Kelionė per gyvenimą – didžiulis iššūkis

Kelionė per gyvenimą – didžiulis iššūkis

Mieli rinkėjai,

Romaldą Sakalauską pažįstu daugelį metų. Bet ir daugelis klaipėdiečių ir Klaipėdos krašto žmonių pasakytų tą patį - mes jį pažįstame. Juk negalima nepažinti žmogaus, visą savo energiją atidavusio žmonėms, tiek juos gydant, tiek padedant nepalūžti, tiek ir sukuriant šiltą aplinką ligoninėje, kurioje daugelis susiduria su sunkiais išbandymais.

Taip, mieli rinkėjai, esate teisūs - kalbu apie Respublikinę Klaipėdos ligoninę, kurios šiandieninės galimybės padėti ligoniams yra itin didelės. Kuri pasipuošė naujais priestatais, kuri šiuolaikiška ir jauki. Ir tai yra didelis Romaldo Sakalausko nuopelnas. Juk ne veltui jis buvo nominuotas Garbės klaipėdiečio vardui gauti. Su juo man teko dirbti ranka rankon, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje būtų diegiama vis daugiau pažangių gydymo būdų. Juo teko pasitikėti ir darant sunkius sprendimas. Tad pats laikas išbandė Romaldą, suteikdamas jam galimybę patikrinti save įtemptame chirurgo ir ligoninės vadovo darbe. Ir jis įrodė, kad jo nuveikti darbai jau tapo Klaipėdos miesto istorijos dalimi. Tad džiaugiuosi galėdamas Lietuvos ir Klaipėdos rinkėjams pasakyti, jog šis darbų užgrūdintas žmogus - puikus Jūsų pasirinkimas. Linkiu Romaldui sėkmės, o mums visiems - darbštaus ir atkaklaus naujo Seimo nario.

Kelionė per gyvenimą – didžiulis iššūkis, ypač kai susiduriame su netikėtomis situacijomis

Norisi pakalbėti apie tai, ko neteko daryti iki šiol: reklamuotis kaip kandidatui į LR Seimą stenduose ir leidiniuose. Vieni klausia - kodėl stendas spalvotas, kodėl būtent tokios spalvos, kodėl matyti rankos, o kitų kandidatų stenduose tik veidas baltame fone?

Širdimi jaučiame, kad būti laimingiems - didelė vertybė. Tai svarbiausias mūsų siekis. Amerikos prezidentas A. Linkolnas yra pasakęs: dauguma žmonių yra tokie laimingi, kokie laimingi nusprendžia būti. Šioje 2020 metų politinėje rudens sesijoje, kurioje dalyvauju pirmą kartą kaip kandidatas į LR Seimą, norisi akcentuoti, kad būti laimingam yra tarnystė. Laimė ateina (jeigu ji apskritai ateina) netiesiogiai – kai tarnaujame žmonėms ir skleidžiame meilę. Mano reklaminiuose stenduose nėra tik juodos ir baltos spalvos. Norėjosi gyvenimiškų spalvų gamos: tai buvusio kolektyvo žmonės, su kuriais teko dirbti, diskutuoti, priimti sprendimus, nesutikti išsiskyrus nuomonėms... Bet visa tai buvo gyvenimas.

Viso to neįmanoma aprašyti, bet stenduose matomas Respublikinės Klaipėdos ligoninės siluetas, kurioje dirbau 35-erius metus. Tai – mano laimės pagrindas ir kartu gyvenimo laisvės samprata, kad pradėtus darbus galėjau sėkmingai įgyvendinti. Tai suteikia naujos pradžios viltį. Pats geriausias laikas būti laimingam yra dabar, o laimės ir sėkmės esmė yra kūryba, ne vartojimas.

Todėl stende norėjau parodyti ne tik akis, bet ir rankas, kurios padėjo man, kaip chirurgui, kartu su jumis sukurti tai, kas šiandien brangiausia Klaipėdoje teikiant sveikatos paslaugas.

Prieš mano akis - aiškus tikslas, ko aš noriu Klaipėdai ir Lietuvai.

Sveikata ir pagarba - svarbiausia

Kiekvieno mediko pareiga – padėti žmogui. Sveikatos apsaugos sistemos tikslas – padėti medikams efektyviai ir profesionaliai atlikti savo pareigas ir gerbti kiekvieno paciento teises. Man, kaip medikui, nėra nieko svarbiau už paciento akių gerumą, kurį pamatai profesionaliai atlikęs savo darbą. Kiekvienas žmogus – atskira istorija, kiekvienas atvejis – nauja patirtis. Aš visuomet didžiuojuosi medikais, kurie, nepaisydami sistemos trudžių, sunkumų, yra atsidavę savo profesijai.

Iš atminties neišdyla prisiminimai, kaip, tapęs dabartinės Respublikinės Klaipėdos ligoninės vadovu, perėmiau ligoninės biudžetą su 3,5 mln. skolomis. Daug medikų anuomet tiesiog išėjo dirbti į kitas įstaigas, trūko darbuotojų, tačiau likęs medikų kolektyvas susitelkė ir dirbo, aukodamas savo dviejų mėnesių atlyginimus… Tuometis reanimacijos skyriaus vedėjas, šviesaus atminimo gydytojas Arūnas Grigaliūnas, neskaičiuodamas darbo valandų, dėjo visas pastangas, kad išsaugotų skyrių. Nes ligoninė be reanimacijos skyriaus tiesiog būtų buvusi uždaryta. Anuomet Kauno kolegos pasakė, kad tą “bagadielnią” (ligoninę) Klaipėdoje reikia uždaryti. Medikų kolektyvo profesionalumas, kantrybė, noras dirbti padėjo ligoninei tapti žinoma ir patrauklia gydymo įstaiga ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Lietuvoje. Šiandien medicinos įstaigos nuolat konkuruoja tarpusavyje. Tai nėra blogai, tačiau kai konkurencinėje kovoje nelieka pamatinių vertybių – pagarbos kolegoms, profesionalumo, - nukenčia pacientai, darbuotojai.

Negadink savo dovanos piktais žodžiais

Nuo seno žinoma, kad destruktyvi kalba duos tokį pat destruktyvų rezultatą. Aš įsitikinęs, šviesūs, šilti žodžiai padeda žmonėms suartėti ir rasti bendrą kalbą, nes kalba yra sielos veidrodis. Kaip žmogus kalba, tokia yra ir jo siela. Visi mes susiduriame su sunkumais namie, darbe. Tada kyla pagunda pasakyti ką nors pikto, įžeisti šeimos narį, kolegą, jį sumenkinti, sukritikuoti. Pikti žodžiai taip ir veržiasi į paviršių ir juos labai sunku sustabdyti. Tai yra mūsų ego proveržis.

Eidamas susitikti su rinkėjais, kalbėdamas su Lietuvos žmonėmis noriu, kad būtų kuo mažiau pykčio, įtūžio, nes kartais neištarti žodžiai gali būti vertingesni už pasakytus. Jeigu pradedu nervintis, pykti kalbėdamas ar atsakydamas į nepatogius klausimus, visada stengiuosi mintyse save stabdyti, įkvėpti giliau oro ir pagalvoti, ar aš visada teisus.

Entuziazmas ir optimizmas – geriausi gyvenimo palydovai

Eidamas Herkaus Manto gatve, vaikščiodamas palei jūrą, džiaugiuosi sustikęs klaipėdiečius, draugus, pažįstamus, kurie dega entuziazmu – tai išduoda kibirkštis jų akyse, tvirtas rankos paspaudimas ir ryžtinga eisena. Entuziazmas yra katalizatorius, kuris idėją paverčia apčiuopiamu daiktu.

Svajoju, kad entuziazmo ir optimizmo turėtų kuo daugiau klaipėdiečių ir Lietuvos žmonių, nes tik optimistas yra kiekvieno didelio darbo iniciatorius ir pradininkas.

Mes, klaipėdiečiai, svajojame ir norime:

  • kad kuo greičiau kiltų Muzikinio teatro rūmai;
  • kad nebūtų tokių kalbų ir minčių, jog reikia kirsti Girulių mišką;
  • kad ties įvažiavimais ir išvažiavimais į ir iš Klaipėdos nereikėtų stovėti ties uždaryta geležinkelio pervaža (šias problemas jau išprendė netgi rajono miesteliai);
  • kad dviračių takai nepasibaigtų smegduobe arba asfalto “peilio ašmenimis”, kurie perpjauna dviračio padangą;
  • kad būtų žaliosios poilsio zonos senjorams, jaunoms mamoms su vaikais ir sporto aikštynai jaunimui Mogiliovo gatvės rajone, Tauralaukyje, Mažajame Kaimelyje ir kt.;
  • kad uosto krovos darbai nedusintų gyventojų – nes susidaro įspūdis, kad krauname tokius krovinius, kurių kiti uostai atsisako dėl didelio poveikio aplinkai (arba reika didelių gamtosauginių investicijų ) ir mažo rentabilumo;
  • kad būtų aiški situacija dėl sunkiaisiais metalais užterštos buvusios "Sirijaus" gamyklos teritorijos;
  • kad žinotume, koks klaipėdiečių sergamumas onkologinėmis ligomis ir kokia dinamika pagal metus;
  • kad žinotume, koks mirštamumas dėl oro užterštumo, nes 13 proc. žmonių Europoje miršta dėl užterštos aplinkos. O kokia padėtis Klaipėdoje?;
  • kad žmonės turėtų kuo daugiau sveikatinimo programų, žinotų, kur jos teikiamos, kad nebūtų privatizuota pirtis Trilapio gatvėje;
  • kad nebūtų tokių eilių pas gydytojus ir atsirastų pagarba pacientui, o paciento - gydytojui.

Aš noriu su Jumis teigiamų minčių, nes jos daro įtaką sveikatai ir, kaip dažnai būna, niūri, negatyvi mąstysena sukelia ligas. Duoti valią negatyvioms mintims pavojinga. Net ir Biblijoje pasakyta: „Ko tik bijau, mane pasiveja, ir ko tik vengiu, mane ištinka“ (Jobo knyga 3,35). Visiškai aišku, kad, norint išsaugoti sveikatą, o ypač dvasinę, būtina išsilaisvinti nuo nesveikų minčių. Mūsų organizmui ir širdžiai kenkia du dalykai: greitas lipimas laiptais ir žmonių niekinimas.

Esu optimistas – jeigu kada galėsime pasakyti: aš šiandien puikiai jaučiuosi, nes LR Seimas, Seimo nariai, posėdžiaujantys ir leidžiantys įstatymus, negadina nuotaikos. O mes savo darbais, kalbomis, būsena, būdami kupini gyvybės ir džiaugsmo, tas dienas galėsime pavadinti laimingomis.

Brolija ir kariška drausmė

Gimiau ir augau Plungės rajone, Zobėlų kaime. Svajojau po aštuonmetės mokyklos baigimo mokytis didesniame mieste. Svajonei buvo lemta išsipildyti. 1972 m. pradėjau lankyti 9 klasę I Klaipėdos internatinėje mokykloje. Metai, praleisti šitoje mokykloje, mano gyvenime buvo lemtingi. Sutikau talentingus pedagogus, kurių pavyzdžiu sekdamas vėliau išbandžiau mokytojo darbą. Sportuojant gautas traumas gydžiausi Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kuri vėliau tapo pagrindine mano gyvenimo darboviete.

Iškyla pasąmonėje ir paauglio patirtas alkio jausmas: sportuodavome po vakarienės labai daug, o pasistiprinti likdavo tik vanduo iš krano. Internate išmokau staliaus darbų, gavau atitinkamą kategoriją – gyvenime kaip vyrui pravertė.

Man šis laikotarpus įsiminė ir tuo, kad reikėjo išmokti pakovoti už save. Parodyti savo gerąsias savybes, kad būtumei pastebėtas mokytojų, ir, aišku, galbūt merginų. Neužmirštama mokyklos direktoriaus S. Rumbučio asmenybė: jo dėka istorija tapo mano hobiu. Netgi norėjau studijuoti Maskvos tarptautinių santykių institute, bet nugalėjo kaimietiška prigimtis. Išsigandau dar didesnio miesto ir likau ištikimas pirmajai meilei - medicinai.

Mokyklos sutikti pedagogai, bendraklasiai tapo labai artimi.

Išmokau svajoti ir tas svajones įgyvendinti. Supratau, kad gyvenimas turi labai daug spalvų – nuo mokėjimo išklausyti, atleisti iki pasididžiavimo savimi, savo miestu, savo valstybe. Didžiuojuosi, kad baigiau šią mokyklą.

Politinė reklama apmokėta iš Romaldo Sakalausko rinkimų sąskaitos.

Užs. Nr. 286419

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder