2020 m. birželio 3 d. 21:40 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Klaipėda  >  Klaipėdiečiai

Klaipėdiečiai

Alfonsą Žalį prisimenant

(3)

Alfonsą Žalį prisimenant nuotrauka, foto

Alfonsas Žalys.

© Redakcijos archyvo nuotr.

Universitetas, Jūrų muziejus ir akvariumas, Delfinariumas, paminklas Martynui Mažvydui, Klaipėdos piliavietės laisvinimo pradžia, muziejai, karilionas, senojo pašto ir apskritai gyvenamųjų namų restauracija, meno mokyklos ir t. t. Visi šie milžiniški darbai neatsiejami nuo Alfonso Žalio, kuriam 2019 m. spalio 5 d. sukaktų 90 metų.

Prisimindami šią iškilią uostamiesčio asmenybę, siūlome vėl atsiversti Gražinos Juodytės straipsnių ciklą, pirmąkart publikuotą prieš penkerius metus:

***

Nežinomas Alfonsas Žalys

Be abejonės, kaip jau kelis dešimtmečius kai kas purkštauja - sunaikino senąsias miesto kapines, nugriovė senąją gaisrinę... Tačiau niekas nenuginčys ir neužbrauks to, ką daugiau kaip du dešimtmečius būdamas Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku jis su darnia komanda nuveikė miestui ir jo žmonėms. Dažnai rizikuodamas ir savo karjera, o gal net laisve.

Tačiau šį kartą brisime ne į A. Žalio nuopelnų jūrą. Kaip visi mes, A. Žalys buvo ir žmogus. Koks jis buvo namuose, koks su bičiuliais, kolegomis?

Likimo skirtasis

Baigusi buhalterinius mokslus, Eugenija, būsimoji Žalienė, buvo paskirta dirbti Tytuvėnuose. O juose po kariuomenės tebedėvintis kareivišką uniformą jau „karaliavo“ komjaunimo pirmasis sekretorius Alfonsas Žalys.

„Tuomet man ir mano draugėms kas labiausiai rūpėjo? Ogi kad gerai šoktų. Po kokių talkų ar susirinkimų šokiuose taip ir nenuleisdavome akių nuo to aukšto vyro kareiviška uniforma - gal pakvies šokiui? Ir kviesdavo ne tik šokti, bet ir į talkas. Tai Gylio ežerą „baseinu“ versti, tai tiltelį į tą ežerą sukalti, tai tinklą tinkliniui kabinti. Žinoma, tai buvo daugiau vyrukų užsiėmimas, mes būdavome tik pagalbininkės. Kartą Alfonsas užsiminė, kad gal jau reiktų savo lizdą sukti. Kiek išsigandau, nes jis buvo šešeriais metais vyresnis. Sakiau - man dar anksti. Tai jis visai senoviškai, kai kažkokiais reikalais buvome nuvažiavę į Kauną, tėvų mano rankos paprašė. Tėvams jis patiko. Gal jautė, kad ir aš kažką jaučiu tam aukštam ir dailiam jaunuoliui. Tėvai vestuvėms Alfonsui ir kostiumą pasiūdino. Ir tai buvo jo pirmasis kostiumas. Jis gi buvo anksti motinos netekęs - gyvenimą lipdė savarankiškai, niekieno nepadedamas, niekieno neremiamas. Vedybų proga savo likimo skirtajam ir skrybėlę įtaisiau“, - prisiminė A. Žalio našlė Eugenija, visų vadinama Genute, prisipažinusi, kad pirmą kartą sutiko duoti interviu.

Moteris sakė, kad jai „labai nepatinka atskleisti uždangą į šeimos gyvenimą, į kurį bet kas purvinais batais gali įtapnoti“.

Namuose - svečias

Labai abejodama, ar verta tai sakyti, ponia Genutė pripažino, kad sutuoktinis namuose būdavo tik svečias. Bet pietauti grįždavo į namus M. Mažvydo alėjoje.

Pietus paruošdavo Genutės mama, prie kurios Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas buvo labai prisirišęs ir jiedu puikiai sutardavo. Beje, Genutės mamą, kaip gerąją Žalių namų dvasią, minėjo ne vienas kalbintasis, tarp jų - ir A. Žalio sūnūs Vytautas bei Artūras.

A. Žaliui visiškai nerūpėjo buitis.

„Kartą nulūžo tachtos, ant kurios miegodavome, koja. Parėmėm knygomis. Diena vijo dieną, o mes taip ir miegojom ant tos knygom paramstytos tachtos. Suvokiau - lova tikrai Alfonsas nesirūpins. Nieko jam nesakiusi darbe paėmiau kreditą ir nupirkau miegamojo komplektą. Užuot pasidžiaugęs nauju guoliu jis mane dar pabarė“, - prisiminė ponia Genutė.

Besirūpindamas visomis miesto statybomis, restauracijomis, jis visai nekreipė dėmesio, kad butas jau remonto reikalauja.

„Net nebandydavau jam to priminti, nes puikiai žinojau, kaip sureaguotų. Tad kantriai laukdavau progos, kada išvažiuos į ilgesnę komandiruotę. Kai grįždavo, tai to remonto net nepastebėdavo“, - sakė E. Žalienė.

Miesto apžiūros

Keldavosi A. Žalys anksti. Mankštindavosi Skulptūrų parke.

Daug kas iš klaipėdiečių prisimena A. Žalį pėsčią vaikštantį miesto gatvėmis ir mąsliu žvilgsniu apžiūrintį namus, gatves, kurios toli gražu nebūdavo pakeliui į darbą.

Kai per gamybinius pasitarimus Vykdomajame įvairių tarnybų viršininkus apklausdavo apie situaciją jų darbo baruose, jeigu kuris norėdamas sužibėti pasigirdavo, jis kartais suirzęs, o kartais visai ramiu tonu išklostydavo, ką per rytmetines apžiūras būdavo pastebėjęs - neūkišneūkiškumą ar šiukšlynus, statybinį broką ir panašiai. Tokiu būdu įvairių tarnybų vadovus net neragindamas paskatindavo judėti iš kabinetų, nepasikliauti vien pavaldinių pranešimais.

Vedęs darbą?

A. Žalio sūnus Artūras rėžė tiesiai šviesiai: „Tėvas buvo vedęs darbą.“ Tačiau jis neteigė, kad tiek jam, tiek Vytautui trūkdavo tėvo dėmesio.

„Per visą Jūrų muziejaus statybų epopėją paprastai šeštadieniais jis mane ir Vytautą imdavosi kelionėn į Kopgalį. Pėsti - iki kelto, pėsti - iki statybų, o paskui atgal. Tai būdavo mums skirtas bendravimo laikas. O mums, paaugliams, knietėjo landžioti po tvirtovės urvus, kol tėvas apžiūrėdavo, kas per savaitę padaryta ir kaip padaryta“, - pasakojo A. Žalys, dabar gyvenantis ir dirbantis golfo treneriu Las Vegase.

ŠEIMA. „Alfonsas labai nemėgo eiti į ateljė fotografuotis. Kad turime tokią nuotrauką su pirmagimiu Vytautu - stebuklas“, - sakė Eugenija Žalienė.

Paklaustas, kiek turėjo pliusų būti Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko sūnumi, jis atsakė: „Buvo daugiau minusų nei pliusų. Kai baigęs mokslus Kauno kūno kultūros institute sugrįžau dirbti į Klaipėdą, man, kaip ir kitiems jauniems specialistams, tarsi priklausytų gauti butą. Tačiau tėvas jau buvo perspėjęs Pedagoginio vadovybę, esą nėra čia ko butus dalinti, pas tėvus gyvenamojo ploto pakanka. Man toks jo principingumas ir maksimalizmas, žinoma, nelabai patiko. Tokios jo nuostatos dažnai išlįsdavo.

Nereikia šeimai automobilio, nereikia naujų baldų. Nieko nereikia. Toks tas mano tėtis buvo“, - reziumavo ponas Artūras, šią vasarą mėnesį laiko viešėjęs pas mamą kukliame bute M. Mažvydo alėjoje.

Taip A. Žalys atrodė, kai lankė Šiluvos gimnazijos šeštą klasę (kairėje). Ištekėjusi už A. Žalio, ponia Genutė, iki kaulų smegenų miestietė, „sumiestinti“ stengėsi ir sutuoktinį. Vienas miestiečių atributų - skrybėlė. Vestuvių proga Genutė ją ir įtaisė išrinktajam. Jis tą skrybėlę išdidžiai nešiojo, su ja ilgai nesiskyrė ir atvažiavęs dirbti į Klaipėdą (dešinėje).

Nežinomas Alfonsas Žalys (2) nuotrauka, foto

RETENYBĖ. Štai tokie Alfonso Žalio pasivaikščiojimai su žmona Genute ir šeimos draugais Birute ir Algirdu Vaitiekūnais būdavo retenybė. Bet, žinoma, prieš tai jis visą kompaniją būdavo nusitempęs į Jūrų muziejaus ar delfinariumo statybas...

© Algirdo VAITIEKŪNO archyvo nuotr.

A. Každailis su Vykdomojo komiteto pirmininku dėl tų statybų praėjo ugnį, vandenį ir visas kitas stichijas. Ir per daugelį bendradarbiavimo metų bendro tikslo siekimas suartino iki savotiškos bičiulystės. Tiesa, neperžengiant tam tikrų dalykinio bendravimo ribų.

Taigi - A. Každailio prisiminimai.

Neprisidėjo prie „ekonomikos griovimo“...

Mane dažnai mintys nuveda į tradicinius Jūrų muziejaus kūrėjų ir rangovų vyresnybės susitikimus Kopgalyje pačioje metų pabaigoje. Tradicijos autorius ir solistas būdavo A. Žalys, man atitekdavo organizaciniai reikalai. Išmaknoję tvirtovės kiemo purvus, susirinkdavome vakarinėje poternoje. Virš neobliuotų lentų stalo spingsėdavo menka elektros lemputė, tamsa tvyrodavo mums už nugarų ir virš galvų, o A. Žalio balsas vardinant ateinančių metų darbus pranašiškai aidėdavo skliautuose ir mūsų ausis pasiekdavo tartum iš aukštybių.

A. Žalys mokėdavo sukurti iškilmingą nuotaiką. Metinis susitikimas su rangovais nebūdavo panašus į kassavaitinius gamybinius pasitarimus. Tuos metinius susitikimus užbaigdavo architektas Petras Lapė, visus apdalindamas savotiška komunija: bryzelis lašinukų su svogūno griežinėliu ant duonos, užgeriamų „švęsto vandenėlio“ gurkšniu iš sudedamos plastmasinės taurelės.

Metiniai susitikimai tęsėsi ir atidarius muziejų. Sutartą popietę prieš pat Naujuosius mūsų šaunusis tralbotas „Kopgalis“ atplukdydavo šventiškai nusiteikusį A. Žalį, o P. Lapės pažastyje styrodavo brėžinių rulonai. Jiedu jau būdavo daug ką aptarę ir nubraižę.

Prieblanda ir šaltis mus atvydavo į skaityklą administraciniame pastate, kur mūsų laukė sumuštiniai su skurdžia parduotuvių ir turgaus kasdienybe, „gėdos eilėje“ atstovėta, ir be jokio kamufliažo ant stalo įžūliai stypsanti tautiška antipartinė-antiandropovinė-antigorbačiovinė degtinė, kokia nors „Skaidrioji“, „Ekstra“ ar „Kvietinė„, šalia - disidentiškai spindinčios taurės ir taurelės.

Mūsų rate A. Žalys nepaisė tų absurdiškų kovos su alkoholiu reikalavimų: keldamas taurelę už muziejuje per metus nuveiktus darbus, jis pajuokavo: „Mes neprisidėsime prie šalies ekonomikos griovimo.“ Be abejo, jis buvo girdėjęs anuo metu Klaipėdoje sklandžiusį pasakojimą, kaip miesto partijos vadas - pirmasis sekretorius Jonas Gureckas, dyrinąs pro „šnapsinę“ apgulusią minią, liaudies buvo kviestas: „Sekretoriau, į mases! Į mases!“ Antialkoholiniame vajuje A. Žalys netapo pajuokos objektu. Bet tai visiškai nereiškia, kad taurelė būtų buvusi nuolatinė palydovė. Ją A. Žalys pakeldavo retai ir ypatingais atvejais.

 PILIES „IŠLAISVINIMAS“. Alfonsui Žaliui vadovaujant buvo pradėtas ir Klaipėdos pilies „išlaisvinimo“ procesas. UŽKABORIAI. Alfonsas Žalys būdavo svečias ne tik reprezentacinėse miesto vietose, bet ir apleistuose užkaboriuose. Ne vienas. Visada lydimas Klaipėdos ar atvykėlių iš sostinės specialistų. Algirdo AUKŠTUOLIO archyvo nuotr.

Protinga pozicija - nieko nedaryti

Nežinau, kada ir kaip A. Žalys sumanydavo Kopgalio epopėjos tęsinius jau veikiančiame Jūrų muziejuje, tačiau jo pasiūlymai visada būdavo detaliai apgalvoti ir savalaikiai. Tik bėda, kad devintasis praeito amžiaus dešimtmetis sovietinėje imperijoje buvo itin nepalankus tokiems sumanymams. Bet kokiai statybai brežnevinė „ekonomiška ekonomika“ buvo prigalvojusi aibę visokiausių apribojimų, suvaržymų ir griežčiausių draudimų. Tik krustelėk, ir jau būsi ką pažeidęs. Ir net neįtarsi, nuo ko ir kokiu būdu gausi per sprandą.

Tuo metu valdžios vyrams protingiausia buvo nieko nedaryti. Daugelis taip ir elgėsi, tik ne A. Žalys. Per patį lėšų ir medžiagų taupymo 1980-ųjų Maskvos olimpiadai vajų, kai buvo sustabdytos ir griežčiausiai uždraustos bet kokios statybos, mes betonavome galingus lauko baseinus jūrų žinduoliams. Vėliau, kai planinės ekonomikos traukinys dūmė į BAM’ą, mes ėmėmės delfinariumo statybos.

Bravūriškas gestas

Buvo aniems laikams grandiozinis valdžios surengtas pobūvis šimtui, gal ir daugiau svečių nuo aukščiausios valdžios vyrų iki Kopgalyje dirbusių statybininkų ir restauratorių.

Po apdovanojimų įteikimo A. Žalys paskelbė tostą, tačiau miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius J. Gureckas nuotaikingai šūktelėjo, kad pirmininkas skelbiąs tostą su pustušte taurele rankoje, o tokia reikšminga proga jis turįs pakelti ir išlenkti sklidiną taurę. Kolega Algirdas, stovėjęs prie butelių, nieko nelaukęs čiupo kuo didesnę taurę ir sklidinai prikliukino armėniško ar gruziniško „konjako“. Ir štai A. Žalys aukštai virš galvos iškelia taurę, kad visi matytų, kokia ji didelė ir sklidina, ir neskubėdamas išgeria. Aidint plojimams, jis šauniai mosteli ranka pademonstruodamas, jog išgėrė taurę iki paskutinio lašo, ir kviečia visus pasekti jo pavyzdžiu.

Visada regėdamas be galo santūrų, šiuo atveju pamačiau netikėtai bravūrišką A. Žalį.

Pietūs iki paryčių

O kartą su kolegomis Algirdu Stankevičiumi ir Eugenijumi Buivydu buvome pakviesti pietų į Žalių namus. Kaip mes ruošėmės tam vizitui: kamantinėjome kolegę Olgą, Žalių marčią, kiek damų rasime jos uošvijoje, kokias gėles kuri mėgsta. Žadėjome neužsibūti. Sakėme: po pietų - kavutė, „čierkutė„, ir viso gero.

Tos istorijos šaknys tokios: po Jūrų muziejaus atidarymo A. Žalys su svarbiais, dabartiniu žargonu sakant, VIP svečiais dažnai lankydavosi muziejuje, šiltais vasaros pavakariais prie alučio pasisėdėdavome žvejo etnografinėje sodyboje. Tas vaišes surengti man nebuvę sunku - tereikėdavo skambtelėti, šiuolaikiškai tariant, rėmėjams - aludariui Juškai, pienininkui Čebanauskui ar žuvininkui Kaupui - ir paprašyti „bačkelės macnesniojo“, sūrio „su visa smetona“ ir kmynais ar auksu spindinčios žuvelės ką tik iš rūkyklos. Už tai atsidėkodamas, pirmininkas ir pakvietė mus tų pietų.

Tiksliai sutartu laiku prisistatėme išsipustę ir galantiški. Ir nepajutome, kaip apsvaigome nuo šeimininkų dėmesio, nuo šnekų apie pirmąsias mūsų išvykas į jūrą ir ten patirtus nuotykius. Nuotykis po nuotykio, taurelė po taurelės... Nekreipėme dėmesio, nei kad armėniškąjį puikųjį pakeitė tautiškas gėrimas iš vairuotojo Antano gimtosios pakrūmės, nei kad damos tyliai pasišalino miego. Neatitokome ir tada, kai pirmininkas užkandai prie tautiškojo gėrimo pateikė konservuotų varlių šlaunelių... Aš dar paskaninau patiekalą pasakojimu, kaip varlės lupamos vėžiaujant keseliais Šalpės upelyje...

Kaip pareigūnas A. Žalys buvo oficialus, dalykiškas, išimtinais atvejais - kategoriškas. Tai buvo jo šarvai, kurių jis nenusisegdavo ir privačiuose pokalbiuose su menkiau pažįstamais žmonėmis. Matyt, šito jį buvo išmokęs gyvenimas. Tik kelis kartus mūsų vadą regėjau be šarvų. Ir tuomet jis buvo apsisiautęs geros nuotaikos tunika, kurios klostėse slypėjo iškalba, humoras, svetingumas. Tik trečią valandą nakties išropojome iš svetingų namų į Mažvydo alėją ir čia Eugenijus kad užtrauks: „Turururu, nerandu durų!“ Mudu su Algiu puolėme jį tramdyti: „Buivydai, nešauk! Tuoj prisistatys milicija! Uždarys į „trezvilką„!“ O jis: „Vo mes pasakysem, kur prisigierem!“

Nežinomas Alfonsas Žalys (3) nuotrauka, foto

VYRAI MŪRAI ĄŽUOLAI. Kai 1997 m. vasarą paminklas Martynui Mažvydui buvo atidengtas, ceremonijos dalyviams ir paminklo fundatoriams buvo surengta išvyka į Baltijos jūrą. Iš kairės - Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos generalinis direktorius Benediktas Petrauskas, Alfonsas Žalys, prezidentas Algirdas Brazauskas, Klaipėdos meras Eugenijus Gentvilas, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto generalinis direktorius Valentinas Greičiūnas.

 

Vykdyti įvairias nelegalias statybas, prisidengiant rekonstrukcijomis ar kapitaliniais remontais, reikėjo išradingumo, o kartais ir fantazijos. A. Žalys „ėjimus“ kruopščiai apgalvodavo. To liudininkas - pirmasis Lietuvos jūrų muziejaus direktorius Aloyzas Každailis.

Auksinės žuvelės

Buvo 1984-ųjų rugpjūtis, kai šventėme pirmąjį Jūrų muziejaus penkmetį. Tomis dienomis A. Žalys sutarė su Palangoje atostogavusiu LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju, Plano komiteto pirmininku Aleksandru Drobniu „Kopgaliu“ išplaukti į jūrą pažuvauti strimelių. A. Žalys tam žygiui teikė ypatingą reikšmę, nes brandino mintį statyti delfinariumą. O tam, žinia, reikės statybinių medžiagų, statybos darbų rangos ir pan. Ir Plano komiteto pirmininko valia - duoti ar ne. Nei teoriškai, nei praktiškai Lietuvoje nevykdavo nė viena statyba be A. Drobnio palaiminimo.

Saulėtą rytą, gausiai apsirūpinę visokiausiomis gėrybėmis, išplaukėme pro jūros vartus. Pūtė postipris vakaris, mūsų „Kopgalio“ denį skalavo bangos. Įgula nuleido tralą, o mes, užstoti vairinės, susibūrėme apie triumo liuką, kurio dangtis atstojo vaišių stalą. Su pavydu žiūrėjau, kaip mūsų svečias energingai kilnoja taurę ir su apetitu užkandžiauja. Aiškiai mačiau, jog bangų sūpuoklės tam tvirtam vyrui teikia malonumą. Apie save to negalėjau pasakyti, todėl taurę kilnojau dėl vaizdo. Regėjau, taip elgėsi ir A. Žalys. Tuo tarpu kolega Eugenijus Buivydas rizikingai lygiavosi į svečią. Veltui bandžiau jį perspėti, kad nepersistengtų.

„Kopgalio“ vyrai ištraukė puikių strimelių ir nedidukų starkių valksmą. Iš anksto buvome sutarę, jog Eugenijus savo geltonuoju „žiguliuku“ laimikį nuveš Juodkrantės žvejui išrūkyti. Kad jis išgėręs, nesukau sau galvos. Skirstantis mūsų pirmininkas užtikrino vilniškį pirmininką, jog „draugas Buivydas“ dar karštas, auksu spindinčias, dūmu prakvipusias žuvis rytoj anksti rytą pristatysiąs į „Kopgalį„, A. Drobnys atsiųsiąs savo vairuotoją jų paimti, ir turėsiąs kuo pradžiuginti savo gimtadienio svečius. Danės krantinėje išsiskyrėme kupini draugingų jausmų. Iš A. Žalio akių supratau, jog dalykiškas „tet a tet“ pokalbis su A. Drobniu pavyko kuo puikiausiai.

Detektyvas

Ir štai - sekmadienio rytą mano itin kukliame po skyrybų bute sudžeržgė skambutis. Atveriu duris ir netikiu savo akimis - pirmininkas ant slenksčio stovi. Ką darysi, kviečiu užeiti. A. Žalys sustojo vidury kambario, galva lubas remdamas, ir dairosi, ne mažiau už mane sutrikęs. Turbūt nesitikėjo tokio akį rėžiančio kontrasto tarp Jūrų muziejaus didybės ir jo direktoriaus buities varganybės.

Nepamenu, kokiais žodžiais A. Žalys išdėstė savo apsilankymo priežastį, tačiau dėl esmės nesuklysiu: A. Drobnio vairuotojas, anksti rytą atvažiavęs prie „Kopgalio“, rado ant denio sušvinkusias žuvis, o kubrike - tebemiegantį muziejininką. Vairuotojas apie „kriminalą“ raportavo savo viršininkui, o šis paskambino A. Žaliui ir priekaištavo dėl sužlugdytų planų vyriškai, su rūkyta strimele ir alumi, atšvęsti gimtadienį.

Monologą A. Žalys apibendrino: „Prasti mūsų popieriai, direktoriau!“ Balse girdėjau kartėlį žmogaus, kurio pastangas bendram labui sužlugdė bendražygių aplaidumas. „Kaip po to reikės prašyti statybos limitų, medžiagų fondų„, - krimtosi A. Žalys. Iš tiesų, kaip statysime delfinariumą, jei nesugebame elementariausio pažado tesėti?

ŽYGIMANTAS. Su pirmuoju anūku, Vytauto sūnumi Žygimantu 1993 m. pasodintas ąžuoliukas.

Patylėjome abu. Pirmas prakalbo svečias: „Pažadėjau pirmininkui žuvį pristatyti trečiadienį po darbo. Tegul Buivydas daro, ką nori, bet kad trečiadienio rytą žuvis būtų išrūkyta.“

Įdomiausia, kad A. Žalys nežinojo, kur gyvenu. O sekmadienio rytą nebuvo ko paklausti. Telefoninė informacija galėjo nurodyti tik senąjį adresą. O vairuotojas jam sakė matęs mane kiūtinantį Jūros gatve. Pasikliovęs intuicija, A. Žalys ir patraukęs ta kryptim. Apšnerkštame kieme užtikęs rūkiusią pragertu balsu moteriškę, pasiteiravo, kur galįs rasti direktorių. Ši entuziastingai patvirtino, jog Jūrų muziejaus direktorius esąs jos kaimynas „per sieną“ ir palydėjusi iki pat durų.

Trečiadienio rytą E. Buivydo „žiguliukas“ stovėjo Danės krantinėje skleisdamas gardžiausius aromatus. Aš bandžiau išsisukti nuo kelionės į Palangą, tačiau A. Žalys buvo neperkalbamas. „Jūsų garbės skola - jūs ir įteikite!“ Ką gi, teko.

Atsiprašymas

Pačiame Jūrų muziejaus kūrimo įkarštyje pirmininko kabinete vyko pasitarimas dėl pajūrio žvejo etnografinės sodybos įrengimo. Apie stalelį kampe glaudėsi restauratorių ir jų subrangovų vadai, projektuotojai. Kiurksojau ir aš. A. Žaliui vis nesisekė „užvesti“ darbų. Strigo medienos pastatams gavimas ir paruošimas, kliuvo projektavimo formalumai... Darbai - nė iš vietos, o kaltų tarsi ir nėra. Galiausiai neišvengta pačios didžiausios nuodėmės: pasibaigus pusmečiui, „sudegė“ ir buvo nurašytos tiems darbams skirtos lėšos. Žodžiu, susivėlė tipiškas planinės ekonomikos kaltūnas.

A. Žalys atrodė išvargęs, nesveikuojantis, nervingas. Kabinete jautėme įtampą. Nereikėjo didelės išminties suprasti, jog čia verčiau patylėti, nes gali tapti įtampos žaibolaidžiu. O aš, žioplys, ėmiau ir „išsikišau“ - pranešiau naujieną: Neringos žvejai Jūrų muziejui padovanojo paskutinį žvejų laivyne medinuką - mažąjį žvejybos tralerį, kurį labai tiktų pastatyti aikštelėje šalia žvejo etnografinės sodybos. Mes su architektais Laima ir Vytautu Šliogeriais jau buvome apžiūrėję aikštelei vietą, turėjome ir projekto eskizą...

A. Žalio reakcija buvo, švelniai įvardinus, netikėta. Irzli ir pikta. „Tik šito mums betrūko! Ar jūs žinote, draugas Každaili, kiek tai kainuos!? Būkit ramus, niekas neskirs pinigų jūsų fantazijoms! Verčiau kaip reikiant užsiimkite žvejo sodyba!“ - barė mane A. Žalys. Jaučiausi bjauriai. Pykau ant savęs, kad išsišokau, kad per skubėjimą sužlugdžiau tikrai vertą idėją, kuriai paremti turėjau svarių argumentų.

O vakare namie laukė netikėtumas. Suskambo telefonas: „Draugas Každaili, čia - Žalys“, - ragelyje išgirdau gerai pažįstamą balsą. - Noriu jums pasakyti: darykim tą laivų aikštelę. Darykim. Pinigų kaip nors surasim.“ Ir po trumpos pauzės Kopgalio komandoje įprastu dalykišku balsu: „Paruoškit raštus žvejams ir miesto tarybai. Pridėkit projektinių eskizų kopijas.“

Ar daug pažįstate viršininkų, juo labiau aukštų pareigūnų, kurie savo pavaldiniui, tegul ir netiesiogiai, prisipažintų klydę?

A. Žalys, net iškeliavęs į amžinybę, Kopgalio komandą tebedrąsina nuveiktais darbais įprasminti savo gyvenimus šiapus ir anapus nežinomybės. Nes tai yra vienintelis būdas ją įveikti. A. Žaliui tai pavyko padaryti su kaupu.

Nežinomas Alfonsas Žalys (4) nuotrauka, foto

ROŽIŲ KRŪMAS. Ir prie nostalgiją keliančio rožių krūmo greta: pirmas iš dešinės Algirdas Vaitiekūnas, antrasis - Alfonsas Žalys.

© Algirdo VAITIEKŪNO archyvo nuotr.

Sovietmečiu vadinamoji nomenklatūra būtinai turėjo baigti mokslus partinėje mokykloje. Joje A. Vaitiekūnas, komandiruotas iš Varėnos, ir susipažino su A. Žaliu, atvažiavusiu iš Tytuvėnų.

Lietuvių „frakcija“

Algirdas ir Alfonsas susipažino žaisdami krepšinį. „Aš - Alfa“, - tuomet prisistatė A. Žalys. „Algis“, - atsakė A. Vaitiekūnas, net neįtardamas, kokiai ilgametei draugystei „pasirašė„.

„Alfonsas buvo pranašesnis už mane žaidžiant tinklinį ir krepšinį, aš jį „apšaudavau“ stalo tenise. Tinklinio rungtynėse tebūdavau tik kamuolio „pakėlėjas“, o jau Alfonsas kai kirsdavo, retas smūgius atlaikydavo“, - jaunystės metus prisiminė Algirdas.

PLIAŽE. Retai, bet dviejų bičiulių - Alfonso ir Algirdo - gyvenime pasitaikydavo ir tokių „lepinimosi“ drauge akimirkų.

Besimokant toje partinėje mokykloje atrodė, kad A. Žaliui tik sportas ir terūpi.

„Aš mokytis atvažiavau, o ne žaisti“, - esu „ožius“ parodęs moksladraugiui, kai šis nuolat kviesdavo tai treniruotis, tai į varžybas. Bet, nepaisant to, mes puikiai bičiuliavomės. Kai mokslai ėjo į pabaigą, gavau paskyrimą į partijos Centro komitetą (CK), vėliau - į komitetą Vilniuje. Jame dirbdami, susispietėme į lietuvišką „flangą“ - švęsdavome gimtadienius, surengdavome iškylas į įvairias Vilniaus ir jo apylinkių vietas.

Toji mūsų gal kokių dešimties bičiulystė ir savotiškas kumštis - „nacionalistai“ - vadovybei nelabai patiko. Ir mus išsvaidė po visą Lietuvą. Taip aš atsidūriau Klaipėdoje, kurioje Alfonsas jau buvo išaręs gilias vagas“, - prisiminė A. Vaitiekūnas.

Tačiau ir anksčiau atstumai užsimezgusiai bičiulystei nepakenkė. Kaip ir partinės mokyklos laikais, A. Žalys bičiulį ir iš Vilniaus sugebėdavo prikalbėti sudalyvauti kokiose nors futbolo ar krepšinio varžybėlėse Klaipėdoje.

„Kai skirstėmės po mokslų, Alfonsas tarsi priesaiką davė: „Kur gyvenimas mane benublokštų, visur remsiu sportą.“ Ir, kaip įsitikinome regėdami jo rūpesčius dėl sporto Klaipėdoje, tos priesaikos nuosekliai laikėsi“, - pasakojo A. Vaitiekūnas.

Kai A. Žalys su reikalais atvažiuodavo į Vilnių, būtinai bičiuliai susitikdavo. O po 14 metų, kai A. Vaitiekūnas iš Vilniaus buvo „nuleistas“ į partijos Klaipėdos miesto komitetą, draugystė su A. Žaliu ir jo žmona Eugenija - Genute - suvešėjo tarsi gerai laistomas ir tręšiamas medis.

„Mudvi su Birute Vaitiekūniene labai sutarėme, ir dabar, kai jos jau nebėra, labai pasigendu tos bičiulystės“, - šią vasarą kalbinta prisipažino A. Žalio našlė Genutė.

Rožių krūmas

Žalių ir Vaitiekūnų šeimas ypač suartino rožių krūmas, vešėjęs netoli Juodkrantės, kur prie marių buvo lentiniai namukai, ir čia savaitgaliais suvažiuodavo „partinis ūkinis aktyvas“ .

GRETA. Kaip partinėje mokykloje sporto komandoje atsistojo greta - pirmas iš dešinės - Alfonsas Žalys, antrasis greta - Algirdas Vaitiekūnas, taip per gyvenimą ir ėjo petys petin.

„Čia mūsų vaikams buvo rojus, o ir mums patiems didelė atgaiva - su sporto varžybomis, su anekdotais, su pasiirstymais valtimis, o kartais ir pasiplaukiojimais jachtomis Kuršių mariose. Jeigu likdavome nakvoti, susiporuodavome su Žaliais. Aš dabar, ieškodamas nuotraukų, net nusistebėjau, kaip mes su Alfonsu ir oficialiuose renginiuose, ir šiaip įvairiuose pasibuvimuose - vis greta ir greta“,- stebėjosi Algirdas vizualiu atradimu.

Beje, rožių krūmą nostalgiškai minėjo ir Žalių sūnūs Vytautas, Artūras, ir Vaitiekūnų Raimundas. O tas rožių krūmas tebuvo viso labo erškėtrožių keras. Bet gražus ir taip svaiginantis rožių kvapu.

Draugavo „savotiškai“

A. Vaitiekūnas šiandien mano, kad ta jųdviejų draugystė buvusi kiek savotiška.

„Aš, žinodamas, kokius darbo krūvius ir šiokiadieniais, ir šventadieniais velka Alfonsas, niekada neleisdavau sau jam paskambinti, nors kartais galbūt ir labai knietėjo. Paprastai jis man skambindavo. Kai ragelyje išgirsdavau taip pažįstamą „Ale“, labai nudžiugdavau. Nes paprastai tai reikšdavo, jog Alfonsas turi kokią idėją - kur nors nuvažiuoti, ką nors pamatyti. O kartu ir pabendrauti. Abu labai džiaugėmės, kad mūsų žmonos irgi turi bendrų interesų.

PRIĖMIMAS. Petys petin draugai laikydavosi ir „oficiozuose“: iš dešinės - Alfonsas Žalys, Algirdas Vaitiekūnas, LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, LKP Klaipėdos miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gureckas, su kurio pritarimu ir palaikymu Vykdomojo komiteto pirmininkui būdavo „atrišamos“ rankos veikti miesto labui.

Bet pasitaikydavo ir atvejų, kai Alfonsas mane susirasdavo širdgėlai išlieti. Ypač po įvairiausio rango atvykėlių iš Maskvos ir Vilniaus vizitų. Kaip jis buvo susikrimtęs, kai Klaipėdoje lankėsi SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Aleksejus Kosyginas, ir nuo jo gavo pylos dėl buities rūmų statybos. „Kam jie reikalingi, jeigu žmonės neturi kur gyventi“, - maždaug tokia buvo priekaištų esmė. Nors kaip tik tuo metu visu tempu buvo statomas raudonų plytų Miško kvartalas, toliau į pietus dygo daugiabučių masyvai. Bet Kosyginas, gerokai pasipurslojęs Klaipėdoje, Alfonso nepaskundė nei Vilniuje, nei Maskvoje“, - vieną iš nemalonių atvejų paminėjo A. Vaitiekūnas.

O tokių nemalonumų A. Žalio, kaip Vykdomojo komiteto pirmininko, biografijoje buvo apstu. Kažkam jis labai nepatiko Vilniuje, kažkas vis bandydavo rasti „kompromatų„, ir vis nesisekdavo. Algirdui jis nepuldavo guostis, bet su kartėliu užsimindavo.

Atsakomybę prisiimdavo vienas

A. Vaitiekūnas iš arčiau nei kas kitas stebėjo ir darbinę veiklą.

„Sumanęs ką nors neoficialaus - pradedant muziejais, baigiant universiteto vizija - jis apsidrausdavo: po kokio nors pobūvio su pirmuoju sekretoriumi Jonu Gurecku kalbėdavo iki ryto, kaip patys sakydavo, kol barzdomis apaugdavo, o paskui, biuro posėdžiui pasibaigus, pranešdavo visiems ir klausdavo, ar neprieštarauja.

Jis buvo komandos žmogus, tačiau atsakomybę prisiimdavo vienas. Kai buvo pradėta Jūrų muziejaus statyba, jis buvo atėjęs į spaudos konferenciją ir prašė žurnalistų negarsinti, idant geras sumanymas nežlugtų. Beje, neoficialioje aplinkoje juokaudavo: nebūtina viską pradėti nuo galvos, galima ir nuo kito galo, svarbiausia - nepamiršti sujungti.

Alfonsas buvo be galo drąsus. Kartą, kai jis grįžęs iš JAV partijos komitete pasakojo apie tos šalies pasiekimus, po susitikimo paklausiau, ar nebijąs girti „supuvusiu“ vadintą kapitalizmą, juk ne visiems tai patinka... Jis, ilgai negalvojęs, atsakė: „Juk mes su jais lenktyniaujame, taigi reikia žinoti tikrąją padėtį, ar ne?“

Mano baimės dėl bičiulio nebuvo iš piršto laužtos. Gana dažnai skambindavo CK klerkai ir klausinėdavo apie Žalį. Kai tą pasakiau jam, išgirdau: „O tu manai, kad tik apie mane klausinėja?“ Ir gali tik spėlioti, kokią informaciją pateikdavo kiti bendradarbiai ar net ir bendražygiais vadintieji“, - svarstė bene vienintelis A. Žalio bičiulis, kuriam Vykdomojo komiteto pirmininkas retkarčiais atvirauti leisdavo iki skausmingo gyvuonies...

Nežinomas Alfonsas Žalys (5) nuotrauka, foto

ŽVALGYTUVĖS. Pats būdamas puikus miesto šeimininkas, Alfonsas Žalys, nugriebęs kokį laisvadienį, važiuodavo pasižvalgyti - o kaip kitose Lietuvos vietovėse tvarkomasi. Šioje nuotraukoje - Biržų pilyje.

© Algirdo VAITIEKŪNO archyvo nuotr.

Kai pradedi ruošti kokią publikaciją, turi tam tikrą planą, kurį informacijos rinkimo proceso metu, žiūrėk, šuoliais lekiantis gyvenimas ima ir pakoreguoja. Taip visai netikėtai parėjo ir informacija apie dvi A. Žalio nuolat su savimi turėtas knygeles.

Pirmininko „talmudai“

Apie tai, kad Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas visada su savimi turėdavo du bloknotėlius - raudonu ir juodu viršeliais - sužinojau iš KU Socialinių mokslų fakulteto dekano Antano Bučinsko.

„Tuomet dirbau Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete. Buvau įtrauktas į „delegacijos“ sudėtį eiti pas Vykdomojo komiteto pirmininką tartis, o tiksliau - prašyti leidimo įrengti sporto salę. Daug kas iš pirmininko aplinkos jau žinojo apie tų knygelių egzistavimą. Į bloknotėlį su raudonais viršeliais pirmininkas užsirašydavo prašymus, kurie turėjo būti sprendžiami nedelsiant. Į bloknotėlį juodais viršeliais jis pasižymėdavo būtinus atlikti darbus, kurie gali ir palaukti - ne gaisras juk. Mūsų „delegacija“ triumfavo, nes mūsų prašymą pirmininkas įsirašė į raudoną knygelę„, - pasakojo pašnekovas.

„Talmudų“ egzistavimo faktą patvirtino ir „Eglės“ leidyklos vadovas Antanas Stanevičius, „prie Žalio“ dirbęs „Klaipėdos“ dienraščio redaktoriumi.

„Kelis kartus kaip prašytojas pas pirmininką ėjau ir aš: vieniems redakcijos korespondentams reikėjo butų, kiti norėjo gauti didesnius. Po tokių vizitų kolegos laukdavo sugrįžtančio ir klausdavo rezultatų: „Ar į tą mažą knygutę užsirašė?“ „Užsirašė, užsirašė„, - patikindavau. Ir jie atsidusdavo: „Ačiū Dievui, vadinasi, viskas bus gerai.“

Rizikuodavo...

Anot jo, A. Žalys nieko greitai nežadėdavo, ilgai ir net smulkmeniškai klausinėdavo. Ir ne viską užsirašydavo į mažąją, per pusę delno, knygelę. Mieste visi žinojo, kad pažadą iš pirmininko išpešti labai sunku, bet jei pasižadėjo, vadinasi, ištesės!

Žinant totalinį butų deficitą tarybiniais laikais, galiojusius įstatymus, butų suteikimo tvarką per eiles, sudarytas profsąjungos komitetuose, amžinai nepatenkintų rusakalbių skundus į Maskvą (ir ne žemiau kaip į TSKP CK!), galima suprasti, kaip A. Žaliui buvo sunku suorganizuoti butą apeinant eilę.

„Absoliučiai nepakantus kyšininkams, principingas visų pirma sau pirmininkas turėdavo 100 procentų įsitikinti, kad jo daroma išimtis reikalinga ir naudinga miestui. Naujai ligoninei reikia ypač gero chirurgo, naujai meno mokyklai reikia ypač gero pedagogo, steigiamam muzikiniam teatrui reikia gero dirigento, futbolo, rankinio ar krepšinio komandoms reikia gero trenerio, pašto bokšte pastatytam karilionui - gero varpininko, - tokiais atvejais Žalys ir stengdavosi, ir rizikuodavo. Toji rizika buvo įvairiapusė: kas nors būtinai apskųs aukščiau, o maestro skirsis su žmona ir pabėgs iš Klaipėdos nusinešdamas ir butą„, - pasakojo A. Stanevičius.

Piktnaudžiaudavo simpatijomis

Apie tėvo „talmudus“ - mažus bloknotėlius - užsiminė ir A. Žalio sūnus Artūras.

„Po „Atlanto“ laimėtų futbolo rungtynių, į kurias labai dažnai vesdavosi ir mane ar Vytautą, tėvas eidavo į persirengimo kambarį ir kiekvienam futbolininkui asmeniškai spausdavo ranką. Ir tą miesto galvos vizitą sportininkai bemat išnaudodavo: kam reikia paskyros automobiliui, kam - baldų komplekto, o kuriam ir pastogės. Ir tėvas išsitraukdavo knygelę„, - pasakojo sūnus.

Beje, jis pastebėjo ir tai, kad kai kurie sportininkai, menininkai, kuriuos A. Žalys ypač globodavo, jo simpatijomis ir papiktnaudžiaudavo.

„Žiūrėk, nusipirkęs automobilį ar gavęs butą „laikinas klaipėdietis“ ir pabėgdavo. Man tokiais atvejais būdavo labai pikta - mums, sūnums, tėvas buvo uždraudęs skirti butus, nors pagal „statusą“ - jaunas specialistas - jie ir pagal įstatymus priklausytų. O štai kokiam „spirdžiui“, įmušusiam kelis įvarčius, - prašom būstą be jokių išlygų„, - prisiminė Artūras Žalys.

Jam ir šiandien atrodo, kad šeimos, artimųjų atžvilgiu tėvas buvęs neteisus.

„Bet toks jis buvo - jokių kompromisų dėl „giminaičių“ ar draugų, tik miesto labui ar prestižui“, - sakė Žalių jaunylis sūnus, šiemet vasarą atvykęs į Klaipėdą aplankyti mamos.

Paliko didelį turtą

Buvęs Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius irgi turi prisiminimų, susijusių su A. Žaliu.

„Kai jaunas atvykau dirbti į Klaipėdos statybas, su Vykdomojo komiteto pirmininku teko daug bendrauti, nes jis pats rūpindavosi ir prižiūrėdavo kiekvieną objektą. Buvo labai principingas žmogus. Reiklus sau ir kitiems. Stebėdavausi jo išmintimi ir gudrumu apeinant tuometinius įstatymus, bendraujant su centrine valdžia dėl statybų finansavimo.

Neįmanoma išvardinti visų objektų, kuriuos mums paliko Žalys. Tačiau jis mums paliko, drįstu teigti, didesnį turtą - savo asmeninį pavyzdį: kaip reikia svajoti ir planuoti, dirbti ir nepavargti, rizikuoti ir laimėti, mylėti savo artimą, savo miestą ir savo Tėvynę Lietuvą labiau nei pats save. Daugelį kartų esu patyręs jo rūpestį ir reiklumą. Jis buvo Statybininkas iš didžiosios raidės! Ir kai kurios Žalio pamokos ypač aktualios šiandien, kai per partines rietenas, asmenines ambicijas dažnai visas garas nueina švilpukui, o garvežys stovi vietoje. A. Žalį daug klaipėdiečių laiko savo Mokytoju. Tačiau būti gerais jo mokiniais nėra taip paprasta“, - patyręs miesto vadovo dalią teigė R. Taraškevičius.

Trys papeikimai

„Vakarų eksprese“ jau rašėme, kad Žalių šeimos bičiulis Algirdas Vaitiekūnas užsiminė apie pipirų dozę, Vykdomojo komiteto pirmininko priimtą iš SSRS ministro pirmininko Aleksejaus Kosygino. Maža to - dėl galiojančių įstatymų, instrukcijų, nurodymų, normatyvų nesilaikymo A. Žalys yra gavęs tris papeikimus už darbus, kurie miestui buvo ir reikalingi, ir naudingi, ir tikslingi.

GARBĖS DAKTARAS. 1996 metais Klaipėdos universitetas Alfonsui Žaliui suteikė Garbės daktaro titulą. Ta proga jo pasveikinti buvo atvykę (iš kairės) kauniečiai profesorius Vladislovas Domarkas ir kunigas bei poetas Ričardas Mikutavičius.

Pirmasis papeikimas pareikštas Vykdomojo komiteto pirmininku dirbant tik trečią mėnesį. Vienam klaipėdiečiui pasirodė, jog M. Mažvydo alėjos rekonstrukcijos darbai atlikti labai prabangiai, ir jis parašė skundą aiškiu ir puikiai žinomu adresu - į Maskvą, į Komunistų partijos Centro komitetą. Iš ten atriedėjusi komisija nustatė, jog buvo išrauti keli medeliai, trukdę kloti inžinerinius tinklus, pabrėžė, jog nereikėjo įrengti žolynų bei gėlynų, taip pat naujų šaligatvių. Svarstant šį skundą, LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas Juozas Maniušis, sužinojęs, kad A. Žalys gyvena M. Mažvydo alėjoje, daugiau nieko nebesiaiškino. Papeikimas.

Antro papeikimo jis sulaukė už... gyvenamųjų namų statybą. Socialistiniame planiniame ūkyje buvo griežtai centralizuota tvarka: butų statybos limitai buvo skirstomi per sąjunginio, respublikinio ir vietos pavaldumo organizacijas. Namus statęs Statybos trestas ėmė ir nebespėjo: 1968 metais statybininkai „nepridavė“ 4 namų po 60 butų kiekviename. Šis papeikimas A.Žaliui buvo didelis stimulas ne tik įvykdyti, bet ir viršyti gyvenamųjų namų statybos planus, kad viršplaninių butų liktų pedagogams, menininkams, sportininkams privilioti.

Trečias papeikimas gautas dėl Dramos teatro rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto. Teatras buvo avarinės būklės, tad apie būtinumą jį gelbėti Kultūros ministerijoje ir Valstybiniame plano komitete kalbėta ne vienerius metus. Visi viską suprato, bet nepritarė Maskva. Reikėjo imtis nestandartinių būdų. Valstybinio plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys 1981 metų pradžioje išgirdo A. Žalio siūlymą: reikia pradėti kapitalinį remontą, o priestatas bus statomas kiek vėliau. A. Drobnys labai atidžiai išklausė ir pasiteiravo, ar kapitalinį remontą gali atlikti Statybos trestas. Gali. Tada, savavališkai perstačius visą teatrą, paliekant tik fasado sieną, A. Žaliui teliko gauti trečiąjį papeikimą.

„Važiuoju į Vilnių, bet ten mane gali ir suimti“, - šeimynykščiams pranešė A. Žalys. Sostinę buvo pasiekę skundai, kad Statybininkų prospekte neatidarytas vaikų darželis, nors buvo jis statytas ir pastatytas. Jame buvo įkurdinta... vaikų muzikos mokykla. Išaugusioje pietinėje miesto dalyje jos tiesiog reikėjo, tačiau Švietimo ministerijoje ir Valstybiniame plano komitete palaiminimo nebuvo gauta. Vadinasi, reikia kažkaip suktis patiems.

Darbais užbėgdamas keliolika metų į priekį, Vykdomojo komiteto pirmininkas galėjo būti kvalifikuojamas kaip eikvotojas, savivaliautojas, grobstytojas. Laimė, kad jis Ministrų Taryboje turėjo užtarėją - įtakingą ilgametį finansų ministrą Romualdą Sikorskį, kurio laiku ir vietoje tarti žodžiai išgelbėdavo A. Žalį nuo nukryžiavimo, o gal ir giljotinos.

Nežinomas Alfonsas Žalys (6) nuotrauka, foto

POSĖDŽIAI. Alfonsas Žalys įvairiais keliais gimusius sumanymus su specialistais aptarinėdavo ne kabinete, o konkrečioje numatomo statyti, rekonstruoti, restauruoti objekto vietoje.

© Algirdo AUKŠTUOLIO archyvo nuotr.

Apie uostamiesčio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio darbus, daugiau nei per 20 metų nuveiktus prie miesto vairo, daugelis klaipėdiečių žino. O štai koks Nepriklausomybės Akto signataras, Klaipėdos miesto Garbės pilietis ir Klaipėdos universiteto Garbės daktaras buvo artimųjų, bičiulių rate, kokie charakterio bruožai jam leido laviruoti tarp Scilės ir Charibdės?

Šiandien net arčiausiai greta A. Žalio buvę žmonės - pavaldiniai, bendražygiai, bendraminčiai - negalėtų nurodyti, kaip Vykdomojo komiteto pirmininko galvoje subręsdavo sumanymai dėl miestui reikalingų statybų ar jo šviesinimo ir gražinimo. Tačiau tie sumanymai nepareidavo iš oro. Kaip, tarkim, Jūrų muziejaus statybos idėja, kurią vos ne dešimtmetį brandino drauge su šviesaus atminimo architektu Petru Lape, tuomet mažo Kraštotyros muziejaus direktore Brone Elertiene, šio muziejaus jūrų padalinio Herkaus Manto gatvėje vadovu Aloyzu Každailiu.

Nieko A. Žalys nesiimdavo „ant karštųjų„. Bet su specialistais pulti įgyvendinti gerai apgalvotos idėjos, vos ne milimetrais apskaičiavus visus kelius, Vykdomojo komiteto pirmininkui su komanda buvo supančiotos rankos - ar partija pritars? Su Lietuvos komunistų partijos (LKP) miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi Jonu Gurecku po kokio biuro posėdžio diskutuojant pozicijas puikiai pavykdavo derinti. O štai, kai iš LKP Centro komiteto Klaipėdon šioms pareigoms buvo „nuleistas“ Česlovas Šlyžius, padėtis diametraliai pakito.

Kaip ji atrodė tuometinio vienintelio miesto laikraščio redaktoriui Antanui Stanevičiui?

PILIAVIETĖ. Dar „Žalio laikais“ buvo pradėta išlaisvinti piliavietė, kuri buvo Bandomosios laivų remonto įmonės teritorijoje. Kai čia buvo atidaromas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinys, Alfonsas Žalys žingsniavo pirmosiose gretose, nors jau seniai mero pareigas buvo perleidęs jaunesnėms kartoms.

Akių nedraskė

Kad Č. Šlyžiui atvykus dirbti į Klaipėdą Vykdomojo komiteto pirmininkui tęsti pradėtus darbus ar imtis naujų buvo sunku, jau yra pasakojęs Žalių šeimos draugas Algirdas Vaitiekūnas bei tuometinis pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas. Bet, pasak jų, A. Žalys išoriškai visada likdavo ramus, akių nedraskydavo.

O štai ką prisimena A. Stanevičius: „Man, besiruošiančiam dirbti laikraščio „Tarybinė Klaipėda“ redaktoriumi, kelis kartus teko susitikti su Žaliu ir Šlyžiumi. Visada kalbėdavo tik Šlyžius. Partija kontroliavo visą spaudą, nors po miestų laikraščių pavadinimais būdavo nurodoma, kad tai ne vien LKP miesto komiteto, bet ir miesto liaudies deputatų tarybos organas. Žalys nerasdavo progos įsiterpti, na, ir nesistengdavo. Tik korektiškai kartu klausydavosi reikalavimų: spauda turinti būti uoli partijos parankinė, o redaktorius tarsi gerai išdresiruotas sarginis šuo, pasirengęs perkąsti gerklę kiekvienam, kuris neklusnus partijai, suprask - pirmajam sekretoriui.

Nujaučiau, kad Žalys iš naujojo redaktoriaus lauktų ko kita. Ir buvau teisus. Tai paaiškėjo vėliau: Vykdomojo komiteto pirmininkas buvo aistringas miesto kultūrinimo idėjų, klaipėdiečių kūrybinių pradų skatinimo šalininkas“, - sakė nuo 1985-ųjų „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijai vadovavęs A. Stanevičius.

Per daug skirtingi

„Kad tie žmonės - Žalys ir Šlyžius - ne tandemas, jaučiau visomis skaidulomis. Per daug jie buvo skirtingi. Būdamas pirmuoju sekretoriumi, Šlyžius jautėsi padėties šeimininkas ne tik mokydamas bei auklėdamas naująjį redaktorių, bet ir visuose miesto reikaluose. Per komiteto biuro, kurio narys, žinoma, buvo ir Žalys, posėdžius Šlyžius rėksmingai ir vien rusiškai reikšdavosi vienas, keldamas nuolatinį aliarmą. Pirmininkas visuotinei panikai nepasiduodavo. Išlikdavo ramus ir santūrus, prabildavo tik tuomet, kai kalbėti privalėjo visi biuro nariai.

Atviros konfrontacijos tarp pirmojo sekretoriaus ir Vykdomojo komiteto pirmininko nuo 1969 metų, taigi senbuvio, viešose erdvėse nepastebėjau. Tačiau bent žmogiško sutarimo nebuvo. Jau vėliau Žalys prisipažino jautęs, kad Šlyžiaus uždavinys buvęs jį „suėsti“. Nežinia, ar tą uždavinį skyrė rusiškasis imperinis partijos centro komiteto antrasis sekretorius, ar jis kilo iš autokratinio ir karjeristinio Šlyžiaus būdo. Jei jis ir neturėjo tikslo pašalinti populiarųjį Vykdomojo komiteto pirmininką, tai parodyti savo viršenybę - jau tikrai!

Sunku net suvokti, kaip Plungėje gimęs ir vidurinėje mokykloje geriausiu moksleiviu buvęs žemaitis galėjo taip surusėti, kad net su daugeliu lietuvių akis į akį kalbėdavosi rusiškai. Mes,naujieji klaipėdiečiai, dar galėdavome suprasti, kad pirmasis sekretorius su žmona gali kalbėtis jos gimtąja kalba, bet kodėl su sūnumi Lietuvoje nekalbėti lietuviškai?

Taigi nuo 1961-ųjų Klaipėdoje prigijusiam Žaliui netiko ir nepatiko toks pirmasis sekretorius, tačiau reikėjo kentėti ir kantriai laukti, kol karjeristą paaukštins, ir jis išrūks atgal į Vilnių, o gal net į Maskvą. Anksčiau buvęs Žalio ir Gurecko tandemas, davęs reikšmingų vaisių Klaipėdai, liko tik istorija.“

Požiūris išsiskyrė

Gyvenimo įvairovės spalvų ir dramatizmo šiai suteikė visiškas buvusių bendražygių kelių išsiskyrimas Sąjūdžio metais ir atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

„Tada, kai Alfonsas Žalys ragino netrypčiojant vietoje skelbti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Jonas Gureckas 1989 vasario LKP CK plenume apkaltino visą Sąjūdį ir reikalavo uždaryti visą Sąjūdžio spaudą, taip pat iš sąjūdiečių atimti laisvą mikrofoną ir televizijos laidą „Atgimimo banga“.

Tuomet jis perspėjo: jeigu nebus imtasi ryžtingų veiksmų, rudenį po rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą galima sulaukti pareiškimo apie Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS... Įžvalgus buvo Gureckas - taip ir įvyko!„, - dvi Klaipėdos vystymuisi reikšmingas figūras įvertino buvęs tuo metu LKP miesto komiteto ir miesto deputatų tarybos „organo“ - „Tarybinės Klaipėdos“ - redaktorius A. Stanevičius.

Nežinomas Alfonsas Žalys (7) nuotrauka, foto

MOKĖJO DŽIAUGTIS. Kad ir kokia būtų sritis - statybos, pramonė, jūrų kroviniai, kultūra, švietimas, sportas - Vykdomojo komiteto pirmininkas būdavo pirmose gretose tų, kurie nuoširdžiai džiaugdavosi pasiekimais. © Algirdo VAITIEKŪNO archyvo nuotr.

Didelė rakštis A. Žalys buvo Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto (LKP CK) antrajam sekretoriui Valerijui Charazovui, Kremliaus prievaizdo vaidmenį atlikusiam 1967-1978 m.

O Klaipėdoje būtent tais metais vienas po kito duris atverdavo muziejai, galerijos, buvo statomos ar rekonstruojamos jaunųjų klaipėdiečių meninio ugdymo mokyklos, dėti pamatai būsimam Klaipėdos universitetui ir t. t.

Užstodavo kiti

V. Charazovas, proteguotas vaikystės draugo KGB pirmininko Aleksandro Šelepino, kontroliavo Lietuvos politinį, visuomeninį ir ūkinį gyvenimą, vykdė rusinimo politiką. 1972 m. susideginus Romui Kalantai jis buvo vienas iš jėgos panaudojimo prieš demonstrantus Kaune iniciatorių. 1974 m. jis Lietuvoje organizavo šmeižto kampaniją prieš Aleksandrą Solženicyną. V. Charazovo aplinkos žmonės tuomet ne kartą prasitardavo, kad šis buvęs reto bukumo funkcionierius. Tad neva LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus prašymu 1978 m. V. Charazovas buvo atšauktas iš Lietuvos.

A. Žalys šiam Maskvos statytiniui buvo tikra rakštis, bet ją „sutvarkyti“ vis sutrukdydavo LKP CK biuro nariai. Suvokdami, ką Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas daro miesto labui, už jį mūru stodavo ir LTSR Plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys, finansų ministras Romualdas Sikorskis. Jie, skirdami limitus statybinėms medžiagoms ar lėšas nelegalioms Jūrų ar kitų muziejų, pavyzdžiui, Laikrodžių, statyboms ir kūrimui, lygiai taip pat rizikavo savo karjeromis.

Nemalonė

V. Charazovo vieton Maskva 1978 m. „nuleido“ Nikolajų Dybenką.

„Vieną sekmadienį atvažiavęs Dybenka vos ne visus LKP Klaipėdos komiteto biuro narius sukvietė į restoraną. Jame ilgai ir nuobodžiai vaišino, kol gerokai apšilęs ėmė kabinėtis pradžioje prie „Litrybpromo“ generalinio direktoriaus Eugenijaus Urbonavičiaus, o paskui - prie Žalio. Maždaug: kas tau nepatinka? Visi linksmi, anekdotus skelia, o tu sėdi paniuręs. Sakyk, kas negerai? Laimė, pats iniciatorius „nulūžo“ taip ir neišprovokavęs emocijomis praplyšti nei vieno, nei antrojo“, - prisiminė Žalių šeimos draugas Algirdas Vaitiekūnas.

E. Urbonavičius, žinoma, turėjo „uodegų„: „Litrybpromas“ nupirko jachtą „Lietuva“ (dėl šio pirkinio į TSKP CK buvo rašomi skundai), tas pats „Litrybpromas“ Rygoje įsigijo ir nurašytą burlaivį „Meridianas“. Daug kam tai atrodė lėšų švaistymas. Turtinga jūrininkų organizacija paremdavo ir miestui svarbių objektų, pirmiausiai Jūrų muziejaus, statybas. Žodžiu, būta prie ko prisikabinti ir prie vieno, ir prie kito. Tačiau abu į glėbį bučiuotis, kaip buvo labai madinga Leonido Brežnevo laikais, naujam Maskvos statytiniui nepuolė.

Puikiai nujausdamas Kremliaus prievaizdų nemalones A. Žalys ir gyveno taip, kad nebūtų pagrindo prisikabinti. Todėl jis asmeniškai draudė skirti butus sūnums, baigusiems mokslus ir grįžusiems dirbti į Klaipėdą, nors tuos butus gaudavo kone visi jauni specialistai. Jis taip pat užprotestavo, kai istorijos mokslus Vilniaus universitete baigusio vyresniojo sūnaus Vytauto kandidatūra buvo pasiūlyta skirti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi. Ir daug ko atsisakydavo, protestuodavo nuskriausdamas šeimą.

Komandinis darbas

A. Žalys vengdavo tribūnų, bet kuria proga nelipdavo „ant bačkos“. LKP Klaipėdos miesto komitete, jo biure ar partinėse konferencijose „pagal reglamentą“ sėdėdavo prezidiumuose, bet kalbų rėžti nesiverždavo. Kalbos kalbomis, o darbai - darbais. Juos nudirbti gali su komanda, kurią pasirinkdavo pats.

Vienas iš komandos - pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas. Kiti pirmininko pavaduotojai dėl įvairiausių priežasčių keisdavosi. V. Greičiūnas viename kinkinyje su A. Žaliu drauge traukė 20 metų. A. Žalys, rinkdamasis pavaduotojus, vienu iš prioritetų laikė sportą.

„Jeigu žmogus ne tik dirba, bet dar ir sportuoja, turi laimėjimų, vadinasi, jis - ne tik talentingas, bet ir valingas, organizuotas žmogus, tokiu galima pasikliauti. Sportiniai žaidimai - komandiniai. Sėkmingą darbą A. Žalys įsivaizdavo būtent kaip komandinį. Kai kas nors imdavo jį liaupsinti, pirmininkas replikuodavo: „Nereikia pervertinti, viską prirašyti man - tai komandinio darbo rezultatai“, - pasakojo tuometinio miesto laikraščio redaktorius Antanas Stanevičius.

Nežinomas Alfonsas Žalys (8) nuotrauka, foto

RETOS AKIMIRKOS su žmona Eugenija - Genute (kairėje) ir jos drauge Birute Vaitiekūniene buvo tokios retos Alfonso Žalio gyvenime - be bendražygių ir bendraminčių, be statybininkų svitos... © Algirdo VAITIEKŪNO archyvo nuotr.

Apie A. Žalio rizikingą aktyvumą Klaipėdos labui yra pasakojęs ir šalies prezidentas Algirdas Brazauskas.

„Kontrabanda“

„Su Alfonsu Žaliu pradėjau dirbti nuo 1967 metų, kai buvau paskirtas Valstybinio plano komiteto pirmininko pavaduotoju. Tada teko planuoti investicijas. Klaipėdai vis reikia ir reikia, visados ko nors reikia! Tai patirdavau iš nuolatinių Vykdomojo komiteto pirmininko vizitų, paraiškų, paruoštų labai tvarkingai, su išsamia argumentacija. Jis pateikdavo ir „nerealistinių“ užduočių: statyti Jūrų muziejų! Maskva niekaip nebūtų leidusi statyti Klaipėdoje tokio didelio ir brangaus kultūros objekto. Apskritai, kiekviena sąmata, viršijanti tris milijonus rublių, turėjo būti derinama ir apginama Maskvoje. O Jūrų muziejus kainavo daug daugiau. Tikroji sąmata Maskvos niekad ir nepasiekė. Mes palaikėme Žalio „kontrabandines“ statybas - jų paskirtis buvo humanistinė, kultūrinė. Pagaliau ir autostrada Vilnius-Klaipėda pusiau „kontrabandinė„... Žalys su bendražygiais, ypač su išskirtinio tandemo nariu Valentinu Greičiūnu, sukūrė tokią Klaipėdą, kuria didžiuojasi visa Lietuva“, - tokį A. Žalio vertinimo aspektą aptikau Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų serijoje išleistoje Antano Stanevičiaus knygoje „Alfonsas Žalys“.

DARBŲ TĄSA. Kai Alfonsas Žalys jau nebebuvo nei Vykdomojo komiteto pirmininkas, nei Seimo narys, jis darbus Klaipėdos labui tęsė. Jo rūpesčio dėka Lietuvininkų aikštėje buvo pastatyta Regimanto Midvikio skulptūra, skirta Martynui Mažvydui.

O kaip atrodė tas A. Brazausko įvardintas A. Žalio ir V. Greičiūno tandemas? „Vakarų ekspresas“ pakalbino ir patį V. Greičiūną.

Visada su argumentais

V. Greičiūnas, matyt, A. Žalio pasirinktas į komandą pavaduotoju jau minėtu „sporto principu“ (krepšinio aikštelėse ugdyta valia, komandinis darbas), buvo atsakingas už kapitalinę statybą ir kitą stambųjį miesto ūkį. Pradėjusį dirbti A. Žalio komandoje pavaduotoją tiesiog stulbindavo pirmininko pasiruošimas bet kuriam klausimui bet kuriuo lygiu: ar tai būtų miesto tarybos, ar Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos partijos komiteto biuro posėdis, ar vizitas į Vilnių - Ministrų Tarybą ar Plano komitetą.

„Prieš ko besiimdamas būtinai sukviesdavo kompetentingus žmones pasitikrinti sumanymų, o ir atrasti geriausią kokios problemos sprendimo variantą ar pačią pačiausią, tarkime, statybų rekonstrukcijų rūšį.

Daug kas gal ir nežino: statyti raudonų plytų Miško kvartalą buvo Žalio iniciatyva, nusižiūrėjus į raudonų plytų tuomet dar kareivines, o šiandien Klaipėdos universiteto pastatų kompleksą. Bet prieš tai jis statybininkų, architektų teiravosi, kokios kokybės yra tos raudonos plytos, ar jos bus tokios patvarios, kaip tų kareivinių ir panašiai. Įsiklausydavo į mūsų siūlymus. Bet tik pats priimdavo galutinį sprendimą jau be jokių patarėjų ir įtakų.

Jeigu važiuodavo į ministerijas, Plano komitetą prašyti lėšų, limitų medžiagoms, turėdavo parengęs punktais surašytus argumentus - kam ir kodėl tas ar anas objektas Klaipėdai mirtinai reikalingas. Ir beveik visuomet tais argumentais ir motyvais „nukryžiuodavo“ tuos, nuo kurių valios priklausė - duoti ar neduoti. Juk tie „duodantieji“ virš savęs irgi turėjo „viršenybes“, kurios galėjo kirsti vėzdu, jeigu jų šviesybėms atrodys, kad lėšos, limitai paskirstyti neteisingai“, - to meto planinės ekonomikos sistemos ypatumus klostė V. Greičiūnas.

„Liaudies kontrolė“

Sovietmečiu buvo ir tokia institucija - Liaudies kontrolės komitetas. Bet jis buvo visiškai pavaldus partijai. Beje, kaip ir profsąjungos. Tačiau „liaudies kontrolė“ iš tiesų egzistavo. Ypač aršūs kontrolieriai būdavo iš visų „pasviečių“ į Klaipėdą suvažiavę darbo ir karo veteranai, pilantys skundus į pačias įvairiausias instancijas. Aukščiausiai nukeliavęs skundas dėl Vykdomojo komiteto darbo buvo į TSKP Centro Komiteto partinę kontrolę. Čia jau ne liaudies kontrolė, o tikras siaubas.

ŠAKNŲ TRAUKA. Nors Alfonsas Žalys visa širdimi ir protu buvo atsidėjęs Klaipėdai ir klaipėdiečiams, tačiau rūpėjo ir tėvonija. Taigi su šeima retai, bet važiuodavo į gimtąsias vietas. Šioje nuotraukoje jis su sūnumis Artūru ir Vytautu senelio Kajetono Žalio sodyboje ant Dubysos kranto.

„Atvykusiųjų kompetencija buvo ypatinga. Tikrintojų delegacijai iš Maskvos vadovavo agronomas, dar buvo kelios pedagogės. Na, ir tikrinimas bei reikalavimai atitinkami. Dėl klausimų galėjai nukristi iš koto: kodėl šiluminėje trasoje pakloti du vamzdžiai, ar neužtenka vieno? Negali nei verkti, nei juoktis. Ir rimtu veidu aiškinome - vienu vamzdžiu teka karštas vanduo, o kitu atvėsęs grįžta...

Remdamiesi skundu, „nagrinėjo“ ir tai, kam toji trečioji vandenvietė reikalinga. Ir vėl nuolankiai aiškinome, kaip sparčiai Klaipėdoje statomi gyvenamieji kvartalai, o juose apgyvendinami tūkstančiai klaipėdiečių, perkeliamų iš avarinių namų. O jie gimdo vaikus, šeimų gausėja. Na, ir panašiai. Tikrintojų komisijai kliuvo ir Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo pastate įtaisytas vitražas, ir dar daug kas komisijai kliuvo.

Po TSKP CK partinės kontrolės delegacijos vizito ir jos padarytų išvadų LTSR Ministrų Taryba turėjo kažkaip reaguoti. Ir įpylė Vykdomojo komiteto pirmininkui papeikimą, kad Maskvai galėtų raportuoti: „nusikaltėlis“ sulaukė bausmės“, - pasakojo V. Greičiūnas.

Tokie tikrinimai labai ištąsydavo nervus. Bent kelios komisijos buvo suvažiavusios tikrinti skundo, kai buvo sutvarkyta Martyno Mažvydo alėja. Po tikrintojų, neturinčių jokios kvalifikacijos ir supratimo, kas yra miesto infrastruktūra, išvadų Vilniuje, raštus perskaičiusieji, net neatsiklausė, ar tos išvados bent iš dalies teisingos.

„Bet nei tikrintojai, nei jų išvados Alfonso Žalio neatgrasė nuo sporto ir kultūros objektų statybos: atsirado dviračių trekas, plaukimo baseinas, sporto salės, meninio ugdymo mokyklos“, - vardino V. Greičiūnas.

Susigiminiavimas

Taip jau susiklostė, kad Žalių vyresnėlis Vytautas ėmė ir įsispitrijo į Jolantą Greičiūnaitę.

„Jolanta mokėsi vienoje klasėje su Žalių Artūru. Ir galbūt jau ją Vytautas buvo nusižiūrėjęs anksčiau? Šiaip ar taip, ir mūsų šeima, ir Žaliai buvome nustebinti, sužinoję, kad jie ketina tuoktis. Kaip supratau, Alfonsui tas būsimas susigiminiavimas kėlė rūpesčių. Ar galėsime toliau dirbti kartu tapę uošviais?“ - iškilusį keblų klausimą prisiminė V. Greičiūnas.

A. Žalys dėl visa ko net Ministrų Tarybai pranešė apie savo ir pavaduotojo vaikų ketinimus. „O kuo judu čia dėti, jeigu vaikai taip nusprendė?“ - maždaug tokia buvusi vilniečių reakcija.

Įsižeidė

Pasak V. Greičiūno, su A. Žaliu jiedu buvę tikri bendraminčiai ir bendradarbiai. Tačiau vienas A. Žalio žingsnis jį labai sužeidė.

„Mano tėvas dirbo mėsos kombinate. O vadovai ten skirstė kolektyvinius sodus. Kaip ir visur, beje: kas rašydavo pareiškimus profsąjungai, tas ir gaudavo sklypą. Dabar jau nebepamenu, kaip Žalys sužinojo apie tą tėvo gautą sodo sklypą. Gal tvirtindamas kokius sąrašus? O juose - Greičiūno pavardė. Nesvarbu, kad ne mano, o tėvo. Tai jis man nieko nesakęs ir nežinant nuvažiavo pasižiūrėti to sklypo. Man tikrai tai buvo skaudu“, - prisipažino V. Greičiūnas.

Tęsinys čia

Žymos: alfonsas žalys

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

2019-10-05   15:35

IP: 78.60.172.21

Šiandien minint ilgamečio Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio 90-metį, negaliu nutylėti apie ypač svarbų mano gyvenime, gal būt kitiems visai nereikšmingą įvykį, susitikimą su Alfonsu Žaliu, tuo metu dirbusį Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku.
O buvo taip - 1970 metais atvykau dirbti gydytoja epidemiologe į Klaipėdos Žvejų ir jūrų transporto darbuotojų sanitarijos-epidemiologijos stotį. Norėdama dirbti, privalėjau ieškoti auklės namuose vos šešių mėnesių sūnui. Susiradome 18-metę merginą iš kaimo vaikų internato, nebaigusią nė septynių klasių. Mūsų Elytė pasirodė tinkama vaiko priežiūrai namuose, sutarėme sudaryti jai sąlygas mokytis vakarinėje vidurinėje mokykloje. Auklę reikėjo registruoti kooperatiniame bute Klaipėdoje, trūko kelių kvadratų ploto. Kreipiausi į Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku dirbusį Alfonsą Žalį, paaiškinau savo problemą, nurodžiau motyvus, kad noriu dirbti, turiu minčių ir įdėjų, sanitarijos-epidemiologijos tarnybai reikalingi specialistai, tarnyba kuriama iš pagrindų. Tuo metu KŽJT SES dirbo vyriausiuoju gydytoju Napoleonas Mumgaudis - nenuilstantis šios tarnybos organizatorius, palaikė mano ketinimus.
Išdrįsau kreiptis pagalbos dėl aklės registracijos savo bute. Mano prašymas buvo patenkintas – uždėta ,,rezoliucija“ ant pareiškimo dėl priregistravimo išimties tvarka, įspėjant: ,,būkite atsargūs, kad neprisiregistruotumėte kokių vagių ar sukčių“.
Niekas nenuginčys to, ką daugiau kaip du dešimtmečius būdamas Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku jis su darnia komanda nuveikė miestui ir jo žmonėms.
Iš pažiūros maži dalykai, pasitarnauja žmogaus gyvenimui, jo sėkmei.
Dėkinga Šviesios atminties žmogui Alfonsui Žaliui.
Margarita Jadvyga Tručionienė

Nojus

2019-10-05   10:54

IP: 78.56.19.8

Dėkingas už aprašytą mūsų miesto istorijos dalį ir tikrą miesto šeimininką, kokio dabar labai pasigendame, A. Žalį. Beje, būtų įdomu, jei pakalbintumėte ir Joną Gurecką, 91 metų senolį, kurį dar neseniai Vilniuje, Karoliniškėse, matydavau užantyje nešiną „Pravdą„, „Izvestijas“ ar dar kokį laikraštį- pažiūrų nekeitė, net Sąjūdžio laikais kreipėsi į Gorbačiovą, kad apgintų nuo „siautėjančių fašistuojančių sąjūdistų„. Atmetant jo politines pažiūras, būtų įdomu išgirst ir jo nuomonę apie Klaipėdos vystymąsi, darbą su Žaliu.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdiečiai

Dailininkas iš uostamiesčio Danas Andriulionis (68 m.) su žmona Dovile (31 m.)...

Klaipėdietis menininkas su dvigubai jaunesne žmona gyvena kaip meilužiai nuotrauka, foto

Šiandien vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų Modestas Paulauskas mini 75-erių metų jubiliejų. Olimpinis,...

Olimpiniam čempionui Modestui Paulauskui - 75-eri nuotrauka, foto

Vasario 14-ąją savo vardo dieną švenčia Valentinai. Pakalbinti keli klaipėdiečiai, turintys šį...

Ar Valentinai švenčia Valentino dieną? nuotrauka, foto

"Tas žygis kuo toliau, tuo labiau masina žmones, ypač Klaipėdos krašto. Man...

"Esu klaipėdietis, tai einu už savo kraštą" nuotrauka, foto

Kviečia į virtualų olimpinės mylios bėgimą nuotrauka, foto

Sportas, Praėjusiais metais birželio 1 dieną Klaipėdoje vykusi rekordinė Olimpinė diena šiemet bus...

"Jūrininkų vakaras - nestrateginis dalykas" nuotrauka, foto

Jūra, Jūrinių organizacijų nuomonė dėl Jūros šventės dvejopa. Vienos mano, kad ji turėtų...

Siūlo įrengti saugias lenktyniavimui skirtas vietas nuotrauka, foto

Automobiliai, Policijos departamentas kreipėsi į Savivaldybių asociaciją dėl bendradarbiavimo ir priemonių organizavimo, siekiant...

Atnaujino skrydžius su Suomija, Danija, Prancūzija nuotrauka, foto

Klaipėda, Vyriausybė pasitarime trečiadienį atnaujino reguliarius skrydžius su Danija, Prancūzija ir Suomija.

Sportas, Paskelbta prieš 39 min.

Jūra, Paskelbta prieš 1 val.

Automobiliai, Paskelbta prieš 2 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 3 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...