Pienė, prakalusi asfaltą arba Rašiusi širdimi

Pienė, prakalusi asfaltą arba Rašiusi širdimi

Šventėm 58 - ąjį "Vakarų ekspreso" žurnalistės Ivonos Žiemytės gimtadienį. Be jos. Nes taip buvo lemta, kad ji keleri metai sėdi tenai aukštai - ant debesėlio. Ir gal šaiposi ar ironiškai šypsosi.

"Dažnai mes, patyrę netektis, graužiamės, nespėję pasakyti gerų, gražių žodžių. Tau spėjom išpažinti, kokia Tu talentinga. Nesvarbu, kad mojuodavai rankomis kaip nuo zirziančių musių, bet pasakydavom. Tą Tau sakydavo ir mūsų laikraščio skaitytojai.

Bet Tu lyg ir netikėdavai. Nors puikiai žinodavai kiekvieno rašinio vertę. Jie gal ir tegyvena vieną dieną, bet jų, Tavo rašinių, laikui bėgant, kažkam labai prireikia. Neabejojame, kad tai, ką darei, neišnyks erdvėje.

O žmonės, su kuriais susidūrei savo žurnalistiniame kelyje, tikrai minės visą savo likusį gyvenimą. Nes tokių kaip Tu šiandieninėje žurnalistikoje likę labai nedaug.

"Copy paste" Tau buvo svetima, nes beveik viską rašydavai širdimi", - prieš kelerius metus taip netikėtai Anapilin iškeliavus Ivonai Žiemytei buvo rašoma "Vakarų eksprese".

O kaip jos publikacijų stinga Imanuelio Kanto bibliotekos Meno skyriuje Birutės Skaisgirienės iniciatyva suruoštame gimtadienyje "Po toršeru" kalbėjo jos herojai - aktorė Virginija Kochanskytė ("buvai Tu, buvome ir mes"), dailininkai Ernestas Žvaigždinas ("susitikdavom ir kokią valandą dvi tylėdavom, o paskui rasdavosi nuostabiausi rašiniai", Juozas Vosylius ("ji buvo kaip pienė, prakalanti asfaltą". I. Žiemytės herojai daugiausiai būdavo kultūros žmonės, menininkai, rašytojai.

Ir jos talentą prasiskverbti į žmogaus gelmę minėjo daugelis Ivonos gimtadienio dalyvių. Tačiau, jeigu ji įsisukdavo į kaimiečių ratą, redakcijon parsivilkdavo tikrų tikriausius perlus.

Tų perlų labai pasigesdavo skaitytojai, kai Ivona išskrido į dausas. Pasigesdavo jos ir Klaipėdos kultūros, meno žmonės. Ir kiekvienas, atėjęs į jos gimtadienį, turėjo ką pasakyti - apie pačią Ivoną ir jos rašinius.

Kartą kovo 15 - ąją, Ivonos gimtadienį, bendradarbė apdovanojo ją tulpėmis. "Nekenčiu tų tulpių", - pareiškė Ivona. Kitais metais toji pati bendradarbė tulpių nebeteikė. Tai Ivona pyktelėjusi pasiteiravo: "Kodėl ne tulpės?"

O kaip prisiminė galeristė Violeta Jusionienė, atėjus į parodą, žvilgtelėjusi į darbus, galėdavo pareikšti "Š, o ne darbai",- ir apsisukusi išeiti. O jeigu parodos autoriaus darbai patikdavo, tuomet "kankindavo" ir jį, ir parodą aplankiusius žmones. Kol susirinkdavo visa, ko jai rašiniui reikėdavo.

Tokia ji buvo - nenuspėjama ir neprognozuojama. Kaip dažnas meniškos prigimties žmogus.

"Metai užkloja viską, kas nereikšminga, lieka širdy tik kažkas ypatinga", akompanuojant pianistui Mariui Kučikui Lauros Rimeikienės žodžius dainavo Dovilė Paleikaitė. O ekrane - Ivonos nuotraukos - su šeima, su sūnumi, su rašinių herojais ir bendradarbiais, su savo augintiniais šuneliais. Ir netgi beždžione, kurią už beprotišką kainą įsigijo. O paskui, kai toji jos augintinė pradėjo siaubti namus, padovanojo zoologijos sodui.

Taip, laikas užkloja viską, kas nereikšminga, lieka širdy tik kažkas ypatinga. Liko Ivonos skleista šviesa. Buvęs I. Žiemytės bendradarbis fotografas Saulius Stonys užsiminė Ivoną ruošus išleisti knygą, į kurią turėjo patekti rašiniai, pasirašyti "Chimeros" slapyvardžiu.

Gal būt kas nors, kada nors tas publikacijas atkapstys, gal ne tik tie, bet ir kitos publikacijos atguls į knygą? Nes laikraštis juk tegyvena vieną dieną...

Gimtadienis buvo tikras ir nuoširdus. Buvo ir tortas, kuriuo pasirūpino poetė ir eseistė Dalia Bielskytė. Buvo ir fejerverkas Ivonos garbei.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder