2018 m. lapkričio 17 d. 00:10 val., šeštadienis

ve  >  Žinios  >  Klaipėda  >  Klaipėdiečiai

Klaipėdiečiai

Jurga Lago tampa paauglių ambasadore

2016-04-12, 08:44

Simona Kalvelytė

Jurga Lago tampa paauglių ambasadore nuotrauka, foto

© Paulius Zaborskas

Jurga Lago – debiutuojanti lietuvių autorė, juvelyrikos namų YURGA įkūrėja. Savo pirmajai knygai „Lietaus žemė“ skyrė ne vienerius metus kūrybinių ieškojimų. Gimusią idėją apie mitologija paremtą knygą išpildė iki pat viršelio, leidyklai „Nieko rimto“ tereikėjo ją išleisti. Susipažinti su autore galėjote Vilniaus knygų mugėje, kur vyko knygos pristatymas, o šįkart Jurga dalinasi mintimis apie „Lietaus žemę“, kūrybą, skaitymą, vaikystę bei svajones.

Rašyti knygas dabar madinga. Bet Jūsų kūrinio istorija prasidėjo prieš 5 metus. Kas tada Jus, veiklią, užimtą moterį, paskatino sėsti rašyti?

Nieko nedarau vien todėl, kad tiesiog šovė į galvą, užsimaniau, o ypač – jeigu „tai madinga“. Kaip tik atvirkščiai – dažnai einu prieš srovę, stengiuosi užsiimti tik įdomia, prasminga veikla ir jau galiu leisti sau didžiulę prabangą – daryti tai, kas man atrodo įdomu ir reikalinga. Kadangi esu dizainerė, turiu sekti madą, jos tendencijas ir kaitą – tam, kad žinočiau tiksliai, kas bus patvaru, ilgalaikiška, kas nereaguos į stiliaus ir mados kaitą. Esu atsakinga vartotoja, jau keletas metų pasirinkau veganišką gyvenimo būdą ir stengiuosi negaminti beprasmių, nereikalingų daiktų – pasaulis ir taip jų pilnas – mano kūriniai ateina į gyvenimą tik tada, kai tiksliai žinau, kad jų reikia, kad jie yra prasmingi, kad tai nebus dar vienas bereikšmis madingas barškalas, teršiantis mūsų aplinką visomis prasmėmis.

Taip pat ir su rašymu. Rašiau nuo pat vaikystės, lygiai taip pat, kaip ir piešiau. Kiek tik save prisimenu. Priklausiau Klaipėdos Literatų klubui, o 18 m. laimėjau Lietuvos jaunųjų literatų konkursą... Tačiau kažkuriuo gyvenimo momentu žmogus privalo rinktis, ir aš pasirinkau piešti – būti dizainere, kurti papuošalus. Tačiau visada rašiau – koncepcija man visuomet buvo ypatingai svarbi, o piešinius lydėdavo tekstai. Mano kolegos, pažįstami tikriausiai nė kiek nenustebo, kai išleidau knygą.

Apie rašymo madingumą ir visokią beprasmę, nereikalingą (ar tik „šiaip gražią“) kūrybą nenoriu net kalbėti – priklausau tai kūrėjų kartai, kuri gerbia profesionalumą, yra labai kritiška ir reikli – pirma sau, paskui kitiems – ir niekada nekurs, negamins ir nepaleis klykdami į pasaulį jokio tvarinio vien tik tam, kad tau pačiam atrodo gražu ar gerai. Tas neatsakingas šiandieninis visų gaminimas, rašymas, įsivaizdavimas, kad „kiekvienas gali kurti“ skandina mus šiukšlyne – daiktų, knygų, visokių garsiai rėkiančių asabų (jie dažnai tai vadina kūryba). Šiandien, neoliberalioje mūsų aplinkoje, kai žodis kūryba yra tiesiog netekęs savo prasmės, nes kuria ir manikiūrininkė, ir ūkininkas, ir verslininkas (visi, kurie ką nors gamina ir generuoja pinigą), tuo tarpu tiesioginio pelno dažnai negeneruojanti tradicinė kultūra ir menas kukliai pasitraukia į šalį, duodami kelią šniokščiančioms šlamšto upėms.

Knygą rašiau ilgai, ją vertino man svarbūs autoritetai (pirmiausia paaugliai), o tada išdrįsau ją paleisti į gyvenimą.

Kaip, kur gimė knygos idėja?

Neatsimenu. Kažkada seniai. Nešiojausi ją mintyse, kol atėjo jos valanda… O šiaip visada turiu daugybę idėjų – esu hiperaktyvi ir turiu taisyklę – tos idėjos, kurios nedingsta laikui bėgant, kurių „neišaugu“, nepamirštu, nenukišu, būna realizuojamos. Lėtai, atsakingai, neskubant, kaip ir viskas, ką aš darau.

Esu atspari paskutiniu metu plintančiai „patriotinio entuziazmo infekcijai“ (Stefan Zweig), tačiau kartu manau, kad ir būdami mažute, jaukia, „namine“ šalimi, esame ypatingi ir įdomūs pasauliui. Mūsų gamta, kalba, užsispyrimas, sugebėjimas išlikti bet kokiomis velniškomis sąlygomis, kaip ir prisitaikėliškumas, bailumas, polinkis eiti su stipresniais, nugalėtojais… Mane slegia žmogaus įgimtas noras pjautis ir kariauti – žmonijos istorija, kuri yra tik karų istorija. Jėga, kuri nori kariauti, visuomet yra veržlesnė už taikingąją pusę, be to, ją veja materialiniai interesai. Noras kariauti ir SĄMONINGAI duoti vienas kitam į snukį yra būtina žmogiškumo sąlyga, skirianti mus nuo žvėrių. Tada kristi po kojomis tam, kuris liko stovėti... Kai šiandien pasaulyje tiek išsilavinusių žmonių, ateis diena, kai svietas ims keistis: kai kautis, pjautis ir luptis ims darytis GĖDA, kai šalis valdantys karingi bepročiai ir vidutinybės ims trauktis, kai apsivilkti kario uniformą bus nusikaltimas, o nykios karų šmėklos, apsėdusios žmogaus būtį, taps praeitimi...

Kiek knygoje tikrų faktų, realios istorijos?

100 % realiai taip Lietuvoje ir buvo – niekas negali paneigti, o jeigu nesiliausime, ir vėl taip bus.

O kiek charakterių iš Jūsų gyvenimo, artimos aplinkos persikėlė į knygą?

Piešėjai sako, kad, piešdamas žmogaus portretą, visuomet dailininkas nupiešia save – kiekvienas ne veltui tai darome skirtingai… Tas pats ir su personažais rašant – aš rėmiausi konkrečiais žmonėmis – taip lengviau, labiau įtikinama, ten didelė dalis ir manęs, žinoma.

Knyga pristatoma kaip skirta paaugliams. Galbūt taip ji liks nepastebėta vyresnių, kuriems irgi gali būti įdomi?

Knygą rašiau suaugusiems – tačiau įvilkau į apgaulingą rūbą – paaugliams – todėl, kad būtent ši auditorija sugeba mąstyti kitaip, sugeba priimti žinutę, dar nėra išmokę meluoti, dar nebūtinai eis su minia, nėra įvaldę savęs ir kitų apgaudinėjimo meno.  Suaugusiam žmogui ši knyga tikrai bus įdomi – ji kalba apie visiems mums svarbius dalykus.

Kuriate labai grakščius, subtilius ir elegantiškus papuošalus, o knygoje kalba aštri ir tiesmuka. Kaip jums tai pavyksta? Galėtumėte sakyti, kad Jūsų asmenybė irgi ryškiai duali?

Visada buvau kovotoja. Labai pastabi, subtili, elegantiška, tačiau kovotoja. Man tai padeda kurti – dažnai po paprasta forma, atrodo, nereikšmingomis detalėmis, slepiasi paslaptinga kūrinio esmė ar idėja, kuri nėra tokia paprasta, kokia gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio. Ne veltui mano kūrybos moto yra banalus – grožis slypi paprastume. Kiekvienas kūrėjas žino – tai sudėtingiausias uždavinys: nedaugžodžiauti, išgryninti formą ir turinį, pasakyti pačią esmę. Ir palikti vietos žiūrovui, skaitytojui…

Metams bėgant supratau, kad man be galo svarbus žmogaus gebėjimas JUOKTIS. Iš savęs, iš pasaulio, iš negandų. Tik taip gali būti objektyvus, o kartais tik taip įmanoma tiesiog neprarasti sveiko proto, o humoras – lengvas, subtilus ir taiklus – yra galingas ginklas.

Kūrybai Jums reikalinga specifinė aplinka ar koks nors daiktas, ritualas? Griežtai atskiriate skirtingų darbų erdves (t. y. kai rašote ir kai kuriate papuošalus)?

Ir taip, ir ne. Rašau dažnai savo „darbo lovoje“, vakarais. Kartais taip įsijaučiu į rašymą, kad paskui bijau miegoti. Kartais negaliu sustoti – mintis veja mintį, o kartais kankinuosi ir negaliu nieko parašyti. Man reikia įkvėpimo – rašydama apie Lietuvos miškus, ten ir sėdėjau – kad jausčiausi būtent taip, kaip įsivaizduoju, kad turėtų jaustis mano personažas – ieškau panašių vietų. Kad būtų šalta, drėgna, gūdu. Kad matyčiau gyvius, samanas, dvokiantį, stovintį raistą… O keisčiausia, kad viską radau!

Papuošalus kuriu savo studijoje. Tačiau vienu prisėdimu negimsta niekas – aš daug keliauju, daug minčių ateina tiesiog vaikštant – visuomet turiu su savimi užrašų knygelę – ten prie kiekvieno kliento vardo yra daugybė piešinukų. Man reikia laiko – kartais atrodo, kad tiksliai žinau, ką reikia daryti, pradedu, imame daryti, o procesui įsibėgėjus kartais baigiu visiškai priešingu kūriniu – kuriu žmonėms – daiktai turi „prilipti“ ir nepaleisti. Turi būti prasmingi… Nieko negaliu padaryti „ant smūgio“, „greitai“…

Kokia buvo Jūsų mėgstamiausia istorija, kai buvote maža?

Skaičiau labai daug būdama maža. Net lovą buvau uždegusi, skaitydama naktį. Nepamenu savo mėgstamiausios vienos knygos. Gal A. Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“.

Ką patartumėte vaikui, kuris šią minutę svajoja tapti rašytoju?

Nežinau. Daryti tai, kas jam tikrai patinka – sekti „ženklus“ gyvenime: jeigu darysi tai, kas tave džiugina, traukia, kam jauti aistrą ir pašaukimą, būtinai tapsi tuo, kuo nori. Niekada nesistenk būti toks, kokį tave nori matyti aplinka. Ir visai nesvarbu, kas tie „jie“ – tėvai, matematikos mokytoja ar mokyklos direktorius – pirmiausia turi būti sąžiningas pats sau ir daryti tai, kas tikrai patinka ir sekasi, o visa kita ateina tuomet gana nuosekliai savaime. Pas mus gajus krikščioniškasis „sunkaus darbo ir gyvenimo“ kelias gali nuvesti neteisinga kryptimi. Neskubėk. Dažnai reikia sustoti. Pasėdėti parke ant suoliuko pačiam su savimi, nebėgti į šimtus būrelių ir nelėkti ten, kur kiti stumia – pasiklausyti paukščių parke, pasižiūrėti į pro šalį lekiančius šimtus automobilių, praeivių ir paklausti savęs – KAM rašyti – ar tai ką nors pakeis, ar kam nors gali būti įdomi mano siunčiama žinutė…

Būti pastabiam, klausiančiam, kritiškam…

Kodėl paaugliai turėtų laisvalaikiu skaityti?

Nes tik skaitančio žmogaus sistema ar šiaip inertiškas gyvenimas netampys už virvučių kaip kvailos marionetės. Nes tik mokantis rasti informaciją, ieškantis atsakymų žmogus mokės teisingai pasirinkti. Tik žinantis, informuotas, suprantantis (ar bandantis suprasti) žmogus mokės įvertinti pačius paprasčiausius (svarbiausius) dalykus gyvenime, kurie dažniausiai būna esminiai ir kurių mes nepastebime informacijos šiukšlyne. Skaitantis žmogus nebėgs su minia – jis visada bendraus tik su pačiais protingiausiais, mokysis iš pačių geriausių – su tais, kurie turi ką pasakyti – su rašytojais.

Papasakokite apie ryšį su knygomis Jūsų šeimoje. Skaitote knygas savo vaikams?

Visi mūsų šeimoje skaito. Keliomis kalbomis. Aistringai. O kai kurie yra netgi, sakyčiau, priklausomi nuo skaitymo…

Gal galite pasidalinti su skaitytojais 3 įdomiais faktais apie save?

Esu žemaitė, gimusi Telšiuose ir dar moku žemaitiškai kalbėti (nežinau, ar čia skaitytojui įdomus faktas).

Mano kūrybos simbolis yra mažas simpatiškas paukštelis ir aš jau ketvirti metai nesuvalgiau nė vieno paukščio. Tiesiogine prasme – pasirinkau veganizmą.

Mėgstu pajuokauti. Ypač iš nusistovėjusių, rimtų, nekvestionuojamų dalykų… tad gal dar įdomus ir juokingas vienas faktas – kai buvau pakviesta į vakarienę pas Ispanijos karalius, susilažinau su draugais iš vieno didžiulio dalyko, kad išdrįsiu vietoj rankinuko pasiimti tokį permatomą depiliatoriaus dėklą. Taip ir padariau – tai liko nuotraukose. Buvo daug smagaus juoko, o kartu ir adrenalino… (nors nerizikuoju „ant durniaus“ – depiliatoriaus dėklas buvo stilingas).

Žymos: jurga lago

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdiečiai

Klaipėdietis Artūras Knyzeris užsibrėžė tikslą Lietuvoje įkurti pelningą ir didelę statybų bendrovę,...

18 m. klaipėdietis sukėlė audrą savo dosniu pasiūlymu nuotrauka, foto

"Man pasisekė, kad gimnazijoje mane mokė senosios kartos mokytojai, tų "sovietinių" buvo...

"Gyvenime patyriau šviesiausios pedagogikos akimirkų" nuotrauka, foto

Lietuvą garsinęs sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas, kažkada buvęs ir gana aktyvus vakarėlių dalyvis,...

Ramūnas Vyšniauskas - apie gyvenimo pamokas nuotrauka, foto

Klaipėdos apskr. VPK Patrulių rinktinės pareigūnas Artūras Simson policijos pareigūnu dirba net...

Jau 30 metų dirbantis Klaipėdos patrulis: „Tikėkite pareigūnais!“ nuotrauka, foto

Raimondas Bružas susilaukė trečiosios atžalos nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Žurnalistą Rimą Bružą, keliaujantį Antano Poškos keliu, besidriekiančiu nuo Baltijos iki...

Gyventojams elektra brangs 15 proc., dujos – 20 proc. nuotrauka, foto

Lietuva, Aiškėja, kad kitąmet elektra bus brangiausia per penkerius metus – gyventojai...

Kam prieiga prie Smeltalės upės užtverta, o kam ne? nuotrauka, foto

Jūra, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija tapo arbitre kilus konfliktui tarp Smeltės gyvenamojo kvartalo...

Streikas įgauna pagreitį, bet mokinius žada užimti nuotrauka, foto

Švietimas, Mokytojų streikas Klaipėdoje įgauna pagreitį - vakar pamokų nevedė didžioji dalis Vytauto...

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 5 val.

Lietuva, Paskelbta prieš 7 val.

Švietimas, Paskelbta prieš 9 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...