Žmogus, kuriam brangus tikrumas

Žmogus, kuriam brangus tikrumas

Nekenčiu vėjo. Bet po daugiau kaip trijų mėnesių sąžiningo karantininio kiurksojimo namuose, dirbdama nuotoliniu būdu, jaučiau palaimą sėdėti prie jūros vėjo taršomais plaukais. Ir... be kaukės. O šalia taip pat be kaukės - Romaldas Sakalauskas.

Susitikome po metų, kai buvo išleista storulė, beveik 2 kilogramus sverianti knyga "Respublikinė Klaipėdos ligoninė pakeliui į šimtmetį".

Per tuos metus daug kas pasikeitė chirurgo gyvenime. Kalbėjome daugiau apie tai, ką patyrėme jos leidybos procese. Niekas nesuartina žmonių taip, kaip bendri tikslai ir bendras darbas. Kai tu akivaizdžiai įsitikini, ko žmogus vertas: žaibiška reakcija į iškilusius klausimus ir kartu sprendimais, gyvenimiška filosofija ir jos taikymu buities smulkmenose ar kardinaliuose pasikeitimuose bet kurioje sferoje.

Taigi, sėdime be kaukių, vėjo taršomais plaukais. Ir toks nenusakomas laisvės jausmas būti be "antsnukio".

Prieš metus, "sukritus" politiniam pasjansui, na, aš taip esu įsitikinusi, Jūs tapote laisvas kaip vėjas. Ką veikėte per tuos metus?

Judėjau, ėjau, net į kalnus kopiau. Koją susilaužiau. Turėjau laiko viską susidėlioti į "stalčiukus". Turėjau laiko, ko nežinau, sužinoti, ko neragavau, paragauti - tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Juk gyvenimas toks spalvingas. Kasdienybės bėgime pasitaiko ir taip, kad tų spalvų nebepastebi. Nes jas ima gožti pilka. Suvokiau - per tuos daugelį metų darbas užgožė beveik viską. Visai nesirūpinau investicijomis į save.

Šiemet, nors gyvenome karantino, saviizoliacijos sąlygomis, nepraleidau progos džiaugtis taip ypatingai žydinčiu pavasariu. Žinoma, neatitrūkau ir nuo medicininės sferos. Kaip atitrūksi, kai šeimoje ir farmacininkai, ir gydytojai.

Neatitrūkti privertė ir lūžusi koja, dėl kurios buvau transportuotas į Lijono ligoninę. Joje pamačiau, o svarbiausia - pajutau: apie tokį ligoninės personalo darbą svajojau. Iki svajonės įgyvendinimo buvo likę vos keli žingsniai. Ligoninėje Lijone "užsikūriau" - padaryti dar taip ir anaip. Pačiam save teko tramdyti: "Apsiramink, maratonas nutrauktas, laikrodžiai sustabdyti."

Jau gulintį Lietuvos ligoninėje apniko mintys, kaip menkai vertinamas vadinamojo žemesniojo personalo darbas. Plojimai, šokiai, dainos, estrada medikams - gerai. Bet sveikatos sferoje svarbūs yra ir juodžiausius darbus dirbantieji, tačiau jie beveik niekada neprisimenami, o juo labiau - neįvertinami. Net popieriniu padėkos raštu. Kaip svarbu pamatyti Žmogų.

Tegul ir šluotražiu, bet taip nuoširdžiai šluojantį ligoninės kiemą ar laistantį jame susodintas gėles.

Esu žmogus, kuriam brangus tikrumas. Ne plastmasinis, ne kosmetinis. Noriu, kad būtų gražu mieste, gražu namuose, o ir visoje Lietuvoje.

Visada siekiau ir dabar siekiu nekartoti to, kas jau yra padaryta. Noriu atrasti savo kelią, pasukti viską savo kampu. Taip galima save išbandyti ir galbūt atrasti iš naujo.

Paieškos ir išbandymai, nenumaldomai susiję su tomis paieškomis, teikia pasitenkinimą gyvenimu. O jis įtikino: pokyčius reikia pradėti nuo savęs. Tai dabar ir darau.

Bet grįžkime bent metais dviem atgal. Tik knygos leidybos grupė žinome, kaip ją "gimdėme". Kaip Jūs vertintumėte rezultatą po metų? Ir kokį pėdsaką toji knyga įspaudė Jūsų biografijoje?

Visų pirma knyga tapo ir Klaipėdos istorijos dalimi. Jos tikrai prireiks istorikams, besigilinantiems į sudėtingą Klaipėdos krašto istoriją. Džiaugiuosi, kad ją spėjome užbaigti ir išleisti.

Neslėpsiu - turėdamas laisvesnį pusvalandį pavartau. Nes joje telpa ir mano trisdešimt šešerių metų darbo šioje ligoninėje atspindžiai. Ir labai svarbu, kad joje atsispindi Klaipėdos krašto medicinos įstaigų kūrimosi detalės. Juk daug kas buvo užmiršta. Toji knyga - savotiška medicininės istorijos biblija.

Ne kartą įvairiomis progomis, įskaitant ir "Metų klaipėdiečio" titulą, pelnytą 2018 - aisiais, esate išpažinęs, kokia esanti svarbi istorija, meilę kuriai Jums kadaise pažadino pedagogas Stanislovas Rumbutis. Kas Jums, kaip žmogui, toje istorijoje, pradedant pasauline, Europos, baigiant daug kentėjusios Lietuvos, yra išskirtiniai momentai ir kodėl?

Į visa tai žvelgčiau kitu kampu - kiek mažytė Lietuva yra davusi pasauliui... Esam daug ko siekę ir pasiekę. Tik patys to nemokam įvertinti. Šešiasdešimt penkiuose tūkstančiuose kvadratinių Lietuvos kilometrų ir paniurnam, ir papykstam.

Bet nekeliam sau klausimo - ar patys viską padarėm, ką galėjom padaryti?

 

Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje "Savaitės ekspresas", kurį galite užsiprenumeruoti nuo bet kurios dienos, arba įsigyti prekybos centruose visą savaitę - nuo penktadienio iki ketvirtadienio.

 

"Katastrofa, o ne takas - pajūrio gėda. Kadangi tai yra ne tik palei jūrą einantis ilgiausias takas, bet apskritai Lietuvoje ilgiausias dviračių takas - tai jis ir Lietuvos gėda", - apgailėtina dviračių tako Smiltynė-Nida būkle piktinasi žmonės. Kodėl jis toks apleistas ir kada galima tikėtis šio tako remonto - naujame "Savaitės ekspreso" numeryje. 

"Savaitės eksprese" rasite ir daugiau aktualių ir įdomių temų. Pavyzdžiui, kur duris atvėrė vienintelė Lietuvoje nefrito pirtis, kaip gyvena buvęs Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovas Romaldas Sakalauskas ir kaip miesto Tarybos nariui Vidmantui Dambrauskui į eterį išsprūdo epitetas "asilai"...

"Sporto įdomybių" puslapiuose galėsite paskaityti apie naujos padelio teniso aikštelės atidarymą. Taip pat - pasigrožėti geriausio Lietuvos rankininko Midaugo Dumčiaus vestuvių akimirkomis.

Priede "Kultūros uostas" - interviu su Klaipėdoje gimusia ir augusia dainininke Vytaute Pupšyte. Jos tėtis - Virginijus Pupšys - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas, autorinių dainų kūrėjas ir atlikėjas.

Priede susipažinsite ir su įdomia dailininke Vilma Fiokla Kiure.Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos trečiojo aukšto galerijoje šią savaitę atidaryta jos tapybos darbų paroda "Kalnai kelmuoti".

Vienkiemyje prie Anykščių gyvenanti autorė teigia, kad šios jautrios ekspozicijos ekologine tema idėją įkvėpė Antano Baranausko poema "Anykščių šilelis". "Manau, kad jis buvo pirmasis ekologas - labai taikliai gobšumą įvardijo kaip pagrindinę miškų kirtimo priežastį ir aiškiai apibrėžė tikro inteligento poziciją gamtos niokojimo akivaizdoje. Stengiuosi ir aš atrasti tą meninę kalbą, kuri paliestų žmones ir skatintų juos būti jautresnius gamtai", - teigia menininkė.

Dailininkės tapybos stilius, koloritas lyginamas su meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo kūryba.

Savaitraštyje tradiciškai rasite naują žurnalistės Gražinos Juodytės "Akvarelių" pasakojimą ir dar daug įdomių istorijų. O kartu su "Savaitės ekspresu" gausite ir specialų priedą "TV publika" su TV programa visai savaitei.

Naujojo "Savaitės ekspreso" ieškokite visose spaudos platinimo vietose.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder