir mes, nes ją vadavo iš griuvėsių, statė namus, kepė duoną. Žodžiu, kūrė Klaipėdą. Ne tokią, kokios troškome, ilgėjomės, o tipinę, pagal SSRS tipinius planus. Ir gal šiandien mūsų miestas būtų visiškai kitoks, jei nebūtų radęsi protingų žmonių, sovietmečiu suvokusių Klaipėdos išskirtinumą ir dėjusių pastangas tai išsaugoti.

"MĖSININKAS". Liepų gatvėje Josifo Stalino portretai kabojo ne tik per sovietines šventes. Čia jis - ant pokarinės mėsinės.

Niekaip nesuprantu, kodėl įvairių tautybių žmonės turėtų mojuoti kardais, kai dažnu atveju buvome lygiavertės totalitarizmo aukos. Tereikėtų tik pripažinti istorinę tėkmę, kuri priklausė visai ne nuo tų įvairių tautybių žmonių, valiusių sueižėjusios pokarinės Klaipėdos griuvėsius.

Epochų veidrodis

Štai jau vienuoliktus metus kone kasdien vaikštau po senuosius Klaipėdos namus. Ir kiekvieną kartą pasibeldus į kurio nors namo buto duris ir joms svetingai atsivėrus aptinku stebuklus.

Iš jų netikėtai man pačiai susilipdė netgi ne mozaika, o kelių epochų veidrodžiai. Kaip ir kas gyveno prieš šimtmetį ar du, kaip ir kuo mes, klaipėdiškiai, gyvenome ir tebegyvename. Per paskutiniuosius 70 metų Klaipėdoje išaugo ir subrendo kelios mūsų miesto kartos. Šiandien tūkstančiai išdidžiai ištaria - "Aš - klaipėdietis". Ir jau niekas nebeturi teisės kreivai šyptelėti - anoks tu klaipėdietis, kai tavo apsamanojusios šaknys - zanavykuose ar Žemaitijos glūdumoje.

Taigi, vienuoliktus metus klijuoju ir sidabrinu Klaipėdos veidrodį, atsispindintį mūsų miesto kūrėjų portretus, nepaisydama tautybės - lietuvis, vokietis, rusas ar žydas. Dažno jų pavardės neaptiksime nei žinynuose, nei enciklopedijose. Bet jie kepė duoną ar siuvo batus, mūrijo krosnis ar tapė paveikslus, statė namus ar šlavė kiemus ir gatves, rašė knygas ar kukliai jas išduodavo skaitytojams bibliotekose, sykiu mylėdami ar nekęsdami, gyvenę pagal rašytas ir nerašytas taisykles arba patys susirašę nuosavus moralės kodeksus, kūrė Klaipėdą.

Dažnai tie lankomi senieji namai dėl įvairių priežasčių yra pasiekę griuvenų "statusą". Tačiau tuose griuvėsiuose tebesklando juose gyvenusių žmonių auros. Kai kurie restauruoti, perstatyti, bet ir juose dar gali užtikti tebepulsuojančią dvasią kad ir laiptelyje, kuriuo kopdavo dabar Lietuvoje žymūs žmonės.

O kad jų nepamirštume - štai ir landžioju po karo nesugriautus mūsų miesto namus, kiemus, gatves ieškodama stebuklų. Ir net keista - randu...