Naujas Kremliaus puolimas su Titovo vėliava | komentarai


2018 m. rugpjūčio 20 d. 08:40 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Klaipėda  >  Klaipėda

Komentarai

2018-08-08, 16:52

Rasa PAKALKIENĖ, "Lietuvos žinios"

> Kelmanas

2018-08-14   22:45

IP: 5.135.136.191

vat kaip:) tokio posūkio nesitikėjau, reiškia visus duomenis, į kuriuos neturi ką atsakyt, tu vadini "Stalino faktais", o tai reiškai - melu? nu čia tu gerai sugalvojai kaip išsisukt, maladiec! :) Nors, nieko kito jau ir nesitikėjau. O tau neužkliuvo, kad "Stalino faktai" remiasi lenkų ir vokiečių archyvinėm nuotraukom? :) Tik nesakyk, kad tu nežinojei, kad Hitleris metęs visus valstybinius reikalus, lėkė atsisveikinti su savo geriausiu draugu, biču Pilsudskiu ir pastovėt prie ano kapo! Tik nesakyk kad nežinojei apie Miuncheno sandorį ir išleistą ta proga medalį. Apie Pilsudskio glėbisčiavimąsi su Gebelsu irgi "nežinojei"? Matai, kiek daug tu dar nežinai :) O aš tik paviršutiniškai "pasikapsčiau" :)
Jeigu įvardintus mano argumetus tu vadini melu, tai tikriausiai tau nesunku būtų juos paneigti visus iš eilės arba po vieną. Nors, matau kaip tu paneigei - tai "Stalino melas" ir viskas :) Jeigu aš tave daug sykių pagavau meluojant, tai tuoj pat parodžiau kur tu sumelavai. Iš tavo pusės elgtis panašiai, matyt, būtų tau didelis nusižengimas ir apsileidimas prieš "stalinistą" :)
Tiek to, apie "Vlasovo vėliavą" maniau kad pilnai atsakiau, bet pasirodo tau labai užkliuvo, kad ją"po karo numetė prie Kremliaus sienos kaip skudurą". Nemaniau, kad būtent tai tau sukels tokį skaudulį ir tiek nerimo.Taigi, atsakau. Visų pirma, jokio dokumentalaus įrodymo šiam faktui, išskirus paveikslėlį "неизвестного художника" , kaip suprantu, nėra. Nėra šios numestos vėliavos nei parado nuotraukose (kuo lengva įsitikinti), nei dalyvaujančių parade trofėjinių vėliavų sąraše. Šį sąrašą taip pat galima nesunkiai rasti, galėčiau duoti nuorodą, bet jau supratau, kad tai vėl būs "Stalino faktai" . Kita vertus, jeigu atmetus pirmą variantą, priimti, kad per paradą kartu su kitom trofėjinėm vėliavom numetė ir Vlasovo vadovaujamos divizijos vėliavą, tai visi žinojo, kas būtent kovojo prisidengęs ja, todėl nematau čia problemos ir to burbulo, kurį norėjai išpūst.
Na ir pabaigai, matau, kad pritrūkus argumentų XX amžiui, nusprendei šoktelt į 21? :) Visi kaimynai yra skriaudžiami rusų? Taip, taip, visi skundžiasi pagrinde tuo, kad vis mažiau gauna lengvatinių/nemokamų resursų ir užsakymų tiems, kas garsiausiai loja. Bet jeigu paprašyčiau parodyt, kaip buvo "nuskriausta" Lietuva 21 a, ar kaip kitaip Rusija "kišosi į jūsų reikalus", manau tuo ir užsibaigtų. Bet užtat jūsų lojimą "rusai puola!" jau pabodo girdėt. Jau 30 metų nėra jokios "SSSR" ir niekada jau nebebūs, galit dėl to nebepergyvent.
O Krymas buvo ir yra rusų, šito jau nepakeisit, nusiraminkit. Galit tik graužti nagus dėl Karaliaučiaus.:)

Kelmanas

2018-08-14   17:25

IP: 85.232.128.59

Peržiūrėjau tavo pateiktus įrodymus ir šaltinius ir supratau, kad turiu reikalą su kraštutinių pažiūrų STALINISTŲ. O Stalino faktai man yra MELAS. Labai buvo naudinga pabendrauti. Įsitikinau kaip jus falsifikuojate ISTORIJĄ. Kas liečia Vlasovo vėliavos. Tu man neatsakei kodėl Sovietai tavo valstybinę vėliavą po karo numetė prie Kremliaus sienos kaip skudurą. O jus ja pakėlėte. Ir dar jus per trumpą laika suspėjote vėl susipykti su visais kaimynais. Kodėl jums parūpo mūsų santykiai su Žydais. Mes juos išspręsime su Izraeliu ir sudarysime taiką. Būtų labai gerai jeigu jus užsiimtumėte savo reikalais. Ir nesikiškite į mūsų reikalus. Jeigu jus nesugebate gyventi taikoje su savo broliais ir kaimynais ir juos pradėjote žudyti jau ir šiame 21 amžiuje, tai su nepataisomi GRUOBUONYS. Supraskite mes į CCCP GULAGĄ NEGRĮŠIME.

> Kelmanas

2018-08-13   23:13

IP: 5.135.136.191

tai va, ponas, kada gi tu baigsi skleisti melą? štai tau porą nuotraukykių, kur parodyta kaip bičiuliavosi su Hitleriu jo lenkiški ir angliški draugeliai 1938m., dalinant Čekoslovakiją ir surengiant tą progą iškilmingus paradus:

burckina-new . livejournal . com/750976.html

kiekvieną savo melagingą komentarą tu kaip papūga jaktoji apie Rybentropo- Molotobo paktą, kaip apie didžiausią nuodemę, tiek to, žiūrėk kas dar draugavo su Hitleriu ir pasirašynėjo bičiulystės sutartis:
Taigi, pradedam -sutartis su Vokietija pasirašė:

1933 - Anglija, Prancūzija, Italija - "Paktas Keturių"
1934 - Lenkija - Hitlerio-Pilsudskio paktas
1935 - Anglija - jūrinė sutartis.
1936 - Japonija - Antikomintrno paktas.
1938 rugsėjo 28 d. - Miuncheno susitarimas - pasirašė Anglijos premjeras Čemberlenas, prancūzų premijeras Daladie, Vokietijos reichkancleris Hitleris ir irtalų premjer-ministras Musolinis. Šia sutartim Hitlerio draugai leido jam atplėšti nuo Čekoslovakijos Sudeto sritį. Lenkai pasinaudoję situacija, iškart atplėšė sau nuo Tešino sritį.

stalist . livejournal . com/221495.html

1938 - rugsėjo 29d - Anglija - abipusio nepuolimo sutartis, sekė kita diena po Miuncheno sandorio.
1938 - gruodis, Prancūzija, abipusio nepuolimo paktas, taip pat Miuncheno sandorio pasiekimas.
1939 kovas - Rumunija - ekonominis susitarimas
1939 kovas - Lietuva, susitarimas dėl neužpuolimo, atiduota Klaipėda.
1939 gegužė - Italija - paktas dėl draugystės ir bičiulystės
1939 gegužė -Danija - sutartis dėl neužpuolimo
1939 birželis - Latvija, Estija - sutartis dėl neužpuolimo
1939 rugpjūtis - TSRS, Rybentropo- Molotovo abipusio neužpuolimo paktas.

Kaip matai, Rybentropo-Molotovo paktas buvo PASKUTINIS, kai jau VISI kiti pasirašė draugystės sutartis ir apsibičiuliavo su Hitleriu. Todėl tavo minimi žydai Ženevoje kartu su Chaimu ir suklyko tragiškai, nes sugriuvo jų PASKUTINĖ viltis. Bet ar Stalinas kur nors pasirašė būti žydų išganytoju? Žydai žydais, bet ir savo šalies saugumu reikia rūpintis. Kur žiūrėjo kiti Europos šalių vadovai, ar nematė Hitlerio neapykantos žydams, tai kodėl tokie kaip tu viską verčia ant Stalino? Slovakai užpuolė Lenkiją kartu su Hitleriu rugsėjo1d. 1939m, kur lenkų priekaištai slovakams? Spėju, kad nedaugelis net žino apie tai, nes jums svarbi ne istorija, o dividendai iš jos sukraipymo. Kodėl slovakai padarė tai? Ar jiems Stalinas liepė, ar kokiais kitais sumetimais? Kodėl neatėjo Anglija ir Prancūzija į pagalbą lenkams? Galbūt todėl, kad kai Anglija, Prancūzija ir TSRS 1939m tarėsi apie tarpusavio pagalbą, tai lenkai atsisakė suteikti koridorių ir praleisti per savo teritoriją TSRS kariuomenę Vokietijos užpuolimo atveju. Lenkai bijodami, bet laukdami gerų dividendų, lindo į subinę vokiečiams, laukė kol vokiečiai pakvies juos kartu pulti Tarybų Sąjungą, tik deja su savo ambicijom ir pagirom vokiečiams tokie sąjungininkai buvo nereikalingi. Ir Hitleris pasitaikius progai susipykti su lenkais dėl Danzigo koridoriaus, sekmingai atsikratė tokių pagalbininkų.Ties tuo sustokim.

Kas dėl tavo posakio "Žymus Stalino posakis skelbė, kad Molotovo ir Ribbentropo paktas yra sąjunga, „pasirašyta krauju“. Daugiausia kraujo tose žemėse, kurias apėmė šis paktas, praliejo žydų civiliai."
1. Stalino posakys "pasirašyta krauju" reiškė šios sutarties nepriekaištingą vykdymą, taip jis norėjo tikėt ir taip davė suprast , kaip vertina pasirašytą abipusio neužpuolimo sutartį.
2. Sieti šį Stalino posakį su toliau vykdytomis fašistų ir jų pakalikų vykdytais holokaustais gali tik iškreipto mastymo žmogus, trumpai tariant - iškrypėlis.

Kas dėl tavo minėtos "Vlasovo vėliavos" , ponas vėl meluoji kaip kvepuoji. Pirmiausia, Vlasovą ir T.Sąjungoj ir Rusijoj vertino/a kaip išdavyką, ir visus jo "nuopelnus" ką jis ten pridirbęs tarnaudamas vokiečiams , rusai vertina atitinkamai, nors ir nemanau, kad jis pagal savo įsitikinimus imtusi žudyt žydus, ko nepasakysi apie jus. Rusams šis "herojus" nėra didvyris. Skirtingai nuo jūsų, rusai turi tikrus didvyrius, kurių žygdarbiais galima didžiuotis, o ne taip kaip pas jus - "kovotojai už laisvę" su civiliais. Kas dėl vėliavos, kurią naudojo Vlasovas, tai ši vėliava Rusijoj atsirado XVII a pab. dar prie caro Aleksejaus Romanovo, o vėliavos "tėvu" skaitomas Rusijos caras Petras I, kurį kažin ar galima vadinti Rusijos išdaviku, todėl tavo užgauliuojimai kad Rusija naudoja išdaviko Vlasovo vėliavą yra niekiniai ir išskirus juoką, kitų ambicijų negali sukelt. Mokinkis istorijos, nedarysi tokių klaidų.

Na, o toliau apie Solženiciną ir kitus.. Patį Solženiciną rusai vertina skirtingai, patikėk yra tam pagrindo, čia man jau nusibodo plėstis, o apie tavo įvardintos Čialikovos 100 milijonų, tai labai įdomu, jeigu TSRS gyveno 150 milijonų, o 100 mln čialinosi Gulage, t.y. du trečdaliai, likęs trečdalis juos prižiūrėjo, o miestus statė ir petiletkų planus vykdė pats Stalinas savarankiškai.

Tikiuosi, į visus tavo klausimus ir melagingus pasisakymus atsakiau, skirtingai nuo tavęs. Neradau nei vienos mano išsakytos minties paneigimo, o tik tavo kritišką vertinimą ir savo pliurpalų kartojimą. Linkėjimai.

Kelmanas

2018-08-13   01:32

IP: 85.232.128.59

Kai Stalinas sudarynėjo su tarti su savo biču Hitleriu, tai ką nežinojo kad Hitleris jau vygdo genocidą žydų atžvilgiu. Puikiai žinojo net konsultacija atliko parodė Gulagą savam byčui, kad tas galėtu pasinaudojęs šiuo pavyzdžių konslagerius Europoje statyti. O tu užsipuoli mažutę Lietuvą ir kaltini ją išžudžius visus žydus. Tai jūsų Vlasovo armija turbūt dešimt kartu daugiau išžūdė. O jos garbei jus pakėlėtę po Kremliaus sieną numestą jo Vėliavą ir padarėtę Valstybinę. O gal karą laimėjo Vlasovas. Aš suprantu, kad tu esi propagandosas ir megini mums smegenys susukti, bet me sesame užgrudinti Sovietų Sąjungoje ir jūsų melą matome kiaurai. Mes įstojome į NATO, kad kai vėl iš rytų pradės eiti laukinių ordos galėtume sutikti deramai. Aš pats ginsiu savo valstybę kiek jėgos leis. Dabar kas liečia žydus pateikiu straipsnio ištrauką:
1939 metų vėlyvą rugsėjį Ženevoje į pasaulinį kongresą susirinkusiems sionistams žinios apie Molotovo ir Ribbentropo paktą buvo šokas. Kiekvienas dalyvis iš karto suprato, ką reiškia pranešimai apie „ne agresijos paktą“: Hitleriui atrišamos rankos, karas artėja. Bendrųjų sionistų lyderis Chaimas Weizmannas kongresą uždarė šiais žodžiais: „Draugai, aš turiu vienintelį norą – kad mes visi liktume gyvi.“ Tai nebuvo tuščias tragizmas. Slaptas nacių ir sovietų neagresijos pakto protokolas numatė rytinės Europos padalinimą tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Hitleris turėjo sąjungininką, kurio jam reikėjo karui pradėti. Rytinės Europos regionai, kuriuos apėmė slaptas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimo protokolas, buvo tankiausiai pasaulio žydų gyvenamos vietos. Žydai jose nepertraukiamai gyveno daugiau nei pusę tūkstantmečio. Vos tik karui prasidėjus, šios vietos greitai taps pačia pavojingiausia vieta žydams per visą jų istoriją. Mažiau nei po dvejų metų čia prasidės Holokaustas. Per trejus metus beveik visi iš milijonų čia gyvenusių žydų bus nužudyti. Žymus Stalino posakis skelbė, kad Molotovo ir Ribbentropo paktas yra sąjunga, „pasirašyta krauju“. Daugiausia kraujo tose žemėse, kurias apėmė šis paktas, praliejo žydų civiliai.
Ką rašo Solženicinas: А. Солженицын в «Архипелаге ГУЛАГ» оперирует цифрами в десятки миллионов заключённых. Такой же позиции придерживается и Р. Медведев. Ещё больший размах в своих подсчётах проявила В.А. Чаликова, утверждавшая, что с 1937 до 1950 года в лагерях побывало более 100 миллионов человек, из которых каждый десятый погиб. А. Антонов-Овсеенко считает, что с января 1935-го по июнь 1941 года было репрессировано 19 миллионов 840 тысяч человек, из которых 7 миллионов расстреляно. Tai čia nužudyti savieji piliečiai. Čia nėra Lenkų karinikų sušaudytų,Baltijos kovotojų sunaikintų , Ukrainiečių, Krymo totorių, Čėčėnų ir TTTT.

> Kelmanas

2018-08-12   22:54

IP: 5.135.136.191

na tu čia , ponas, liausiškai tariant, privarėi :))
pirmiausia, inteligentiški žmonės, kopijuojant tekstą sau į komentarą, nurodo, iš kur tai paimta, dar protingingesni - tiesiog padaro nuorodą, be kopijavimo, labai greitai ir lengvai, kad oponentas galėtų nesunkiai pereit ir įsitikinti tuo, ką jam norėjo pranešt posto "autorius". Bet kaip matom, pasitaiko gudručių, kurie svetimas mintis ir argumetacijas dėsto kaip savas, prirašant gale porą eilučių nuo savęs, ir darbas baigtas. :) Tai ne visai gražu, nors daug ką pasako apie "kamintatorių ".
Antras dalykas, neatsakynėjant/nežinant į klausimus, pilti "viską ką žinau ir kas man patinka" - tai trejetukininko sindromas.
Trečia. Visos tos tavo Narnijos kronikos, nors ir nežinia iš kur paimtos, labai įdomios,bet nepaneigia to fakto, kad Lietuvių valdžia ne tik nesipriešino vokiečiams, bet tarnavo jiems visapusiškai, vykdant masines žydų žudynes, kuo užsiiminėjo Lietuvos Saugummo Policija ( " Saugumas") ,kuriam vadovavo pulkininkas Vytautas Reivytis. Jūs, lietuviai, savo žemėj nužudėt apie 200 tukt. žydų, beveik visus, kurie nespėjo nuo jūsų pabėgti. Padalinus į atskiras istorijas, gautųsi textas, kuriame visos Kelmano kronikos pasirodytų tik kaip trumpas epizodas. Jokie "persirengę NKVDistai" nedarė tai už jus ir tuo labiau nevertė jus tai daryt. Taškas.

Na ir dar grįžtant prie Stalino, rašai, kad Stalinas "savo viešpatavimo metu nužudė 60 mln. žmonių" . Labai įdomu, Stalinui pradėjus valdyt 1924m. TSRS gyventojų skaičius buvo apie 140 mln., 1953 m. buvo 180-190 mln. Tai pagal tave išeina, kad kas trečias žmogus TSRS buvo nužudytas? Kažkaip ne per daug? Ar tu čia skaičiuoji visus žmones, ir vokiečius ir japonus ir viską verti ant jo? žydus taip pat neužmiršk Stalinui pripaišyt.
Stalinas atsisakė palikti Maskvą, kai ji buvo apsupta priešo. Smetona didvyriškai tepė slides į Ameriką ir ten laukė geresnių laikų. Lenkų vyriausybė taip pat prasidėjus karui nešė muilą per Brestą, Rumuniją ir toliau į Angliją. Kur aš tau sakiau, kad lenkų karininkus nušovė iš keršto? kur taip perskaitėj? O jeigu pats iki to dasigalvojei, tai gali atsakyt, kur brovėsi okupantas Pilsudskis, kam jis turėjo "padėt" ir kodėl neklausė savo protežuotojų iš Europos? O kad belaisviais pas lenkus turi rūpintis Stalinas, tai čia jau baik anekdotus. Tai, kad lenkai nesuteikė med pagalbos, palikdami mirti lauke, kas išgyveno - numarino badu savo stovyklose, tai čia kaltas ne Stalinas, o tavo šūdina valdžia, sugebanti tik kaukti ir šmeižti kitus, kuri panašu ir tave tuo išmokino.
Ir dar, 2 pasaul karas "prasidėjo" nuo to, kad Lenkijją rugsėjo 1 d. užpuolė Hitleris, kuriam šiaip dat "padėjo" pvz. slovakai,( kodėl apie juos tyli?) Po dviejų savaičių lenkams viskas buvo baigta, valdžia nusimuilino, Hitleris buvo Varšuvoj. Nors lenkai rėktę prašė pagalbos iš savo sąjungininkių Anglijos ir Prancūzijos, kurios dėl paukščiuko tuoj pat , rugsėjo 2 d. "paskelbė" karą Vokietijai, ir turėjo smogti viokiečiams į galą, bet kažkodėl to taip ir nepadarė. Visi tuometiniai lenkų laikraščiai koliojo ir spjaudėsi į savo "draugus" vakaruose. Ir tik po to, rugsėjo 17-29 d Stalinas "įsibrovė" į Lenkiją, kuri tuo metu jau kaip valstybė neegzistavo, ir prijungė Baltarusijos ir Ukrainos žemes pagal buvosio Versalio susitarimo ribas, o Vilnių prijungė prie Lietuvos. Po karo pabaigos tas pats Stalinas, prijungė prie Lenkijos Pomeraniją ir kitas žemes, neskaitant, kad už Lenkijos laisvę žuvo 600 tūkst. Raudonosios Armijos karių, na, aišku, jums to nereikėjo, jums buvo geriau su vokiečiais tarp konclagerių. Tarp kitko pirrmus konclagerius sugalvojo anglai, o visai ne bolševikai ir ne vokiečiai. Ir su Hitleriu iki pat karo pradžios bendradarbiavo ne tik Stalinas, bet ir Anglija, ir Švedija, ir Amerika, ir Kanada, o kai kurios amerikiečių firmos.pvz "General Motors", puikiai dirbo Vokietijoj ir karo metu. Kaip sakiau, Anglijos karalienė, ta pati kur dabar senutė, jaunystėj buvo sužavėta Hitleriu ir mėtė žygas toljko tak. O ir pats Hitleris pasidarė tokiu blogiečiu, nes amerikiečių gobšumas užkėlė nepakėliamą naštą Vokietijai po pirm. pasaul karo. Vokiečiiai dirbo iki krūvino prakaito, o skolos nemažėjo. Adjos.

Kelmanas

2018-08-12   12:10

IP: 85.232.128.59

Viskas prasidėjo 1940-ųjų liepą, kai Raudonosios armijos okupuota Lietuva. Kaip žinome, jai niekas nesipriešino: nei Lietuvos vyriausybė, sutikusi priimti Maskvos ultimatumą ir įsileisti „papildomą Raudonosios armijos kontingentą“, nei kariuomenė, gavusi išdavikišką jos vado Vinco Vitkausko įsakymą draugiškai sutikti atėjūnus. O štai pirmomis karo dienomis besitraukiantys raudonieji ir jų vietiniai padlaižiai griebėsi kitų nusikaltimų. Būtent tuomet į istoriją buvo įrašyti kraupūs to meto puslapiai: Červenė, Rainiai, Pravieniškės. Pirmą karo dieną NKVD nutarė nepalikti Lietuvoje nė vieno kalinio – tiek nuteisto, tiek laukiančio teismo. Kriminaliniai kaliniai turėjo būti paleisti, o politiniai – evakuoti. Kadangi evakuacijos būdai nebuvo nurodyti, NKVD ir NKGB darbuotojai bent jau Lietuvoje rinkosi paprasčiausią planą – „evakuaciją pagal I kategoriją“. Šis eufemizmas reiškė tik viena – tų žmonių kelią į mirtį. Taip Baltarusijoje prie Červenės kaimo buvo sušaudyta 500 lietuvių, dar tiek pat nužudyta pakeliui į egzekucijos vietą. Taigi per vienus pirmosios okupacijos metus sovietų nusikaltimų aukomis tapo daugiau kaip 30 tūkst. taikių mūsų šalies piliečių: 21 tūkst. atsidūrė tremtyje ir lageriuose, o beveik du dūkstančiai neteko gyvybės Lietuvos teritorijoje. Okupantams, kurių nusikaltimus nutraukė karas, tai buvo tik lengvas apšilimas. 1944-aisiais į Lietuvą sugrįžusios raudonosios ordos užgriuvo mūsų miestus ir sodybas su dešimteriopu įniršiu. Dar 1943-iųjų lapkričio 30 dieną, likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvą, sovietų valstybės saugumo liaudies komisaras Vsevolodas Merkulovas pasirašė įsakymą dėl NKGB operatyvinių grupių sukūrimo Baltijos šalyse. Vadovauti Lietuvos čekistams paskirtas Aleksandras Guzevičius dar iki tol sudarė būsimų represijų Lietuvoje planą, kurio pirmoji užduotis atrodė taip: „Miestuose ir valsčiuose parengti kruopščią vokiškųjų fašistų pagalbininkų apskaitą ir organizacijų bei asmenų, kuriuos reikia likviduoti, priešui palikus okupuotą teritoriją, sąrašus.“ Ką sovietai laikė „fašistų pagalbininkais“? Ogi 2 tūkst. voldemarininkų, 40 tūkst. jaunalietuvių, 60 tūkst. šaulių, 10 tūkst. Nepriklausomybės kovų savanorių, 8 tūkst. mokytojų, priklausiusių Dr. Jono Basanavičiaus draugijai, ir 30 tūkst. Jaunųjų ūkininkų sąjungos narių. Pastaruosius Lietuvoje veikiantiems čekistams 1944 metų liepos 6-osios instrukcijoje nurodė likviduoti tas pats V. Merkulovas. Planas turėjo būti žūtbūt įvykdytas, nors

tiek „liaudies priešų“ Lietuvoje vargu ar buvo likę – didelę dalį jų sovietai nužudė arba išvežė į lagerius dar iki karo, o kiti, žinodami, kas laukia sugrįžus okupantams, tą vasarą spėjo pasitraukti į Vakarus. Tačiau kam tai rūpėjo – vykdydami iškeltas užduotis čekistai rado kitų „vokiečių talkininkų“. Jie lygiai taip, kaip dabartiniai Kremliaus propagandininkai, šiai kategorijai lengva ranka priskyrė kone kiekvieną lietuvį, aktyviais veiksmais neprisidėjusį prie bolševikinės okupacijos įtvirtinimo. Ką jau kalbėti apie Birželio sukilėlius ar nekomunistinio antinacinio pogrindžio veikėjus, kurie, sovietų supratimu, taip pat talkininkavo vokiečiams. Tiesa, kol per kraštą ritosi frontas, aktyvesnių veiksmų NKGB imtis negalėjo. Tačiau tą vasarą visi 18–35 metų Lietuvos vyrai sulaukė kito smūgio – prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją. Tiek gaudant rekrūtus, tiek vykdant kitas represijas prieš civilius Lietuvos gyventojus iš pradžių aktyviausiai dalyvavo ne V. Merkulovo ir A. Guzevičiaus čekistai, o L. Berijai pavaldūs įvairios paskirties NKVD kariuomenės junginiai. Jie pasirodydavo iškart praslinkus frontui. Lietuvoje vieni pirmųjų atsirado I Pabaltijo ir III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos ir karinės kontržvalgybos – „Smeršo“ – daliniai. Nors formaliai šios struktūros turėjo „valyti“ iš užnugario užsilikusius vokiečių šnipus ir diversantus, jų gniaužtuose pirmiausia atsidūrė niekuo dėti civiliai. Sovietų vidaus kariuomenė nesismulkino – apsupdavo ištisus valsčius ar miestelius ir griebdavo visus, kurie pasirodydavo bent kiek „įtartini“. Sulaikytieji iš karto atsidurdavo rūsiuose ar daržinėse įrengtose laikinose areštinėse, o vėliau būdavo perduodami NKVD arba NKGB. „Kad tik būtų žmogus, o straipsnį surasime“, – tokiu principu tuomet vadovavosi čekistai, ieškodami dingsties suimti sugautuosius. Tiesa, bent iš pradžių rasti priekabių sekėsi ne visada: iš 5310 iki lapkričio 1 dienos sulaikytų žmonių buvo suimtas tik 1041, dar 234 dingo be žinios. Nors masinės represijos dar nevyko, net ir šie sulaikymai bei suėmimai gerokai viršijo 1940–1941 metų teroro mastą. Tačiau blogiausia laukė ateityje. Spalio viduryje sovietai jau buvo užėmę beveik visą Lietuvos teritoriją, išskyrus Klaipėdą ir siaurą pajūrio ruožą. Dabar jie galėjo imtis gerokai didesnio masto represijų, numatytų V. Merkulovo spalio 12-osios įsakyme „Dėl antisovietinio pogrindžio ir jo ginkluotų būrių likvidavimo Lietuvos SSR teritorijoje“. Po penkių dienų LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Josifas Bartašiūnas patvirtino pirmąjį plataus masto vadinamųjų operatyvinių čekistinių priemonių planą surengti masines kratas ir areštus penkiose rytinėse bei pietinėse Lietuvos apskrityse. Iš tiesų visos šios čekistų pastangos buvo nukreiptos ne tiek prieš ginkluotus rezistentų būrius, kiek prieš beginklius Lietuvos piliečius, kurių absoliučią daugumą sudarė nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją besislapstantys ar sugebėję iš jos pabėgti vyrai. Tokių žmonių iki lapkričio vidurio užregistruota daugiau kaip 33 tūkstančiai. Visi jie į Maskvą siunčiamuose raštuose būdavo įvardijami kaip „ginkluotos nacionalistų gaujos“. Kad tos ataskaitos atrodytų įtikimesnės, čekistai nurodydavo atėmę iš „banditų“ gausybę ginklų. Jų iš tikrųjų rasdavo buvusių mūšių su vokiečiais laukuose arba savanoriškai atnešdavo įbauginti kaimų ir miestelių gyventojai. Dar įdomiau, kad NKVD vadai ataskaitose pabrėždavo nepatyrę jokių nuostolių per mūšius su „ginkluotomis gaujomis“. Ir tai buvo tiesa. Kokių gi nuostolių ginkluota kariuomenė gali patirti kovodama su beginkliais civiliais? Tokiu žiaurumu okupantai patys skatino įnirtingą pasipriešinimą, o vėliau – ir tikrą karą, kurio mūšiuose jie toli gražu ne visada tapdavo nugalėtojais.

Lapkričio mėnesį visą Lietuvą jau buvo apraizgęs NKVD ir NKGB struktūrų tinklas, turėjęs poskyrius 272 valsčiuose. Kovai su nepaklusniais lietuviais ir vis naujoms čekistinėms operacijoms sutelkta dvylika NKVD pulkų, arba daugiau kaip 16 tūkst. kareivių. Visos šios grėsmingos jėgos svarbiausias taikinys ir toliau buvo taikūs civiliai – iš 235 lapkričio mėnesį per tokias operacijas nužudytų lietuvių 90 proc. neturėjo jokio ginklo, tačiau ataskaitose jie vis tiek priskirti prie ginkluotų „banditų“. Apie tikrą ginkluotą pogrindį NKVD iki gruodžio mėnesio nežinojo beveik nieko ir kovą su juo planavo tik remdamasis jau įvykdytų pasipriešinimo akcijų faktais bei rastais Lietuvos Laisvės Armijos dokumentais. Tačiau kam rengti tikslines operacijas prieš pogrindininkus, jei užsimota sunaikinti visą sovietijos prieše laikomą tautą, o šį naikinimą pateikti kaip karo su Vokietija epizodą. Neatsitiktinai NKVD dalinių veiklą Lietuvoje iš pradžių koordinavo NKGB ir NKVD įgaliotinis Ivanas Serovas, dar vadintas Umanės budeliu. Šis čekistas, būdamas Ukrainos NKGB viršininko pavaduotoju, 1941-ųjų liepą įsakė Umanės mieste nužudyti 767 Tarnopolio srities kalėjimo kalinus, o vėliau aktyviai dalyvavo susidorojant su Pavolgio vokiečiais. Vadovauti lietuvių tautos naikinimui buvo atsiųstas ir už čečėnų, ingušų bei ukrainiečių žudymą ordinais apdovanotas L. Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Būtent jis 1944 metų gruodžio 6 dieną išleido įsakymą, davusį pradžią vienai žiauriausių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus. Dvi gruodžio savaites buvo siaubiamos ir deginamos kaimų sodybos, o savo namuose ir aplinkiniuose miškuose nužudyta daugiau kaip 400 beginklių žmonių. Baigiantis 1944-iesiems Lietuvoje veikiantys čekistai ir čia esantys NKVD daliniai ėmė ruoštis naujam nusikaltimui – kai kurių istorikų darbuose jis vadinamas „kalėdiniu teroru“. Gruodžio 20-ąją prasidėjusios lietuviškų kaimų skerdynės truko penkias dienas. Ypač dideliu žiaurumu baudėjai pasižymėjo Alytaus apskrities Merkinės valsčiuje. Čia Kūčių vakarą buvo sudegintos 48 Klepočių, Ryliškių, Lizdų ir kitų kaimų sodybos. Kai kurie yventojai tądien sudeginti savo namuose, o jų sodybos išplėštos. Tikras aukų skaičius ir žudynių aplinkybės liko neatskleistos, tad apie jas galima spręsti tik iš enkavėdistų ataskaitų, kuriose teigiama, jog „per dvi dienas trukusius susirėmimus“ nukauti 43 ir suimti 23 „banditai“, o iš jų paimta daug ginklų. Tačiau tai – absoliutus melas, nes jokių ginklų ir jokio pasipriešinimo, pasak liudytojų ir vėliau leistos pogrindžio spaudos, nebuvo. Kaip nebuvo jo nei Kūčių vakarą, nei Kalėdų rytą ir kitose Lietuvos vietovėse, kuriose pasidarbavo lietuvių tautos naikintojai. Per kalėdines baudžiamąsias akcijas sovietinė „išvaduotojų“ kariuomenė nužudė 482, o pirmąjį savo veiklos pusmetį – 2489 žmones. Tik kas dešimtas jų turėjo galimybę ginklu pasipriešinti baudėjams. Dar daugiau kaip 13 tūkst. buvo suimta ir uždaryta į kalėjimus ar lagerius, 24 tūkst. paimti į Raudonąją armiją, iš kurios nemaža dalis nebegrįžo – žuvo fronte arba mirė nuo išsekimo ir ligų. Atsižvelgiant į šiuos duomenis galima sakyti, kad vien 1944-aisiais vienokią ar kitokią „išvaduotojų“ prievartą patyrė apie 100 tūkst. Lietuvps gyventojų. Bet ir tai buvo tik pradžia – didysis teroras įsisuko 1945-aisiais. Būtent tų metų pradžioje sovietinė kariuomenė jau buvo užėmusi visą mūsų šalies teritoriją. Žiauriausių Raudonosios armijos ir NKVD siautėjimų auka tapo vakarinė krašto dalis – Mažoji Lietuva. Jau 1945-ųjų vasarį dėl bolševikų vykdytų civilių žmonių žudynių ir masinio jų bėgimo paskui besitraukiančią Vokietijos kariuomenę Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskrityse beveik neliko vietos gyventojų. Kodėl sovietai taip žiauriai elgėsi Mažojoje Lietuvoje, bent jau galima paaiškinti – šio krašto žmones bolševikinių propagandininkų apkvailintos raudonarmiečių galvos laikė vokiečiais, vadinasi, pikčiausiais savo priešais. Bet kodėl tais pačiais metais ištuštėjo ir ištisi Vilniaus krašto kaimai? Kuo buvo dėti tos Lietuvos dalies gyventojai lenkai, kaip, beje, ir 8 tūkst. lietuvių, suskubusių užsirašyti lenkais ir „repatrijuoti“, kad išvengtų žudynių, trėmimų ir kitokių represijų? Šiaip ar taip, iki 1946 metų lapkričio 1-osios vien čia netekome daugiau kaip 171 tūkst. mūsų piliečių. O į jų vietą tuo pat metu plūdo iš visų sovietijos pakampių surinkti kolonistai. Laimė, kolonizacija, galima sakyti, apsiribojo vien Vilniaus kraštu, kitur, stiprėjant ginkluotai rezistencijai, atėjūnai nedrįso kišti nosies.Būtent tais metais ginkluotas pasipriešinimas okupantams pradėjo įgyti didžiausią mastą ir būtent tada NKVD žodyne vis dažniau imta vartoti žodį „banditai“. Taip sovietai vadino kone visus į jų nagus patekusius lietuvius, nors oficialiai „banditais“ turėjo būti laikoma tik viena iš visų suimtųjų nors oficialiai „banditais“ turėjo būti laikoma tik viena iš visų suimtųjų kategorijų. Kitoms priklausė vadinamieji „antisovietiniai elementai“, „vengiantieji šaukimo į Raudonąją armiją“, „išdavikai“, „lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „lenkų nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „vokiečių žvalgybos agentai“, „vokiečių parašiutininkai“ bei „Raudonosios armijos dezertyrai“. Pirmoms keturioms kategorijoms galima priskirti devynis iš dešimties suimtų (dažnai ir nužudytų) lietuvių. O nužudytųjų buvo išties daug. Net pačių čekistų duomenimis, per vadinamąsias karines čekistines operacijas, surengtas 1945-ųjų sausio-gegužės mėnesiais, jų priskaičiuota 5214. Verta pažymėti, kad per to laikotarpio baudžiamąsias akcijas, kurias enkavėdistai laikė didžiausiu savo laimėjimu, dažniausiai žūdavo ne tik ginkluoti rezistentai – nukentėdavo bet kas, atrodydavęs nors kiek įtartinas čekistams. Kaip pavyzdį galima paminėti Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Miguičionių kaimą, kurį enkavėdistai sudegino iki pamatų, daugelį ten gyvenusių neginkluotų vyrų sušaudė, o paskui priskyrė juos „banditams“ ir „pogrindžio nacionalistams“. Taip nutiko vien dėl to, kad okupantai atvirame mūšyje nesugebėjo įveikti tikrų ginkluotu rezidentų. AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsIstorijaKomentaraiKultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasŽmonėsMULTIMEDIJA EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsIstorijaKomentarai KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimas Žmonės Paieška ISTORIJA Sovietinis teroras: karas prieš beginklius Aras LUKŠAS 2017 08 04 14:00 18:43 Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių gyventojai drauge su Vokietijos kariuomene traukiasi į Vakarus. 1945 m.Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka A-A+Baigiantis liepai Kremlius rado progą dar kartą prapliupti įtūžiu prieš Lietuvos partizanus – išvadino juos banditais ir nacių talkininkais, nuo kurių nukentėjo daugybė apie „šviesų socializmo rytojų“ svajojusių lietuvių. Prisiminkime, iš kokių laikų atėjo šios frazės ir kas iš tikrųjų kaltas dėl tūkstančių civilių lietuvių mirčių. Oficialioji Maskva į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis neseniai paleido dar vieną informacinio karo papliūpą – apkaltino pokario partizanus masinėmis taikių gyventojų žudynėmis. Tokį seniai matytą Kremliaus įniršį sukėlė NATO filmas apie ginkluotą rezistenciją ir jame nuskambėjusi aiški užuomina: ir šiandien esame pasirengę kovoti, ir šiandien į ginkluotą Rusijos agresiją atsakytume taip pat, kaip atsakėme tais baisiais metais.Šią mintį patvirtina faktas, kad pirmiausia į Kremliaus skleidžiamą melo ir purvo srautą reagavo ne oficialios Lietuvos institucijos, o mes su jumis. Rusijos užsienio reikalų ministerijos paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“ dešimtys tūkstančių mūsų valstybės piliečių užvertė grotažodžiais su viena vienintele žinia: „Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi!“ Negana to, oficialiojo Kremliaus paskyrą užgriuvo itin prasti vertinimai, todėl jos reitingas nuo aukščiausių penkių balų nusirito iki vargano vieneto. Rusijos propagandininkai, gavę vienetą už istorijos žinias, regis, pristigo argumentų, tad sugebėjo atsakyti tik tuo pačiu melo pliūpsniu. Pacituosime vieną jau gerokai nuvalkiotą jų teiginį: „Vieni lietuviai (atviri galvažudžiai ir teroristai, pasivadinę „miško broliais“) su gyvulišku įniršiu, negailėdami nei vaikų, nei senelių, vienkiemiuose pjovė kitus lietuvius, savo tėvynainius, kurie norėjo tik ramaus ir taikaus gyvenimo SSRS sudėtyje.“Neverta polemizuoti su tais, kuriems mūsų laisvė ir valstybingumas – krislas akyje. Nėra prasmės įrodinėti, kad tiesa yra tiesa, o melas – melas. Nėra reikalo dar kartą kalbėti apie tai, ką mes su jumis ir taip puikiai žinome. Nėra dėl ko įtikinėti save, kad dešimtys tūkstančių Lietuvos sūnų ir dukterų, kritusių nelygioje kovoje su kruvina melo ir klastos imperija, nebuvo nei „fašistai“, nei „banditai“. Verčiau pasižiūrėkime, kas iš tiesų sunaikino šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, kurių dauguma buvo taikūs beginkliai žmonės, norėję tik vieno – ramiai gyventi savo laisvoje Tėvynėje. Per metus – 30 tūkst. aukųViskas prasidėjo 1940-ųjų liepą, kai Raudonosios armijos okupuota Lietuva formaliai dar buvo nepriklausoma valstybė. Vos paskelbus rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą, okupantų valia turėjusį sunaikinti mūsų valstybę, buvo padėtas „teisinis“ pagrindas pirmosioms masinėms represijoms, nukreiptoms prieš piliečius, kurie nė nemėgino priešintis raudonųjų ordų invazijai. Kaip žinome, jai niekas nesipriešino: nei Lietuvos vyriausybė, sutikusi priimti Maskvos ultimatumą ir įsileisti „papildomą Raudonosios armijos kontingentą“, nei kariuomenė, gavusi išdavikišką jos vado Vinco Vitkausko įsakymą draugiškai sutikti atėjūnus, nei juo labiau paprasti žmonės, dėl žaibiškai besirutuliojančių įvykių apskritai nesupratę, kas vyksta. „Vokiečių talkininkų“ kategorijai jie lengva ranka priskyrė kone kiekvieną lietuvį, aktyviais veiksmais neprisidėjusį prie bolševikinės okupacijos įtvirtinimo.Šį teiginį patvirtina ir okupantų parankiniai. „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – pažymima liepos 13 dieną į Maskvą išsiųstame subolševikinto Valstybės saugumo departamento vadovo, buvusio pogrindžio komunistų veikėjo Antano Sniečkaus pranešime. Prisiminkime, kad tas pats A. Sniečkus liepos 7-ąją pasirašė visiškai slaptą dokumentą – „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Jame nurodyta per tris dienas parengti suimtinų asmenų sąrašus ir padaryti viską, kad šie neturėtų jokios galimybės pasislėpti ar pasitraukti iš Lietuvos. Būtent šią datą galima laikyti masinių represijų okupuotoje Lietuvoje pradžia. Pirmi žmonės buvo suimti liepos 10-ąją. Visą šį procesą, trukusį savaitę, akylai stebėjo ne tik sovietinio NKVD vadovas Lavrentijus Berija, bet ir pats Kremliaus šeimininkas Josifas Stalinas. Jiems NKVD rezidentūra iš Kauno pranešė, kad liepos 10–17 dienomis Lietuvoje buvo suimti 504 asmenys: „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybos agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai“. Kam rengti tikslines operacijas prieš pogrindininkus, jei užsimota sunaikinti visą sovietijos prieše laikomą tautą, o šį naikinimą pateikti kaip karo su Vokietija epizodą.Pastarasis terminas reiškė tiesiog miesto ir kaimo inteligentus, visuomeninių organizacijų veikėjus, žurnalistus, redaktorius ir kitus aktyvesnius bei labiau pastebimus piliečius. Vis dėlto šie skaičiai, atsižvelgiant į „neplaninius“ suėmimus, galėjo būti bent keturis kartus didesni. Ir tai buvo tik pirmi okupantų kovos su neginkluotais Lietuvos piliečiais veiksmai. Kur kas didesnį mastą jie įgavo 1941-ųjų birželį, prieš pat SSRS ir Vokietijos karą, o ypač pirmomis jo dienomis. Pakanka prisiminti birželio 14-osios trėmimus, per kuriuos į amžino įšalo žemę buvo išvežta daugiau kaip 17 tūkst. taikių Lietuvos gyventojų, iš jų beveik kas trečias – vaikas, kas dešimtas – senelis. Daugelis šių pirmųjų tremtinių, ypač vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės, už poliarinio rato išgyveno vos metus kitus. O štai pirmomis karo dienomis besitraukiantys raudonieji ir jų vietiniai padlaižiai griebėsi kitų nusikaltimų. Būtent tuomet į istoriją buvo įrašyti kraupūs to meto puslapiai: Červenė, Rainiai, Pravieniškės. Pirmą karo dieną NKVD nutarė nepalikti Lietuvoje nė vieno kalinio – tiek nuteisto, tiek laukiančio teismo. Kriminaliniai kaliniai turėjo būti paleisti, o politiniai – evakuoti. Kadangi evakuacijos būdai nebuvo nurodyti, NKVD ir NKGB darbuotojai bent jau Lietuvoje rinkosi paprasčiausią planą – „evakuaciją pagal I kategoriją“. Šis eufemizmas reiškė tik viena – tų žmonių kelią į mirtį. Taip Baltarusijoje prie Červenės kaimo buvo sušaudyta 500 lietuvių, dar tiek pat nužudyta pakeliui į egzekucijos vietą. Taigi per vienus pirmosios okupacijos metus sovietų nusikaltimų aukomis tapo daugiau kaip 30 tūkst. taikių mūsų šalies piliečių: 21 tūkst. atsidūrė tremtyje ir lageriuose, o beveik du dūkstančiai neteko gyvybės Lietuvos teritorijoje. Okupantams, kurių nusikaltimus nutraukė karas, tai buvo tik lengvas apšilimas. 1944-aisiais į Lietuvą sugrįžusios raudonosios ordos užgriuvo mūsų miestus ir sodybas su dešimteriopu įniršiu. „Bus žmogus – straipsnį rasime“Dar 1943-iųjų lapkričio 30 dieną, likus maždaug aštuoniems mėnesiams iki Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvą, sovietų valstybės saugumo liaudies komisaras Vsevolodas Merkulovas pasirašė įsakymą dėl NKGB operatyvinių grupių sukūrimo Baltijos šalyse. Vadovauti Lietuvos čekistams paskirtas Aleksandras Guzevičius dar iki tol sudarė būsimų represijų Lietuvoje planą, kurio pirmoji užduotis atrodė taip: „Miestuose ir valsčiuose parengti kruopščią vokiškųjų fašistų pagalbininkų apskaitą ir organizacijų bei asmenų, kuriuos reikia likviduoti, priešui palikus okupuotą teritoriją, sąrašus.“ Ką sovietai laikė „fašistų pagalbininkais“? Ogi 2 tūkst. voldemarininkų, 40 tūkst. jaunalietuvių, 60 tūkst. šaulių, 10 tūkst. Nepriklausomybės kovų savanorių, 8 tūkst. mokytojų, priklausiusių Dr. Jono Basanavičiaus draugijai, ir 30 tūkst. Jaunųjų ūkininkų sąjungos narių. Pastaruosius Lietuvoje veikiantiems čekistams 1944 metų liepos 6-osios instrukcijoje nurodė likviduoti tas pats V. Merkulovas. Planas turėjo būti žūtbūt įvykdytas, nors tiek „liaudies priešų“ Lietuvoje vargu ar buvo likę – didelę dalį jų sovietai nužudė arba išvežė į lagerius dar iki karo, o kiti, žinodami, kas laukia sugrįžus okupantams, tą vasarą spėjo pasitraukti į Vakarus.Tačiau kam tai rūpėjo – vykdydami iškeltas užduotis čekistai rado kitų „vokiečių talkininkų“. Jie lygiai taip, kaip dabartiniai Kremliaus propagandininkai, šiai kategorijai lengva ranka priskyrė kone kiekvieną lietuvį, aktyviais veiksmais neprisidėjusį prie bolševikinės okupacijos įtvirtinimo. Ką jau kalbėti apie Birželio sukilėlius ar nekomunistinio antinacinio pogrindžio veikėjus, kurie, sovietų supratimu, taip pat talkininkavo vokiečiams. Tiesa, kol per kraštą ritosi frontas, aktyvesnių veiksmų NKGB imtis negalėjo. Tačiau tą vasarą visi 18–35 metų Lietuvos vyrai sulaukė kito smūgio – prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją. Tiek gaudant rekrūtus, tiek vykdant kitas represijas prieš civilius Lietuvos gyventojus iš pradžių aktyviausiai dalyvavo ne V. Merkulovo ir A. Guzevičiaus čekistai, o L. Berijai pavaldūs įvairios paskirties NKVD kariuomenės junginiai. Jie pasirodydavo iškart praslinkus frontui. Lietuvoje vieni pirmųjų atsirado I Pabaltijo ir III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos ir karinės kontržvalgybos – „Smeršo“ – daliniai. Nors formaliai šios struktūros turėjo „valyti“ iš užnugario užsilikusius vokiečių šnipus ir diversantus, jų gniaužtuose pirmiausia atsidūrė niekuo dėti civiliai. Sovietų vidaus kariuomenė nesismulkino – apsupdavo ištisus valsčius ar miestelius ir griebdavo visus, kurie pasirodydavo bent kiek „įtartini“. Sulaikytieji iš karto atsidurdavo rūsiuose ar daržinėse įrengtose laikinose areštinėse, o vėliau būdavo perduodami NKVD arba NKGB. „Kad tik būtų žmogus, o straipsnį surasime“, – tokiu principu tuomet vadovavosi čekistai, ieškodami dingsties suimti sugautuosius. Tiesa, bent iš pradžių rasti priekabių sekėsi ne visada: iš 5310 iki lapkričio 1 dienos sulaikytų žmonių buvo suimtas tik 1041, dar 234 dingo be žinios. Nors masinės represijos dar nevyko, net ir šie sulaikymai bei suėmimai gerokai viršijo 1940–1941 metų teroro mastą. Tačiau blogiausia laukė ateityje. Spalio viduryje sovietai jau buvo užėmę beveik visą Lietuvos teritoriją, išskyrus Klaipėdą ir siaurą pajūrio ruožą. Dabar jie galėjo imtis gerokai didesnio masto represijų, numatytų V. Merkulovo spalio 12-osios įsakyme „Dėl antisovietinio pogrindžio ir jo ginkluotų būrių likvidavimo Lietuvos SSR teritorijoje“. Po penkių dienų LSSR vidaus reikalų liaudies komisaras Josifas Bartašiūnas patvirtino pirmąjį plataus masto vadinamųjų operatyvinių čekistinių priemonių planą surengti masines kratas ir areštus penkiose rytinėse bei pietinėse Lietuvos apskrityse. Iš tiesų visos šios čekistų pastangos buvo nukreiptos ne tiek prieš ginkluotus rezistentų būrius, kiek prieš beginklius Lietuvos piliečius, kurių absoliučią daugumą sudarė nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją besislapstantys ar sugebėję iš jos pabėgti vyrai. Tokių žmonių iki lapkričio vidurio užregistruota daugiau kaip 33 tūkstančiai. Visi jie į Maskvą siunčiamuose raštuose būdavo įvardijami kaip „ginkluotos nacionalistų gaujos“. Kad tos ataskaitos atrodytų įtikimesnės, čekistai nurodydavo atėmę iš „banditų“ gausybę ginklų. Jų iš tikrųjų rasdavo buvusių mūšių su vokiečiais laukuose arba savanoriškai atnešdavo įbauginti kaimų ir miestelių gyventojai. Dar įdomiau, kad NKVD vadai ataskaitose pabrėždavo nepatyrę jokių nuostolių per mūšius su „ginkluotomis gaujomis“. Ir tai buvo tiesa. Kokių gi nuostolių ginkluota kariuomenė gali patirti kovodama su beginkliais civiliais? Tokiu žiaurumu okupantai patys skatino įnirtingą pasipriešinimą, o vėliau – ir tikrą karą, kurio mūšiuose jie toli gražu ne visada tapdavo nugalėtojais.Lietuviškų kaimų skerdynėsLapkričio mėnesį visą Lietuvą jau buvo apraizgęs NKVD ir NKGB struktūrų tinklas, turėjęs poskyrius 272 valsčiuose. Kovai su nepaklusniais lietuviais ir vis naujoms čekistinėms operacijoms sutelkta dvylika NKVD pulkų, arba daugiau kaip 16 tūkst. kareivių. Visos šios grėsmingos jėgos svarbiausias taikinys ir toliau buvo taikūs civiliai – iš 235 lapkričio mėnesį per tokias operacijas nužudytų lietuvių 90 proc. neturėjo jokio ginklo, tačiau ataskaitose jie vis tiek priskirti prie ginkluotų „banditų“. Apie tikrą ginkluotą pogrindį NKVD iki gruodžio mėnesio nežinojo beveik nieko ir kovą su juo planavo tik remdamasis jau įvykdytų pasipriešinimo akcijų faktais bei rastais Lietuvos Laisvės Armijos dokumentais. Tačiau kam rengti tikslines operacijas prieš pogrindininkus, jei užsimota sunaikinti visą sovietijos prieše laikomą tautą, o šį naikinimą pateikti kaip karo su Vokietija epizodą. Neatsitiktinai NKVD dalinių veiklą Lietuvoje iš pradžių koordinavo NKGB ir NKVD įgaliotinis Ivanas Serovas, dar vadintas Umanės budeliu. Šis čekistas, būdamas Ukrainos NKGB viršininko pavaduotoju, 1941-ųjų liepą įsakė Umanės mieste nužudyti 767 Tarnopolio srities kalėjimo kalinus, o vėliau aktyviai dalyvavo susidorojant su Pavolgio vokiečiais. Vadovauti lietuvių tautos naikinimui buvo atsiųstas ir už čečėnų, ingušų bei ukrainiečių žudymą ordinais apdovanotas L. Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Būtent jis 1944 metų gruodžio 6 dieną išleido įsakymą, davusį pradžią vienai žiauriausių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus. Dvi gruodžio savaites buvo siaubiamos ir deginamos kaimų sodybos, o savo namuose ir aplinkiniuose miškuose nužudyta daugiau kaip 400 beginklių žmonių. Baigiantis 1944-iesiems Lietuvoje veikiantys čekistai ir čia esantys NKVD daliniai ėmė ruoštis naujam nusikaltimui – kai kurių istorikų darbuose jis vadinamas „kalėdiniu teroru“. Gruodžio 20-ąją prasidėjusios lietuviškų kaimų skerdynės truko penkias dienas. Ypač dideliu žiaurumu baudėjai pasižymėjo Alytaus apskrities Merkinės valsčiuje. Čia Kūčių vakarą buvo sudegintos 48 Klepočių, Ryliškių, Lizdų ir kitų kaimų sodybos. Kai kurie gyventojai tądien sudeginti savo namuose, o jų sodybos išplėštos. Tikras aukų skaičius ir žudynių aplinkybės liko neatskleistos, tad apie jas galima spręsti tik iš enkavėdistų ataskaitų, kuriose teigiama, jog „per dvi dienas trukusius susirėmimus“ nukauti 43 ir suimti 23 „banditai“, o iš jų paimta daug ginklų. Tačiau tai – absoliutus melas, nes jokių ginklų ir jokio pasipriešinimo, pasak liudytojų ir vėliau leistos pogrindžio spaudos, nebuvo. Kaip nebuvo jo nei Kūčių vakarą, nei Kalėdų rytą ir kitose Lietuvos vietovėse, kuriose pasidarbavo lietuvių tautos naikintojai. Per kalėdines baudžiamąsias akcijas sovietinė „išvaduotojų“ kariuomenė nužudė 482, o pirmąjį savo veiklos pusmetį – 2489 žmones. Tik kas dešimtas jų turėjo galimybę ginklu pasipriešinti baudėjams. Dar daugiau kaip 13 tūkst. buvo suimta ir uždaryta į kalėjimus ar lagerius, 24 tūkst. paimti į Raudonąją armiją, iš kurios nemaža dalis nebegrįžo – žuvo fronte arba mirė nuo išsekimo ir ligų. Atsižvelgiant į šiuos duomenis galima sakyti, kad vien 1944-aisiais vienokią ar kitokią „išvaduotojų“ prievartą patyrė apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.Didžiojo teroro metaiBet ir tai buvo tik pradžia – didysis teroras įsisuko 1945-aisiais. Būtent tų metų pradžioje sovietinė kariuomenė jau buvo užėmusi visą mūsų šalies teritoriją. Žiauriausių Raudonosios armijos ir NKVD siautėjimų auka tapo vakarinė krašto dalis – Mažoji Lietuva. Jau 1945-ųjų vasarį dėl bolševikų vykdytų civilių žmonių žudynių ir masinio jų bėgimo paskui besitraukiančią Vokietijos kariuomenę Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskrityse beveik neliko vietos gyventojų. Kodėl sovietai taip žiauriai elgėsi Mažojoje Lietuvoje, bent jau galima paaiškinti – šio krašto žmones bolševikinių propagandininkų apkvailintos raudonarmiečių galvos laikė vokiečiais, vadinasi, pikčiausiais savo priešais. Bet kodėl tais pačiais metais ištuštėjo ir ištisi Vilniaus krašto kaimai? Kuo buvo dėti tos Lietuvos dalies gyventojai lenkai, kaip, beje, ir 8 tūkst. lietuvių, suskubusių užsirašyti lenkais ir „repatrijuoti“, kad išvengtų žudynių, trėmimų ir kitokių represijų? Šiaip ar taip, iki 1946 metų lapkričio 1-osios vien čia netekome daugiau kaip 171 tūkst. mūsų piliečių. O į jų vietą tuo pat metu plūdo iš visų sovietijos pakampių surinkti kolonistai. Laimė, kolonizacija, galima sakyti, apsiribojo vien Vilniaus kraštu, kitur, stiprėjant ginkluotai rezistencijai, atėjūnai nedrįso kišti nosies.Būtent tais metais ginkluotas pasipriešinimas okupantams pradėjo įgyti didžiausią mastą ir būtent tada NKVD žodyne vis dažniau imta vartoti žodį „banditai“. Taip sovietai vadino kone visus į jų nagus patekusius lietuvius, nors oficialiai „banditais“ turėjo būti laikoma tik viena iš visų suimtųjų kategorijų. Kitoms priklausė vadinamieji „antisovietiniai elementai“, „vengiantieji šaukimo į Raudonąją armiją“, „išdavikai“, „lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „lenkų nacionalistinio pogrindžio dalyviai“, „vokiečių žvalgybos agentai“, „vokiečių parašiutininkai“ bei „Raudonosios armijos dezertyrai“. Pirmoms keturioms kategorijoms galima priskirti devynis iš dešimties suimtų (dažnai ir nužudytų) lietuvių. O nužudytųjų buvo išties daug. Net pačių čekistų duomenimis, per vadinamąsias karines čekistines operacijas, surengtas 1945-ųjų sausio-gegužės mėnesiais, jų priskaičiuota 5214. Verta pažymėti, kad per to laikotarpio baudžiamąsias akcijas, kurias enkavėdistai laikė didžiausiu savo laimėjimu, dažniausiai žūdavo ne tik ginkluoti rezistentai – nukentėdavo bet kas, atrodydavęs nors kiek įtartinas čekistams. Kaip pavyzdį galima paminėti Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Miguičionių kaimą, kurį enkavėdistai sudegino iki pamatų, daugelį ten gyvenusių neginkluotų vyrų sušaudė, o paskui priskyrė juos „banditams“ ir „pogrindžio nacionalistams“. Taip nutiko vien dėl to, kad okupantai atvirame mūšyje nesugebėjo įveikti tikrų ginkluotų rezistentų.„Išvaduotojų“ susidorojimą su taikiais gyventojais, vėliau klastojant ataskaitas, paaiškina ir faktas, kad 1945-ųjų gegužės pabaigoje vietos čekistams perduotas vyriausiojo Kremliaus budelio L. Berijos nurodymas per 2–3 savaites „išvalyti iš Lietuvos nacionalistinius elementus“ taip ir liko tik popieriuje. Tai patvirtina ir Didžiosios kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio tuo pat metu paskelbtas įsakymas, kuriame rašoma: „Priešas negali sunaikinti mūsų (...), o nukauna pakliuvusį po ranka žmogų ir veža parodyti žmonėms, kad nukautas banditas.“ Kaip matyti iš istoriko Arvydo Anušausko knygoje „Teroras 1940–1958 m.“ pateikiamų skaičių, vien 1945-aisiais prie žuvusių partizanų čekistai priskyrė mažiausiai tris tūkstančius sušaudytų, sudegintų ar nukankintų beginklių žmonių. Ir tai dar ne viskas. Atskirai reikėtų prisiminti NKVD, NKGB, MVD ir KGB agentų smogikų nužudytus niekuo dėtus žmones. Prisiminti, jog priešai, apsimetę Lietuvos partizanais, plėšė, prievartavo ir žudė civilius gyventojus vien todėl, kad lietuviško kaimo akyse sukompromituotų Tėvynės gynėjus, kurie laikėsi moralės normų ir Ženevos konvencijos nuostatų. Pasakojimai apie sovietinį rojų dievinusių civilių žmonių žudynes, kurias rengė

„banditai“, „nacionalistai“ ir „hitlerininkų pakalikai“, vėliau nuodijo ne vienos lietuvių kartos sąmonę. Šiandien tie patys žodžiai sklinda iš Kremliaus oficialių asmenų ir jų propagandininkų lūpų.

Kelmanas

2018-08-12   12:09

IP: 85.232.128.59

Matau, kad moki manipuliuoti faktais ir paskui ten įpinti savo propagandinį melą. Vokietijos ir Sovietų bendradarbiavimą paminėjau todėl, kad karą pradėjo du didžiausi Pasaulio nusikaltėliai ir žudikai STALINAS ir HITLERIS. Turbūt žinai, kad naciai mokėsi koncentracijos stovyklų statybų iš bolševikų. J. Stalino vadovavimo metu Ukraina patyrė tokį didelį badą (Holodomorą), kad, daugelio manymu, jį galima prilyginti J. Stalino vyriausybės įvykdytam genocidui.
Aukų skaičius svyruoja nuo 2.5 mln. iki 10 milijonų. Badą sukėlė tiesioginiai politiniai ir administraciniai sprendimai. Be bado, J. Stalinas Tarybų Sąjungoje pradėjo valymus, kai bet kuris asmuo galėjo būti paskelbtas „valstybės priešu“. Apytiksliais paskaičiavimais, J. Stalino viešpatavimo metu nužudyta apie 60 mln. žmonių. Sakai lenkų karininkus sušaudė iš keršto, kap iš bado žuvo jūsų OKUPANTAI. O ko jie brovėsi į Lenkiją. Ir kodėl Stalinas nepasirūpino savo belaisviais, ogal BABY JEŠČIO NARAŽAJUT. Tai ir mums reikia bijoti. Juk jus grįšite mūsų žudyti. Jums reikia atkeršyti už savo ENKEVEDISTŲ PRALAIMĖJIMUS.

> Kelmanas

2018-08-12   01:54

IP: 5.135.136.191

tai va, ponas, matau, kad puikiai moki copypastinti, matyt tai tau atstoja savo minčių spragas. Matau, visas tavo tekstas yra apie tai kaip "bendradarbiavo" Vokietija ir Sovietai. Viskas tai puiku, bet kur pas tave parašyta, kas ir kieno gobšumas po pirmo pasaul karo pastatė Vokietiją į tokią žeminančią padėtį ir kodėl būtent iš to išaugo jos nacional-socializmas. Kaip Rusijoj vyko revoliucija, kieno ji buvo inspiruota ir kam buvo naudinga tai, kad Rusija būtent per įvykusią revoliuciją turėjo gėdingai pasitraukti iš Pirmo pasaul karo, nors iki tol sekmingai kariavo, tau turbūt irgi klausimų nekyla. Abi šalys buvo nuskurdintos ir nustekentos, todėl nieko keisto kad ėmė bendradarbiaut, tuo labiau kad ir išsivysčiusios ideologijos buvo panašios. Tarp kitko tarp Vokietijos ir Rusijos bendri santykiai prasidėjo žymiai seniau, Vokietijos kancleris Wilhelmas buvo rusų caro Nikolajaus II dėdė, kiek pamenu, kunigaikštė Sofija taip pat parvažiavo iš Vokietijos apsiženyjo už Petro III ir tapo Ekaterina II , o dar 17 a, vokiečiai sužinojo, kad Maskvos caras Aleksejus Michailovičius padarė mažus mokesčius tai daug vokietukų tiesiog persikėlė gyvent į Maskvą. Vienu žodžiu, buvo glaudūs ir giminingi ryšiai jau nuo seno. Tai kad čia jokia ne paslaptis. Tarp kitko, patys vokiečiai save vadina germanais. Sako, lietuvių mužikai pamatę užsienietį pasakė viens kitam - "vo, kiets!" , taip ir prigijo, nežinau kiek yra tame tiesos, bet panašu į tai. O rusai kaip žinai germanus vadina nemcais, o tai kylo nuo 17 a. , kaip sakiau daug vokiečių atvaživo į Maskvą, bet kadangi rusiškai kalbėt nemokėjo , tai rusai pavadino juos nemcais nuo žodžio немой, kas reiškia nebylys. Čia tau palyginimas, kas kaip žvelgia į tą vokietį, kas išsižiojęs, o kas tiesiog gyvenimiškai, praktiniais sumetimais. Bet čia jau toli nuo temos.
Grįžtu. O grįžti nėra kur, ne į vieną mano klausimų neatsakei, tik kažkodėl pradėjai skleisti melą kad neva rusai sau pasisavino visą pergalę, parodyk man bent vieną nuorodą į tai. Visi nuo mažens žino, kad Niurnbergo tribunolui vadovavo trys šalys Anglija, Amerika ir TSRS. Tai kad jokio pasisavinimo nebuvo, neskleisk melo. Tiesa yra tame, kad kovoje su Sovietais vokiečiai prarado pagrindines savo jėgas - tai faktas, o pvz. apie Prancūzijos įnašą tai geriau nejuokink, net pats vokiečių generolas per Teismą pamatęs Prancūziją tarp šalių-nugalėtojų, paklausė - Ką, ir ŠITIEMS mes pralaimėjom? . Prancūzija pasidavė vokiečiams per kelias savaites, Rusijos kai kurie miestai atsilaikė ilgiau, o kai kuriuos, pvz Sankt-Peterburgą vokiečiai taip ir nesugebėjo paimt, net metais marindami badu, rusai nepasidavė. Vokietijos-TSRS fronte žuvo apie 6,5 mln vokiečių karių, visuose kituose frontuose, įskaitan Afriką - apie 1,5 mln. Štai ir paligink. O apie lendlizą kaip sakiau, pagalba buvo gera, bet gerai apmokama. Kol rusai ir visas pasaulis kariavo, draugai-amerikiečiai darė biznį, net su Japonais nesugebėjo susitvarkyt, laukė kol rusai ateis, Kvantuno armiją nugalės, tik po to kažkodėl dvi bombas ant taikiųjų gyventojų numetė ir atseit tai jie laimėjo, japonų valdžia turėjo jiems pasiduot.
Tarp kitko, po karo Čerčilis norėjo visiškai sunaikint ir išvaikyt Germaniją, kad net nebūtų tokios šalies, o teritorijas padalint tarp kitų, bet draugas Stalinas pasakė, kad Vokietijos liaudis nekalta ir turi išlikti. Štai koks blogas žmogus buvo, matomai blogesnis už Hitlerį.:)
O kas liečia mūsų diedus ,tai nei mano diedas tavojo nežudė, nei taviškis - manojo. Todėl mano diedas toks pat žudykas, kaip ir tavo, nes buvo pašauktas į kariuomenę ginti Tėvynę. Tavo diedui nepasisekė papulti į nelaisvę, bet kaip ir sakiau, lenkai prieš tai patys nužudė žymiai daugiau rusų karių nelaisvių. Todėl NKVD tyrė, kas prie to prisidėjo, ir šiaip sau nežudė, o kaip ir Rainiuose buvo priversti tai padaryt vokiečiams puolant. Vokiečiai rusams puolant karo pabaigoje masiškai ir skubiai švarino savo konclagerius Lenkijoje, kad ten žymiai daugiau žuvo žmonių kažkodėl lenkams mažai įdomu, tik ant Sovietų šikt.. Jeigu jau tu pasiųlei man "perduot linkėjimus", tai ir pats tada gali perduot linkėjimus Osvencimo, Majdaaneko, Sobiboro,Treblinkos, Belzetzo žudykams, o kartu ir pagalvok, kodėl būtent Lenkijoj buvo daugiausiai koncentracinių stovyklų, apie lenkišką antisemitizmą, ir neseniai priimtą Lenkjoj įstatymą dėl jo neigimo, kurį , pasipiktinus pasaulinei visuomenei, turėjo staigiai atšaukt. Istorijos neperašysit.

Kelmanas

2018-08-11   23:09

IP: 85.232.128.59

Mano diedas žydų nešaudė. Kadangi jis gyveno Vilniuje, o šis miestas priklausė Lenkijai. Mano diedas buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenę ir papuolęs į tavo DIEDO ŽUDYKO rankas buvo sušaudytas Katynėje. Todėl aš paminėjai tą vietovę.
Vienas pagrindinių Rusijos propagandos mitų – kad „tarybinė liaudis“ vienui viena nugalėjo „fašistinį žvėrį“. Milijardinis lendlizas, Vakarų sąjungininkų kovos Šiaurės Afrikoje, Italijoje ir Prancūzijoje yra ignoruojamos arba labai sumenkinamos. O apie ilgametę Vokietijos pagalbą ginkluojant sovietų karo mašiną, kaip ir apie Maskvos pagalbą Trečiajam reichui įsigalint Europoje, žinoma, linkstama nutylėti.

Šių dienų Maskvos propaganda stengiasi nekalbėti apie Vakarų sąjungininkų pagalbą, mūšius kitose karo veiksmų teatruose, pabrėždama tik lemiamą „Didžiojo Tėvynės karo“ reikšmę. Tai, kad pagrindinė SSRS sąjungininkė iki pat 1941 m. birželio 22 d. buvo Vokietija – apskritai minima labai nenoriai. O juk, nepaisant ideologinių prieštaravimų, dvi Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjusios valstybės aktyviai bendradarbiavo karinės pramonės srityje, padėdamos viena kitai kalti ginklus būsimoms skerdynėms. Pagal Versalio sutartį Vokietija prarado dalį savo teritorijos ir visas kolonijas. Karinėje sferoje jai pritaikyti dideli apribojimai: vokiečiams leista turėti tik 100 tūkst. karių sausumos pajėgas, ribota karo laivų statyba, uždrausta karinė aviacija ir šarvuota technika. Vyrauja požiūris, kad žeminančios Versalio taikos sąlygos tik padidino socialinį nestabilumą, lėmusį nacių atėjimą į valdžią. Vokietija ieškojo sąjungininkų, ir juos rado savo elitą išnaikinusioje, visą laisvą pasaulį šiurpinusioje Sovietų Sąjungoje. 1921 m. gegužės 6 dieną tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos pasirašyta ekonominių santykių užmezgimą reglamentavusi Laikinoji sutartis. Apie diplomatinius santykius formaliai nekalbėta, bet 1922-ųjų pavasarį užmegzti ir jie. Šalys atsisakė nuo abipusių pretenzijų ir įsipareigojo viena kitai sudaryti palankiausias sąlygas. Nuo šiol Raudonoji armija galėjo naudotis vokiečių ginkluote ir technologijomis, o Vokietijai suteikta galimybė sovietų teritorijoje rengti lakūnus ir tankistus, išbandyti naujų tipų ginkluotę. 1922 metų lapkritį tarp vokiečių įmonės „Junkers“ ir sovietų partnerių sudaryta sutartis dėl lėktuvų ir variklių gamybos. 1923-ųjų gegužę pasirašomas susitarimas dėl nuodingas kovines medžiagas gaminsiančios chemijos gamyklos statybos. 1923-ųjų liepą – sutartis dėl karinių gamyklų rekonstrukcijos ir artilerijos sviedinių tiekimo. 1924 metų pavasarį Lipecke atidaryta Vokietijos finansiškai išlaikoma bendra aviacijos mokykla, o 1926 metais prie Maskvos ir Saratovo įkuriami du cheminiai poligonai. 1926 metų spalio 3 d. sudaroma sutartis dėl vokiečių tankistų mokyklos „Kama“ steigimo prie Kazanės. Aktyviai bendradarbiavo ir karinio jūrų laivyno karininkai: vokiečiai dalinosi technine dokumentacija apie laivų ir povandeninių laivų variklius, artileriją ir torpedas, specialistų rengimo sistemas.
1926 metų balandžio 24 dieną Berlyne sudaroma Nepuolimo ir neutralumo sutartis. Šiuo dokumentu patvirtinti visi ankstesni susitarimai. Abi šalys įsipareigojo išlikti neutraliomis, jei kuri iš pusių įsiveltų į karą su trečiosiomis šalimis. Taip pat Vokietija pažadėjo nepalaikyti prieš SSRS nukreiptų Tautų lygos sankcijų. Maskvai finansinis bendradarbiavimas su Berlynu buvo labai naudingas. 1925 metais Vokietija Sovietų Sąjungai suteikė ilgalaikį 100 milijono markių kreditą, o 1926-ųjų balandį – dar 300 milijonų markių.
1931 metais pasiekiamas naujas susitarimas dėl ilgalaikės 300 milijonų markių paskolos beveik dviejų metų laikotarpiui. Vykdydama įsipareigojimus, SSRS užsakinėjo Vokietijoje stambias pramonės mašinas bei kitokią įrangą. Tuo metu Vokietija buvo pagrindinė šiuolaikinių technologijų sovietams tiekėja. 1931 metais prekybos apimtys tarp šalių pasiekė rekordą. Jos viršijo milijardą markių. Kitais metais pastebėtas nuosmukis, bet tarpusavių prekybos mastai ir toliau išliko milžiniški. Pastebėtina, kad intensyviausios prekybos su vokiečiais metais, kai SSRS už pramonės produkciją mokėjo žaliavomis ir maisto produktais, pačioje Sovietų Sąjungoje žmonės badavo.

Vokiečių diplomatas Gustavas Hilgeris sakė, kad sovietų vyriausybė visiškai nekreipė dėmesio į šalyje siautėjusį badą ir milijonų žmonių mirtį. 1933 m., atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui ir jo nacių partijai, santykiai tarp Vokietijos ir SSRS gerokai atšalo. Vokiečiai atšaukė savo karininkus iš sovietų teritorijoje esančių objektų, laikinai nutrūko daugelis bendradarbiavimo programų. Tačiau tiek prekybinis, tiek karinis bendradarbiavimas visiškai nenutrūko. Pavyzdžiui, 1935 m. hitlerinė vyriausybė suteikė SSRS naują kreditą dar palankesnėmis sąlygomis – 200 milijonus markių kreditą pramonės įrangos pirkimui.
Pats įdomiausias bendradarbiavimo laikotarpis tarp būsimųjų priešų prasidėjo 1939 metais. Rugpjūčio 23 dieną tarp SSRS ir Trečiojo reicho pasirašomas Molotovo-Ribentropo paktas. Po savaitės sutartį ratifikavo SSRS Aukščiausioji Taryba, o kitą dieną, 1939 metų rugsėjo 1-ąją, Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Dar po pustrečios savaitės, 1939-ųjų rugsėjo 17 d., analogiškai pasielgė ir Sovietų Sąjunga. 1946-ųjų Niurnbergo procese Joachimas fon Ribentropas kalbėjo: „Kai 1939 metais atvykau į Maskvą susitikti su Stalinu, jis neaptarinėjo su manimi galimybės taikiai sureguliuoti Vokietijos-Lenkijos konflikto. Stalinas davė suprasti, kad jei negaus pusės Lenkijos ir Baltijos valstybių, tai galiu iš karto skristi namo“. SSRS neigė pasirašiusi slaptąjį protokolą su Hitleriu iki pat 1989 metų pabaigos.

Bendradarbiavimas tarp SSRS ir Trečiojo reicho didžiojo karo išvakarėse neapsiribojo bendros sienos nustatymu. Remiantis nauju prekybos susitarimu Vokietija vėl suteikė SSRS 200 milijonų markių dydžio kreditą. Taip pat aptarti stambūs SSRS užsakymai Vokietijos pramonės įmonėms. Iki 1941 m. birželio 21 dienos SSRS gavo tūkstančius staklių, įvairiausių pramonės gaminių (ekskavatorių, kalnakasybos įrangos, kompresorių, pompų, turbinų, naftos įrenginių), optikos ir matavimo prietaisų, metalo gaminių. Tiektos unikalios ginklų vamzdžių tekinimo ir laivų laivasraigčių apdirbimo staklės. Apskritai per beveik dvejus metus Vokietija sovietams perdavė prekių už 425 milijonus markių. Mainais SSRS į Vokietiją siuntė žemės ūkio produkcijos (maistinius ir pašarinius grūdus, aliejines kultūras, liną), naftos produktų, medienos, pramoninių žaliavų už 584 milijonus markių.

1940 m. rugsėjo 28 d. vokiečių diplomatas Karlas Schnurre rašė: „Rusai nori apsiriboti tik tais užsakymais, kuriuos įmanoma įvykdyti per 8–10 mėnesių“. Be 1939 m. prekybos susitarimo, Trečiasis reichas su SSRS 1940–1941 m. pasirašė dar įvairių papildomų sutarčių. Sovietai iš Vokietijos gavo sunkųjį kreiserį, lėktuvų Me-109E, Me-110, Do-215, Ju-88 pavyzdžių, laivų ginkluotės ir taikiklių, artilerijos, ryšio priemonių. Visas šis tiekimas iš esmės stiprino karinį ir pramoninį SSRS potencialą. Paskutinis traukinys su sovietų produkcija kirto sieną likus 1 valandai 15 minučių iki vokiečių įsiveržimo.

Na ir noriu tau palinkėti GARBINTI SAVO ŽUDIKUS. Perduok linkėjimus Medininkų ir Sausio 13 žudikams. Važiuok į Ukrainą žudyti savo brolių. Ypatingai garbink Gulagą kur visos tautos buvo žudomos. Pasaulis net neįsivaizduoja, kad Hitleris paliginus su Stalinu buvo nekaltas angeliukas.

> Kelmanas

2018-08-11   18:57

IP: 5.135.136.191

tai va, kaip įdomu vėl matyt, kai lietuvis prispirtas prie sienos dėl savo diedo žydšaudžio, pradeda blaškytis po visą pasaulį ir per visus laikus, bandydamas aiškintis, "kad čia ne aš pradėjau", ir į viską jam turi atsakyti. :) Pirmiausia, noriu tau pranešti, kad mano diedas nebuvo nei Stalinas, nei koks NKVD darbuotojas, o buvo paprastas karys, kovojantis prieš užpuolusį jo Tėvynę vokietį. Taškas. Toliau, jeigu kalbi apie 1939 metų rugpjūčio 23d, kodėl nesakai kad tais pačiais 1939 kovo 23d Hitleris JAU buvo Klaipėdoje, ir kaip tu ji sutikai, su gelėm ar be. Taigi, dar nebuvo jokio pakto tarp TSRS ir Vokietijos, o tu JAU pasveikinai Hitleri, siusdamas jam oro bučynį. Toliau apie sardininius ir kitus metodus, tai tau geriau žinot, nes palaidot 200,000 žydų savo žemėj beveik per vienus metus tai reikėjo sugebėt tai padaryt, matyt ne be reikalo domėjaisi šia tema. Toliau tavo istorijos pasakaites apie Čečenija, Gruziją dar ,Siriją ir t.t. nesiruošiu į visas kvailystes atsakynėt, man jau ir tai priekaištauja tavo bendražygiai, kad aš "nervuojuosi". Kai norėsi sužinot tiesą, tai pasidomėsi ne vien vakarieriška propaganda, bet ir iš rusų pusės, bent dėl įdomumo. Kai būs straipsnis apie tai ir padiskutuosim, po kiekviena tema atskirai. Dabar gi, man įdomiausiai iš tavęs buvo išgirsti patvirtinimą, kad Lietuvos "laisvės kovotojai" didvyriškai kovojo už laisvę pagrinde prieš CIVILIUS. Tu rašei kad tos "kovos" deka Lietuvos kaimo tautinė sudetis nepasikeitė? Tik tu užmiršai paminėt, kad tavo tauta išliko kaip tautinis vienėtas būtent todėl, kad karą laimėjo rusai, nes vokiečiai lietuvius už arijus tikrai neskaitė, jiems tai buvo tokie pat antrarūšiai žmonės, kaip ir lenkai, slavai, apie žydus jau nekalbu. Šiaip, tavo diedas turėjo tuo įsitikinti, kai tarnavo fricams ir jų nurodymu vykdė žudynes. O dėl lenkų galėjai pradėt pergyvent ne rugsėjo 1 d 1939m, o spalio mėn 1938, kai jie kartu su vokiečiais pradėjo derbanint Čekiją. Niekas nekaltas, kad lenkų noras vėliau kartu su vokiečiais pulti Tarybų Sąjungą nerado atsako iš vokiečių, kuriems nereikėjo tokių "pagalbininkų" šakalų, jiems paprasčiau buvo greitai praeiti jų teritoriją ir patiems išeit į bendras sienas su TSRS. Kol kas tiek, "laisvės kovotojai" , o tai pradedu nervuotis :D Tiesa, jei jau taip pergyvenat dėl lenkų, tai kodėl iki šiol neatidavėt jiems Wilno sritį, kurią iš jų atėmė rusai ir atidavė jums? O tai kažkaip jūs keistai pergyvenat, tai ką reikia matau, ko nereikia - nematau, na, ką atsakysit? Ir Memelį turit atiduot Vokiečiams, nes rusai tai jį atemė iš jų, ir atidavė jums, o ne atvirkščiai. Atiduokit vokiečiams šį Sovietų palikimą, o paskui, esant reikalui, patys atkariaukit, gal tada mažiau losit :) dar įdomu ,ar bent viena jūsų prasmirdusi burna išsižiuotų dabar dėl Karaliaučiaus, jeigu jis būtų dabar Lietuvos dalis, kaip jums siųlė Sovietai, bet jums tai buvo persunki našta ir perdidelis kasnis? Manau, tylėtumet kaip į burną vandens pasisėmę, kaip dabar tylit dėl Memel ir Wilno, gudručiai "kovotojai" :) Tiek žinių, nesinervuokit, garbinkit savo banditus, kas jums belieka

1 ...

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėda

Per Kuršių marias plukdančios „Smiltynės perkėlos“ keltai šią vasarą dirba dar neregėtomis...

Kad kelionė iš Kuršių nerijos netaptų kančia nuotrauka, foto

Penktadienį klaipėdiečiai nustebo Atgimimo aikštėje išvydę reklaminius stendus, kuriuose reklamuojamas Kėdainių miestas,...

Nustebo išvydę Kėdainių ekspoziciją nuotrauka, foto

Kilus visuomenės ažiotažui dėl dulkėtumo šiaurinėje miesto dalyje AB Klaipėdos jūrų krovinių...

"Klasco" atvėrė vartus ir parodė turtus nuotrauka, foto

Vakar pietinės Klaipėdos dalies gyventojai rytą vėl pradėjo su pro langus besiveržiančia...

Tarša dar neįveikiama: tebesmirda, tebedulka nuotrauka, foto

Pirmadienio horoskopas 12 zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, Astrologinė prognozė rugpjūčio 20-ajai, pirmadieniui:AVINAS. Dėl savo gabumų arba gero kolektyvo su...

Iš Berlyno grįžęs palangiškis tęsia šeimos tradiciją nuotrauka, foto

Žmonės, Ryškiai mėlynos spalvos pastato Palangoje, Vytauto gatvėje, nesupainiosi su niekuo kitu. Palangiškiams...

Klaipėdietis iškovojo „Grand Prix“ sidabro medalį nuotrauka, foto

Sportas, Dortmunde vykusiame Vokietijos „Grand Prix“ graikų-romėnų imtynių turnyre lietuvis Mantas Knystautas...

Sužinokite, kas laukia: savaitės astrologinė prognozė nuotrauka, foto

Įvairybės, Sužinokite, ką Jums žada žvaigždės - astrologinė prognozė kitai savaitei, rugpjūčio 20-26...

Įvairybės, Paskelbta prieš 2 val.

Įvairybės, Paskelbta prieš 14 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...