Nusi­bo­do sėdė­ti už nuga­ros, išmo­ko pati vai­ruo­ti moto­cik­lą

Nusi­bo­do sėdė­ti už nuga­ros, išmo­ko pati vai­ruo­ti moto­cik­lą

Tik­rai ne visi Lie­tu­vos aukš­to­sios jūrei­vys­tės mokyk­los stu­den­tai žino, kad nuo­la­tos besi­šyp­san­ti Karje­ros ir komu­ni­ka­ci­jos sky­riaus vedė­ja Genu­tė Kal­vai­tie­nė yra bai­ke­rė. Pati ji savęs taip neva­di­na ir neke­ti­na bent jau kol kas sto­ti į kokį nors klu­bą. Nors jos jau­nys­tės sva­jo­nė tap­ti medi­ke iki galo ir neiš­si­pil­dė, dabar ji vis tiek yra dak­ta­rė, tie­sa, socia­li­nių moks­lų, ir jau tre­jus metus važi­nė­ja moto­cik­lu.

Būda­ma nedi­de­lio ūgio, smul­ku­tė, kar­tais pri­ver­čia atsi­suk­ti pra­ei­vius - drą­si mote­ris. Dar būtų gali­ma pri­dur­ti, kad ji yra iš tų žmo­nių, šalia kurių tie­siog gera būti.

"Noras pačiai vai­ruo­ti moto­cik­lą neat­si­ra­do stai­ga. Jis stip­rė­jo kurį lai­ką važi­nė­jant juo kelei­vio vie­to­je. Moto­ci­klas man nebu­vo sve­ti­mas nuo vai­kys­tės. Tėtis turė­jo moto­cik­lą "Iž" su lop­šiu.

Jis buvo mūsų vie­nin­te­lė trans­por­to prie­mo­nė, kadan­gi gyve­no­me Žemai­ti­jos vien­kie­my­je. Šei­ma buvo gau­si - 7 vai­kai. Man vasa­ro­mis gara­že tek­da­vo lai­ky­ti vyres­niam bro­liui gran­di­nes, rak­tus, moder­ni­zuo­ti jo "Javą", - pasa­ko­jo G. Kal­vai­tie­nė.

Pag­ran­dukė

Genu­tė šei­mo­je buvo jau­niau­sia. Gyve­no Skuo­do rajo­ne vien­kie­my­je. Dabar ten lau­kai beli­kę. Vyko melio­ra­ci­ja ir visi gyven­to­jai buvo iškel­ti. Bro­lis buvo jūri­nin­kas, tad 1976 metais šei­ma atsi­kraus­tė gyven­ti į Klai­pė­dą.

Tai, kad ji atsi­dū­rė Lie­tu­vos aukš­to­jo­je jūrei­vys­tės mokyk­lo­je, lėmė atsi­tik­ti­nu­mas. Jau­nys­tė­je apie tai tik­rai negal­vo­jo, sva­jo­jo apie medi­ci­ną. Dar moky­da­ma­si mokyk­lo­je vaka­rais dirb­da­vo ligo­ni­nė­je.

Mokė­si Klai­pė­do­je medi­ci­nos mokyk­lo­je, dir­bo ligo­ni­nės chi­rur­gi­jos pro­fi­lio sky­riuo­se. Ji pri­si­pa­žįs­ta, kad ją trau­kia iššū­kiai ir tai, kur nėra ruti­nos.

Bet ligo­ni­nė­je kei­tė­si dar­bo tvar­ka, nak­ti­niai budė­ji­mai pra­si­dė­da­vo nuo 15 valan­dos. Kadan­gi Genu­tė augi­no vai­kus, tai sude­rin­ti nepa­vy­ko, pra­dė­jo ieš­ko­tis dar­bo kitur. Jūrei­vys­tės mokyk­lo­je tuo metu rei­kė­jo dar­buo­to­jo. Ir joje ji jau dir­ba apie 20 metų.

Be moto­cik­lų, ji turi dar vie­ną hobį, nors var­gu ar psi­cho­te­ra­pi­jos stu­di­jas Vil­niaus geš­tal­to ins­ti­tu­te ant­rus metus gali­ma vadin­ti hobiu. "Tai labai įdo­mu, mane labai trau­kia psi­cho­te­ra­pi­jos pro­ce­sas.

Tai ir hobis, ir moks­las kar­tu. O tik­ra­sis mano hobis - gėlės. Vie­nais metai rožes augi­nu, kitais jukos žydi.

Matyt, tai duo­ta žemės, vien­kie­mio vai­kui. Kas­dien dide­lio dėme­sio mais­tui neski­riu. Ir mane pasi­vi­jo mada, sten­giuo­si kuo svei­kiau mai­tin­tis, nevar­to­ti cuk­raus, mil­tų. Bet kai lau­kiu sve­čių, tada many­je pra­bun­da šei­mi­nin­kės sind­ro­mas", - pasa­ko­jo Genu­tė.

Paklaus­ta, ar visi vai­kai jos šei­mo­je tokie pašė­lę kaip ji, sma­giai nusi­juo­kė ir pasa­kė, kad, ko gero, ne. Šiek tiek ji pana­ši į savo vyriau­sią­jį bro­lį, gyve­nan­tį Mažei­kiuo­se, jis irgi akty­vus, yra seniū­nai­tis.

Neno­ri gyven­ti pri­mi­ty­viai

Tai, kad mote­ris vai­ruo­ja auto­mo­bi­lį, šiais lai­kais jau nie­ko neste­bi­na. Genu­tė jį vai­ruo­ja nuo 1992 metų. "Sės­ti ant moto­cik­lo mane pas­ka­ti­no neno­ras gyven­ti pri­mi­ty­viai.

Atsi­ra­dus tokiam norui atėjo ir suvo­ki­mas, kad vėliau gali būti vėlu.  Supra­tau, kad išmok­ti val­dy­ti lai­vą ar lėk­tu­vą man jau tik­rai yra per vėlu. To jau tik­rai nebe­ga­lė­čiau pada­ry­ti. Pama­niau, kad jei­gu dar del­siu, galiu nebe­gau­ti ir tei­sių vai­ruo­ti moto­cik­lą. Tie­siog norė­jo­si nau­jų pojū­čių, nes daug ką jau žino­jau ir mokė­jau.

Tačiau tokią sva­jo­nę įgy­ven­din­ti vis dėl­to nebu­vo taip papras­ta. Pate­kau į tą zoną, kurio­je nie­ko nemo­kė­jau.

Vai­ra­vi­mo mokyk­lo­je nau­do­ja­mi kla­si­ki­niai mies­to moto­ci­klai, kurie yra gana aukš­ti, galin­gi ir sun­kūs. Mažo ūgio vai­ruo­to­jui, tokiam kaip aš, tai pir­miau­sia nemen­kas fizi­nis iššū­kis. Per egza­mi­ną ir egza­mi­nuo­to­jai sakė, kad jis man per dide­lis.

Kitas iššū­kis - emo­ci­nis: teko susi­dur­ti su bai­me, stre­su, abe­jo­nė­mis, ar suval­dy­siu gele­ži­nį žvė­rį, sve­rian­tį beveik 200 kg, turin­tį kelias­de­šimt ark­lio galių. Toks jaus­mų kok­tei­lis nea­p­lei­do iki tol, kol neįgi­jau auto­ma­ti­nių val­dy­mo įgū­džių. Tik­rai nema­niau, kad taip sun­ku suval­dy­ti dvi ran­kas ir dvi kojas, kad jos pra­dė­tų auto­ma­tiš­kai dirb­ti ir kar­tu su gal­va.

Na, o tre­čias iššū­kis - men­ta­li­nis. Jau sava­ran­kiš­kai pra­de­dant važi­nė­ti gat­vė­se atei­na supra­t­i­mas, kad iš tik­rų­jų rei­kia maty­ti daug dau­giau nei vai­ruo­jant auto­mo­bi­lį: ste­bė­ti tiek save, tiek tuos, kurie sėdi auto­mo­bi­ly­je, kitus eis­mo daly­vius, numa­ty­ti gali­mus jų veiks­mus. Savo­tiš­ka šach­ma­tų len­ta.

Važi­nė­jant mies­te labai svar­bu išlai­ky­ti mak­si­ma­lią kon­cent­ra­ci­ją. Svar­biau­sia, atsi­sė­dus ant moto­cik­lo, nepa­mirš­ti nei savęs, nei aplin­ki­nių. Ir už save atsa­kai 200 proc., ir už kitus. 

Visiš­kai kitas daly­kas vai­ruo­ti moto­cik­lą nei maši­ną. Tu esi lyg ir labiau pažei­džia­mas. O kai vai­ruo­ji maši­ną, gali ir nepa­ste­bė­ti, kaip atva­žiuo­ji, vis­ką darai auto­ma­tiš­kai, o moto­cik­lu taip neiš­ei­na važiuo­ti", - pasa­ko­jo pašne­ko­vė.

Visą straipsnį skaitykite naujajame savaitraščio „Savaitės Ekspresas“ numeryje, kurį rasite visuose spaudos kioskuose ir prekybos centruose visą savaitę: nuo šeštadienio iki penktadienio.


Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder