Ar pankai jau išeina į pensiją?

Ar pankai jau išeina į pensiją?

Nors šiandien masinė kultūra yra gana giliai įleidusi šaknis, daugelis vaikosi madų vėjų, stengiasi pritapti, vis dar yra ir ryškiai nudažytų plaukų, skiauterių, auskarų neįprastose vietose. Koks iš tikrųjų yra šiandieninis pankas ir kokią žinutę jis mums siunčia?

Praėjusį savaitgalį Klaipėdos senamiestyje, "Menų zonoje", vyko tarptautinis garažinio roko festivalis "Punk's Not Dead! Klaipėda'2017". Turbūt neįmanoma nupasakoti, kokia skirtinga publika susirinko pasiklausyti alternatyviosios muzikos. Į ką pasižiūrėti tikrai buvo - atėjo vyras su raudonu languotu sijonu; daug jaunimo spalvotais ar juodais kaip anglis ir šiek tiek suveltais plaukais ir t. t. Buvo susirinkę ir daug tėvų su mažais vaikais. Publika buvo tokia spalvota, kad sunku pasakyti, ar daugiau tarp jų būtum radęs pankų, ar tiesiog smalsuolių, pavargusių nuo rutinos.

Kai pankrokas tūnojo pogrindyje

Pankų judėjimas pradėjo formuotis JAV dar XX a. viduryje. Vėliau jis persikėlė į Vakarų Europą ir plačiai paplito pasiekęs Didžiąją Britaniją. Apie 1980-uosius pankų subkultūrą įsileido ir sovietinė Lietuva. Nėrius Pečiūra, dažnai vadinamas pankų tėvu, sako, jog viskas tada vyko savaime.

"Aš savo tų laikų draugo klausiau, kaip čia taip nutikdavo, kad mes atsidurdavome visuose mitinguose? O jis sakė, jog savaime, kaip Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose", - kalbėjo N. Pečiūra ir papildė, jog pats laikosi Rytų filosofijos postulatų ir tiki, jog viskas yra nulemta likimo, o žmogus turi mažai galių jį pakeisti.

1986 m. N. Pečiūra ir jo kolega Varveklis (pseudonimas) susipažino su Amerikos lietuviukais, kurie buvo atvykę į ekskursiją Lietuvoje. Užsimezgus draugystei kitą kartą paviešėti į Lietuvą atvykusi pankė iš Čikagos parvežė amerikietišką pankroko žurnalą. Jau po metų šio pavyzdžiu imtas leisti pirmasis lietuviškas vadinamasis fanzinas "Mūsų Ašigalyje". Šis leidinys, kaip aiškino N. Pečiūra, buvo nukreiptas prieš sovietinę sistemą bei skirtas pankroko ir kitos undergroundinės muzikos gerbėjams, tad buvo platinamas slapta. Buvo išleidžiama nuo 30 iki 100 egzempliorių ir taip maždaug pusantrų metų kas mėnesį.

Daugelis galvojo, jog už šią veiklą N. Pečiūra gali būti pasodintas į kalėjimą, tad geri žmonės pasirūpino, jog šis fanzinas būtų įtrauktas į Lietuvos bibliotekų katalogą, užregistruotą UNESCO sąrašuose. Kitaip tariant, šis nelegalus fanzinas buvo legalizuotas tarptautiniu mastu.

Permainų banga grįžta?

Šiandien einant gatvėje žmonių minioje ne visada galima pasakyti, jog šis žmogus pankas, o šis tikrai ne. Anot N. Pečiūros, tai - meno srovė. Taip pat kaip turime siurrealizmą, kubizmą, įvairius muzikos stilius, taip pankai bei jų atliekamas pankrokas esą yra meno rūšis. Pasak pašnekovo, kartais visokie valkatos save tapatina su pankais, todėl žmonės mato girtuoklius ir susidaro neigiamą nuomonę.

Kai į Lietuvą atkeliavo pankų judėjimas, netrukus griuvo Sovietų Sąjunga, todėl pankroko grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko, tai buvo lyg permainų metas, kažko naujo pradžia.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, klesti demokratija, tad, atrodo, nėra prieš ką kovoti. Tačiau pankroko mėgėjas tikina, jog visuomenė keičiasi ir dabar.

"Aš paskutiniu metu skelbiu tokį manifestą: prieš 30 metų, kai atsirado pankrokas, buvo aišku, kad tai - SSRS griuvimas. Dabar aš matau, jog banga grįžta, laukia permainos, bet, žinoma, tai nereiškia, jog bus revoliucija. Tiesiog visuomenė keisis, bus daugiau švaros, tvarkos, mažiau išprotėjusių dėl pinigų", - aiškina žurnalistas ir prideda, jog šiandien gajus smulkiaburžuazinis kapitalizmas.

Anot jo, įsitikinimas, jog pasaulyje užtenka užsidirbti daug pinigų, yra tik iliuzija.

Atspindėti tai, ką jauti viduje

Paklaustas apie pankų puoselėjamas vertybes, N. Pečiūra pabrėžė, jog tai - nevienalytis judėjimas, yra labai didelė pankų diferenciacija. Todėl su kai kuriais dėl skirtingų požiūrių net sunku susišnekėti.

"Švara, tvarka ir sveika gyvensena, tokios yra mano vertybės. Stengiuosi, jog mano draugai bei grojantys su manimi grupėse jas perimtų", - apie savo pažiūras kalbėjo N. Pečiūra.

Dar vienas festivalio svečias, atlikėjas Vilius Cucėnas, priklausantis grupei "Wagon Restaurant" pasakojo, jog pankų subkultūra jam labai artima, tiek kalbant apie muziką, tiek gyvenimo supratimą. Anot jo, nors manoma, jog pankų subkultūra - netvarka, bet iš tikrųjų tai yra disciplina ir tvarka.

TEKSTAI. Ne vienas pankroko atlikėjas pabrėžia, kad dainų tekstai yra kone svarbiausi. Beatričės BANKAUSKAITĖS nuotr.

"Kai buvau jaunas, atrodžiau išskirtinai. Manęs klausdavo, kodėl aš tai darau, ar man trūksta dėmesio. Iš tikrųjų man nepatiko dėmesys ir tas žiūrėjimas, kai eini tiesiog apsipirkti į parduotuvę. Paprasčiausiai norėjau išorėje atspindėti tai, ką jutau viduje," - prisiminimais dalijosi V. Cucėnas.

Anot jo, tai ne maištas, bet ilgalaikis procesas, o svarbiausios vertybės - gėris, grožis, nuoširdumas ir tai, kas tikra.

Dainos tekstas - svarbi žinutė

Savo idėjas žmonėms N. Pečiūra daugiausia perduoda per muziką. Nuo 2012 m. sugrįžęs į pankroko pasaulį kiekvieną rudenį jis išleidžia po naują albumą.

"Man svarbus tekstas, bandau nešti idėjas, o pati muzika gana minimalistinė. Pavyzdžiui, vienoje dainoje "Dorų žmonių mažai beliko" bandau pasakyti, jog literatūroje, mene, kultūroje, kine bei dailėje mažai beliko dorų žmonių ir reikia apie tai galvoti. Tai - savotiškas manifestas", - su šypsena veide pasakojo muzikantas.

V. Cucėnui, kaip ir daugeliui pankroko atlikėjų, dainų tekstai vieni svarbiausių. Bene kiekviena daina, anot pašnekovo, įkūnija tam tikrus personažus. Įkvėpimas yra žmonės, matytos situacijos, pojūčiai.

Taip pat muzikantas pasakoja, jog jo grupė kuria zoomorfinius hitus.

"Mes parenkame gyvūnus, kurie atspindi žmones. Pavyzdžiui, yra daina "Kiauliena" apie žmogų, kuris apjuodino kiaulės vardą. Juk pati kiaulė iš savęs yra gera. O žmonėms sakoma: "Tu elgiesi kaip kiaulė." Taip lyginti negalima, žmogus taip elgdamasis apjuodina kiaulės vardą," - savo dainų idėjas aiškino V. Cucėnas.

Svarbi kūrybinė laisvė

Į savaitgalį uostamiestyje vykusį pankroko festivalį buvo atvykusi ir grupė "Padugnės". Ją sudaro keturi nariai: Tadas, Mindaugas, Akvilė bei Pranciškus, tačiau jie prisistato pseudonimais - Krešas, Falšas, Nindzė, Tango. Bosinę gitarą įvaldęs vokalistas Krešas sakė, jog toks pavadinimas gimė savaime, atitiko jų kuriamą grupės koncepciją ir muziką, kurią jie groja.

Paklausti, ar save tapatina su tikrais pankais, grupės nariai ilgai ieškojo atsakymo.

"Savo laiku mes pankavome. Dabar mus pakvietė, todėl atvažiavome pagroti. Mes atliekame pankroką ir tai labai platu, nenorime savęs statyti į stilistinius rėmus. Mums svarbi kūrybinė laisvė, kas kaip nori, tas taip daro", - aiškino grupės gitaristas bei vokalistas Falšas.

Jo kolega Krešas pridėjo, jog dauguma jų dainų tekstų atitinka pankų subkultūrą. Anot jo, dainų tekstuose dominuoja laisvės, lygybės, kartais varguolių problemų motyvai. Iš paties grupės pavadinimo "Padugnės" semiamasi idėjų, įkvėpimo. Galiausiai grupės nariai kartu sutarė, jog savęs visiškais pankais nelaiko, bet turi jų elementų.

Savo dainų žodžių jie niekur neužrašo, o ir grupė, anot Krešo - sudėtingas procesas.

"Mūsų grupė paremta saviraiška, kiekvienas turime kažką padaryti, kad jaustumėmės reikalingi. Šiaip visi esame užsiėmę savais darbais. Nindzė ir Falšas yra vyras ir žmona, turi vaiką, vienas jų jau mokslų daktaras, kitas būsimas. Grupė mus tiesiog suveda", - kalbėjo Krešas.

Kiek išliko tikrų pankų?

N. Pečiūra aiškina, jog pankų Lietuvoje visada buvo nedaug ir tai neturi didelės reikšmės. Pradžioje buvo apie 50 šiai subkultūrai priklausančių žmonių, dabar apie 3 000, bet vėlgi, labai skirtingų.

"Mes darome viską ne dėl prekybos, kur turi būti daug fanų. Tai - gyvenimo būdas. Taip viską sutvarkė gamta", - sako žurnalistas.

Grupės "Padugnės" nariai tikina, kad tikrų pankų Lietuvoje tikrai yra, tiesiog juos sunkiau surasti.

"Pankai gan anksti išeina į pensiją, - juokiasi Falšas. - Tu negali daryti tų pačių dalykų kaip jaunystėje."

Jo nuomone, pankai - jaunimo kultūra. Jauni žmonės nebijo rizikuoti savo ateitimi, išsiskirti, jie gyvena šia diena. O vyresni kuria karjerą, todėl susiradę darbus dažnai atsisako šios subkultūros tradicijų.

Ar pankų subkultūra Lietuvoje gali išnykti? V. Cucėnas sako, jog geriau 9 žmonės, kuriems tai svarbu, nei 100, kurie yra tik masės dalis.

"Nuspalvina kultūros lauką"

Minėtojo festivalio organizatorius bei projekto "Menų zona" iniciatorius Darius Vaičekauskas pasakojo, jog ši vieta yra skirta pristatyti įvairias subkultūras, todėl nepakviesti pankroko grupių buvo neįmanoma. Anot pašnekovo, N. Pečiūra pasiūlė daryti ne tik koncertą, bet visą festivalį.

"Pagalvojome, jog pajūryje būtų smagu turėti tokį renginį, juolab kad sunku prisiminti, kada Klaipėdoje toks apskritai vyko", - kalbėjo pašnekovas.

Pasak D. Vaičekausko, įvairios alternatyvios kultūros formos savaime reikalingos ir svarbios ypač jauniems žmonėms.

"Yra daug žmonių, kuriems nepriimtina masinė kultūra. Ta, kurią vartojome didžiausių švenčių metu, pagrindinėse scenose, matome televizoriaus ekranuose. Šalia visada atsiranda kitos, nekomercinės formos. Jos nuspalvina kultūros lauką, sukuria įvairovę ir sykiu daro įtaką tai pačiai masinei kultūrai," - dėstė D. Vaičekauskas.

Anot jo, matomi ryškūs pavyzdžiai, kaip ta pati pankų kultūra pakeitė, pavyzdžiui, mados kūrėjus. Sakykim, Viviana Vestvud (Vivienne Westwood) - viena garsiausių britų mados kūrėjų, įkvėpta pankų judėjimo, išpopuliarino naujosios bangos mados tendencijas. Ši britų mados dizainerė dažnai vadinama "punk motina".

Grupės "Padugnės" gitaristas Falšas tikina, jog, kaip ir anksčiau, taip ir šiandien turima ką keisti, prieš ką kovoti. Anot jo, lietuviai - gana tamsi publika, o kovoti reikia prieš kapitalizmą, nusistovėjusias normas, ksenofobiją, homofobiją. Pankai, anot jo, pasisako už laisvę, lygybę ir progresyvumą.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder