"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimą, skirtą Sąjūdžio 25-osioms metinėms.
Pradžia liepos 5 d. "Vakarų ekspreso" numeryje.
Šį kartą - apie tai, kaip judėta Baltijos kelio link.
Prabilta apie paktą
Vakar buvo minimos paties didžiausio 1988 m. Sąjūdžio surengto mitingo Vingio parke 25-osios metinės. Jis buvo skirtas Molotovo ir Ribentropo pasirašytiems slaptiesiems protokolams. Šis Lietuvos gyventojų susibūrimas buvo tarsi po metų vyksiančio Baltijos kelio lokalinė repeticija.
Tarp daugiau kaip 200 tūkst. mitingo dalyvių gausiai mirgėjo ir Klaipėdos sąjūdininkų veidai. Žinoma, mitinge dalyvavo ir oficialiai į Sąjūdžio rėmimo grupes neįsirašiusieji klaipėdiečiai.
Reikėtų pažymėti ir tai, kad nemažai daliai tuometinių trisdešimtmečių ar keturiasdešimtmečių lietuvių, o ir Sąjūdį palaikiusių kitataučių buvo naujiena tame mitinge išgirsti, kad Lietuvos likimo korta buvo mesta pasirašant tuos protokolus.
Beveik kiekviena Lietuvoje gyvenanti šeima buvo paliesta "išbuožinimų", tremčių, miško brolių mirčių, bet visa tai buvo suvokiama kaip "Stalino saulės" spindulių padariniai. Apie Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų egzistavimą garsiai prabilta tik prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. Lietuvos Laisvės Lygos surengtame mitinge, bet apie tai nedaug kas Lietuvoje sužinojo.
O tame 1988-ųjų Sąjūdžio mitinge apie istorinę neteisybę Lietuvos, Estijos, Latvijos atžvilgiu jau kalbėta be jokios cenzūros. Ugningos, istoriniais faktais remtos Vytauto Landsbergio, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Romualdo Ozolo, Vytauto Radžvilo, Arvydo Juozaičio ir kitų Sąjūdžio idėjų generatorių kalbos apie Lietuvos žmonių patirtas kančias negalėjo nepaliesti mitingo dalyvių širdžių ir protų. Tai buvo tarsi nuorodos po metų vyksiančiam Baltijos keliui.
Klaipėdiečiai - prie Pasvalio
1989-ųjų rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, lygiai 19 val. pasigirdus radijo signalams šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, susikibę rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami jas nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvi. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. - iš Lietuvos.
Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.
KOORDINATORIAI. Iš kairės: Algirdas Grublys ir Nijolė Laužikienė ties Pasvaliu buvo "įsirengę" atvažiuojančiųjų iš Klaipėdos koordinavimo punktą. Albino STUBROS nuotr.
Vienas iš Baltijos kelio Lietuvoje organizatorių Arūnas Grumadas yra sakęs: "Tai buvo referendumas sau, kad parodytume, ko trokštame. Kai visi žmonės atsidūrė vienoje vietoje, tapo aišku, kad laisvės troškimas nebuvo vieno žmogaus noras. Nesijautei vienišas. Jauteisi būryje. Tai buvo signalas išorei, kad lietuviai ir broliai latviai bei estai siekia to paties ir juos lanko tos pačios mintys: jie nenorėjo, kad priespauda toliau tęstųsi. Buvo begalinis noras tapti nepriklausomomis valstybėmis. Tai buvo pagrindinis signalas visam pasauliui. Paskelbti nepriklausomybę yra viena, tačiau visai kas kita, kai šis siekis yra pagrįstas visos tautos troškimu."
Baltijos kelyje stengėsi dalyvauti visi, kas tik galėjo. Dar neturėjome mobiliojo ryšio, neturėjome ir stebuklingojo interneto ryšių kanalų, tačiau buvo tarpusavio bendravimo iš lūpų į lūpas tradicijos. Tad į Baltijos kelią išsirengė ne tik aktyviausieji Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus nariai, bet ir toli nuo jo buvę klaipėdiečiai.
Klaipėdiečių judėjimo į mitingus ir akcijas koordinatorius Algirdas Grublys, paklaustas, kiek autobusų iš Klaipėdos išsirengė į Baltijos kelią, sakė: "Tikslaus skaičiaus tikrai negaliu nurodyti, nes daugelio rėmimo grupių autobusai dėl susidariusių kamščių taip ir nepasiekė Pasvalio, ties kuriuo Latvijos kryptimi mums buvo skirta penkių kilometrų ilgio atkarpa. Atvykusius autobusus registravome kartu su Nijole Laužikiene, "racijomis" (jas buvo parūpinęs uoste dirbęs Egidijus Kazlauskis) susisiekdavome su savanoriais reguliuotojais, kurie pranešdavo, kur dar yra tarpas žmonėms ir autobusams."
Jis pasakojo, kad Pasvalį per ilgas derybas su Baltijos kelio organizatoriais klaipėdiečiai buvo išsiprašę dėl dviejų priežasčių - norėjo dar sudalyvauti mitinge ant Latvijos sienos, be to, pasirinkimą lėmė grynai techniniai dalykai - kaip patogiau grįžti į Klaipėdą, nestringant autobusų ir automobilių sangrūdose.
"Planavome nuo Latvijos sienos patraukti per Mažeikius ir Šiaulius", - prisiminė A. Grublys.
Daugelis vykstančiųjų į Baltijos kelią tuomet strigo prie įvažiavimų į pagrindinę magistralę. Įstrigusieji, kaip ir pagrindinėje Baltijos kelio grandinėje, taip pat kibosi už rankų, sudarydami grandinėles su visai nepažįstamais žmonėmis.
Tuomet klaipėdietė, o dabar Vokietijoje gyvenanti Giedrė Staponaitė-Ludvig į Baltijos kelią su artimaisiais automobiliu vyko "neorganizuotai". Ji ir šiandien su dideliu jauduliu prisimena tai, ką tada patyrė: "Mojavome trispalvėmis kiekvienam mus lenkiančiam automobiliui, sustoję pakelėje užkąsti kvietėme piknikui ant žolės dėtis kitus, visai nepažįstamus žmones. Glėbesčiavomės tarsi būtume daugiau nei giminės. Toks buvo pakilumo ir vienybės jausmas."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą