Elvyra Bungardienė: "Dabar esu visatos pažinimo universiteto studentė"

Prieš kelerius metus Lietuvos televizijai renkant Lietuvos šviesuolius, vaikų šokių kolektyvo "Žiogelis" vadovė E. Bungardienė nominacijoje "Tiems, kurie išauklėjo ištisas kartas" sulaukė daugiausiai balsų iš trijų pasiūlytų nominantų.

Šiandien ponia Elvyra su buvusiais "žiogeliukais" švenčia gimtadienį. Tai jau ritualas nuo kolektyvo laikų. "Aš niekad nešvęsčiau gimtadienio, bet anuomet šokėjai, o dabar - buvę šokėjai įvairiomis formomis juos surengia", - sakė ji.

"Žiogelis" - kaip universitetas

Ką apie "Žiogelyje" praleistus metus kalba buvę šokėjai? Vienas jų prisiminė, kaip Paryžiuje buvo atvesti į Luvrą, ir vadovė prisakė mažiausiai valandą apžiūrinėti Leonardo da Vinčio "Moną Lizą". "Lauke - baseinas, kuriame norėčiau maudytis, o nepaklusti mokytojos priesakui nesiryžtu. Nuobodu, bet žiūriu", - prisipažino buvęs šokėjas, tuomet paauglys.

MENAI. Pati būdama meniškos sielos, Elvyra Bungardienė daug dėmesio skirdavo vaikų estetiniam skoniui ugdyti. Skulptūrų parke prie kiekvienos stovylos jie turėdavo kurti savas skulptūros istorijas.

Kita buvusi "Žiogelio" šokėja prisiminė, kaip Sankt Peterburgo Ermitaže kolektyvo vadovė žėrė dailininkų pavardes, jų gyvenimo istorijas, norėdama sudominti, prišlieti prie didžiųjų menų.

"Tegul iš mūsų niekas menotyrininkais ar meno istorikais netapome, bet jos pastangomis suteiktos pirmapradės žinios atklysdavo, kai to prireikdavo. Ir už tas pamokas, kaip ir ant parketo, jai mes esame be galo dėkingi", - tvirtino buvusi šokėja.

"Žiogelis" buvo ne mokykla, net ne institutas. Jis buvo universitetas. Gyvenimo ir šokio universitetas. Taigi, gimtadienio proga keletas klausimų choreografei E. Bungardienei.

Ponia Elvyra, žvelgiant dabar, jau per metų nuotolį - ko mokintumėte vaikus, jeigu tebeegzistuotų "Žiogelis"?

Anuomet visą dėmesį ir pastangas skirdavau berniukams ir mergaitėms, kuriuos į "Žiogelį" priimdavom nuo ketverių metukų. Pagal amžiaus grupes vienu metu kolektyvas buvo išaugęs beveik iki 400. Koncertuojančioje grupėje - 150 įvairaus amžiaus šokėjų. Dabar pati stebiuosi, kaip pajėgdavau visus vaikus aprėpti ir sužiūrėti.

Ko mokyčiau šokėjus dabar? Manau, pirmiausiai raginčiau tėvus "nepražiūrėti" vaiko. Kadaise aš nežinojau, kad kiekvienas ištartas žodis turi prasmę, kad mintimis gali prisišaukti nelaimių. Aš dabar esu visatos pažinimo, savęs pažinimo universitetų studentė. Ir įgytomis ir vis dar įgyjamomis žiniomis noriai dalinčiausi. Apgailestauju, kad tik dabar visa tai atrandu, o tai kiekvienas turėtų žinoti jau vaikystėje. Dvasiniu pasauliu labai mažai kas rūpinasi.

Manau, kad dabar vaikus mokyčiau atsiverti. Ir dar - skatinčiau tėvus gilintis į vaiko prigimtį. Bet sugebėti ir pareikalauti.

Kokias pamokas - skaudžias ir malonias - iš gyvenimo esate gavusi Jūs pati?

Per gyvenimą ėjau ne kaip per mokyklą. Griuvau, šliaužiau, stojausi, cukraus gabaliuką dalijau per pusę, kad turėčiau kitai dienai, esu nakvojusi ant suoliuko. Kad bent kiek užsidirbčiau, esu metusi kortas, nors šiaip jau tai darydavau nemokamai. Esu vedusi televizijos laidas. Mano gyvenime buvo labai daug negatyvo. Bet kažkaip pavykdavo išlaikyti sielos šviesą. Neneigiu, esu labai jautri. Labai skaudindavo, kad mano gyvenimo vyrai to nejautė ir negirdėjo...

ŠOKIO MOKSLAI. Ant parketo "žiogeliukai" mokėsi šokių pa, nuo kurių ir prasidėdavo žygis į Europos miestų scenas.

Mano anūkė Karolina, pradėjusi lankyti mokyklą, gavo užduotį - užpildyti anketą apie šeimos narius. Kai ji pasiteiravo, kiek man metų, pasakiau - penki šimtai. Ji anketoje taip ir parašė. Klasėje ir mokytoja, ir bendraklasiai labai iš to juokėsi. Sugrįžusi iš mokyklos, Karolina vėl teiravosi mano amžiaus. "Nusileidau" iki šimto. Iš tiesų, gyvenime tiek patirta, tiek išjausta, tiek sukaupta ir prisikaupę, kad man kartais atrodo, jog iš tiesų gyvenu jau penkis šimtus metų. Niekam nepriekaištauju, niekam neprikaišioju, bet juk daugelis taip ir nugyvena amželį: valgydami, miegodami, kiemą pašluodami. O kitas per vieną dieną gali nuveikti ir išgyventi tarsi per dvidešimtį metų.

Gal kiek filosofinis klausimas - ar įmanoma mokytis iš kitų patirties?

Gal įmanoma... Žiūrint, koks žmogaus charakteris. Dabar suprantu, koks beprasmis dalykas ginčytis arba kitam žmogui primesti savo tiesas, brukti gyvenimo būdą pagal save. Labai svarbu gyventi atvira siela. Bet juk mus sulaiko savimeilė: pasijuoks, išsityčios.

Kas Jums brangiausia šiandien, šią valandą ir šią minutę?

Žinoma, anūkė Karolina. Nors dabar mus skiria dideli atstumai - ji gyvena ir mokosi JAV, dvasinis ir emocinis ryšys išliko. Štai kokį laiškelį nuo jos esu gavusi: "Mamute, aš niekad gyvenime nepamiršiu mūsų grojimo ir šokių valandų. Be Tavęs nebūčiau nei pusės visko pasiekusi, ko pasiekiau. Esi pati nuostabiausia mamutė pasaulyje."

Prieš kelerius metus "Žiogelio" šokėjų iniciatyva ir rėmimu pristatant filmą "Žiogelio" legenda" Jūs užsiminėte: dabar svarbiausia sutvarkyti kolektyvo archyvus ir parašyti knygą...

BRANGIAUSIA. Paprašyta įvardinti, kas šokėjų universiteto "rektorei" brangiausia dabar, ji nė nemirktelėjusi atsakė: "Karolina." Šioje nuotraukoje anūkėlei ketveri, ir ji labai daug laiko leisdavo su močiute.

Archyvus su nuotraukomis buvau kiek aptvarkiusi, bet, statant tą filmą, nuotraukų reikėjo. Ir visa tvarka nuėjo šuniui ant uodegos. Na, o su rašymu visai nekas - epizodais, epizodais. Nesusistyguoja. Bet vilties ją parašyti neprarandu.

Mes niekada nežinome, kas mūsų tyko už kampo, už vingio, perlipus tiltelį ar pervažiavus tiltą. Nedrįstu net klausti apie dukters, žymios plastikos chirurgės Eglės Knėpienės, netektį 2008-aisiais...

Geriau ir neklauskite. Mano ateitis nuskendo kartu su dukra Egipto jūroje...

Ponia Elvyra, nepaisant visų gyvenimo negandų, nepaisant pašlijusios sveikatos apraiškų, Jūs, kaip ir prieš šimtą metų, tiesiai laikot nugarą, Jūsų judesiai tokie pat grakštūs, plastiški, kaip ir prieš tris šimtus metų. Na, prisipažinkit, kelioms dešimtims vyrų esate širdis pagraužusi?

Nugarą, kaip jūs sakote, paveldėjau iš tėvelio. Na, o dėl vyrų... Taip mat imsiu ir pradėsiu lenkti pirštus... Iš kur galiu žinoti, kurį ir kiek esu įskaudinusi. Juk moteris ir vyras - skirtingos planetos. Kaip dabar tai suvokiu! Na, o aš vyriškių esu gerokai sužalota ir sukrėsta. Galbūt ir tai atsispindėtų vis nesidėliojančioje knygoje.