Puošdami namus ir rinkdami artimiesiems dovanas iš šios internetinės platformos, pirkėjai ne tik džiaugsis jų grožiu ir kvapais. Tokiu būdu bus galima prisidėti prie autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų ateities gerinimo.
Anot R. Karvelienės, internetinės parduotuvės www.roziuplaneta.lt atidarymą paskatino ne tik noras labiau padėti autistiškiems vaikams, bet ir pandeminė situacija. Levandų puokštelėmis buvo prekiaujama jau anksčiau. Už surinktus pinigus iniciatyvos sumanytojos netoliese esančiam vaikų darželiui nupirko prie medžių rišamus gultus, sūpynes ir įvairių kitų reikalingų priemonių.
Šiemet sukūrus internetinę parduotuvę atsirado kur kas patogesnė ir saugesnė galimybė tęsti prekybą įvairiais rankų darbo ir švarioje gamtoje užaugintais produktais.
"Šiuo metu parduotuvė dar nėra sukurta iki galo, tačiau tikimės, kad ši platforma, kaip žinia apie autizmo sindromą turinčius vaikus, išliks ir ateityje", - kalbėjo vadovė.
Parduotuvė pavadinta taip pat, kaip ir jau 4 metus vykstanti vasaros stovykla, skirta autizmo spektrą turinčių vaikų ir jų šeimų užimtumui atostogų metu. "Brolis Benediktas yra labai gražiai pasakęs, kad net ir dygliuota gėlė nori būti mylima. Rožė taip pat asocijuojasi su "Mažojo princo", kuris tapatinamas su autisto sindromą turinčiu vaiku, istorija", - pasakojo R. Karvelienė.
Nuo mažų levandų puokštelių prasidėjo ir kitos veiklos. Vilmos, vienos iš iniciatorių, dėka buvo sumanyta, kad reikia daryti daugiau įvairių rankdarbių.
Prie kai kurių prisideda ir vaikai, tačiau didelę dalį sugalvotų veiklų vykdo pačios moterys, kad padėtų specialiųjų poreikių turintiems vaikams gauti bent šiek tiek daugiau lėšų.
"Levandų puokštelės buvo išvežiojamos po kavines, grožio salonus ir kitas įvairias vietas. Tokiu būdu pavyko ne tik pinigų uždirbti savo iniciatyvai, bet ir paskleisti žinią, kad yra ir tokių vaikų", - apie visuomenei svarbią iniciatyvą kalbėjo vadovė.
Ilgametę patirtį, dirbant su autizmo sindromą turinčiais vaikais, sukaupusi R. Karvelienė teigia, kad šiems vaikams labai reikia įvairių vizualinių priemonių, naudojamų užsiėmimų metu. "Visos lėšos skiriamos vaikams ir visi bandome iš jų išgyventi. Todėl kur kas lengviau vykdyti veiklas, esant tokioms iniciatyvoms ir sutinkant tiek daug gerų žmonių", - pasakojo specialistė.
Jau trečius metus šioje globėjiškoje veikloje dalyvaujanti Vilma įsitikinusi, kad vaikai yra mūsų ateitis. "Dažnai jie būna daug stipresni ir gabesni. Todėl mes, suaugusieji, turėtume iš jų pasimokyti", - kalbėjo moteris.
Didžiąją dalį savo laisvo laiko šiai iniciatyvai atiduodanti savanorė sako, kad gyvenime niekas nevyksta veltui. Anot pašnekovės, yra tekę ne kartą susidurti su skeptiška žmonių nuomone apie jos teikiamą pagalbą vaikams.
"Dažnai manęs klausdavo, kam man viso to reikia? Juk galėčiau skirti daugiau laiko sau pačiai. Tačiau nėra lengva paaiškinti žmogui, kad laiko skyrimas sau irgi gali būti kitoks, kad veikla, skirta padėti kitiems, taip pat padeda ir tau pačiam", - savo požiūrį dėstė pokalbininkė.
Vilma teigia, kad žmogus ir yra sutvertas tam, kad savo mintimis ir darbais galėtų padėti tiems, kuriems to labai reikia. "Taigi turime kažkam tarnauti. O tarnystė taip pat gali būti įvairi. Manau, kad kiekvienas žmogus savyje turi labai daug jėgos. Ir tai, kas kažkada atrodė neįmanoma, pasirodo, kad pasidaro labai lengvai. Nereikia savo dienų pabaigoje galvoti, kiek daug galėjai padaryti. Mes nežinome, kiek mums duota. Todėl reikia imti ir daryti tiesiog dabar", - pasakojo savanorė.
R. Karvelienė teigia, kad visuomet laukia ateinančių ir naujų savanorių. "Būna, kad žmonės ateina, pabando ir supranta, kad su vaikais dirbti negali. Tokiu atveju atsiranda ir kitų darbų, pavyzdžiui, paruošti maistą, užkurti laužą ir kt., kuriuos jie mielai apsiima padaryti. Manau, kad kiekvienas žmogus gali prisidėti bent maža dalimi savo darbų", - kalbėjo vadovė.
Specialistės teigimu, nemažai žmonių, atėję savanoriauti, pasilieka ilgam.
"Jie iš naujo atranda bendrystės prasmę, džiaugsmą dalintis, naujus bendraminčius. Būna, kad atėję savanoriauti mokiniai labai prisiriša prie mūsų globojamų vaikų", - komentavo pašnekovė.
Kalbėdama apie savanorių darbą, R. Karvelienė akcentuoja, kad yra labai didelis skirtumas, kai myli mažą autistišką vaiką ir tą, kuris, turėdamas tą patį sindromą, jau yra visiškai suaugęs. "Jie rėkauja, leidžia netinkamus garsus, gnaibosi. Ir tai priverčia savanorį pereiti į kitą tolerancijos lygį, kai ateina suvokimas, jog, nepaisant tokio vaiko elgesio, jam vis vien reikalinga pagalba, meilė ir globa. Toks tolerancijos ugdymas mokiniams vėliau labai padeda ir mokykloje", - kalbėjo vadovė.
Specialių mokymų savanoriai neturi. Kaip teigia R. Karvelienė, mokymasis vyksta realiu laiku ir realiomis situacijomis. "Yra sakoma, kad, jeigu pažįsti vieną autistą, vadinasi, iš viso jų nepažįsti. Iš tiesų, jie visi itin skirtingi. Todėl kažkokių bendrų formulių, kaip su jais bendrauti ir kaip reaguoti į tam tikrą elgesį, - nėra", - pasakojo specialistė. Anot pašnekovės, kiekvienas yra kitoks ir prie kiekvieno reikia prieiti skirtingais būdais.
"Iš pradžių į mūsų organizuojamas stovyklas ir užsiėmimus rinkdavosi tik mažesni autizmo sindromą turintys vaikai. Šiuo metu labai džiaugiamės, kad tėvai pradėjo atvežti ir vyresnius", - pasakojo R. Karvelienė. Anot specialistės, nerodyti tokių vaikų viešumoje yra didelis Tarybinės valdžios palikimas. "Ačiū dievui, kad laikai pasikeitė. O taip pat, manau, ir mūsų skleidžiama žinia, kad priimame tokius vaikus pas save kaip į šeimą, paskatino tėvus nebebijoti", - džiaugėsi pašnekovė.
Vasaros ir šeštadieninės stovyklos (ne karantino metu) vyksta prie Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios. Prie jos yra pastatytas kupolas, kuriame vyksta rankdarbių kūrimas. Broliai Pranciškonai aktyviai prisideda prie stovyklose organizuojamų užsiėmimų. Taip pat palaiko ir naują šių metų iniciatyvą - internetinės parduotuvės atidarymą.
Brolis Benediktas sako, kad COVID-19 virusas mus labai stipriai keičia.
"Vieni nesąmoningai žvėriškėja iš susikaupusio viduje pykčio. Todėl norom nenorom prisimenu vieno lotynų rašytojo mintį, kuri sako, kad žmogus žmogui yra vilkas. Tačiau matant, kas vyksta Klaipėdoje, mūsų vilties mieste, man norėtųsi visa tai perfrazuoti ir pasakyti, kad žmogus žmogui yra gydytojas. Viskas, kas čia vyksta, yra terapija. Žmogus žmogui tampa terapija. Ir kai po šiuo kupolu susirenka moterys ir pradeda kurti dovanas, prasideda daugiabriaunė terapija. Pirmiausia jos gydo save, paskui gydo viena kitą. O galiausiai ir visuomenei visa tai, ką jos sukuria, tampa terapija. Aš džiaugiuosi, kad ši vieta tapo tokia, kokią mes ją šiandien matome. Nes pandemija bando mus pažadinti. Autistai taip pat yra skirti tam, kad žmonija pabustų ir pažvelgtų į save kitaip. COVID-19 irgi skatina mus pažvelgti vieniems į kitus kitaip, ragina permąstyti, kas vis dėlto esame vieni kitiems? Vilkai ar terapeutai? Aš už tai, kad esame vieni kitiems gydytojais", - kalbėjo dvasininkas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą