Ar klaipėdiečiai deramai įvertina Smiltynę

Ar klaipėdiečiai deramai įvertina Smiltynę

Klaipėdos miesto vyriausiojo architekto Almanto Mureikos teigimu, prieš dešimt metų patvirtintas Smiltynės detalusis planas nevykdomas. Miesto vizija, jog ši teritorija turi tapti klaipėdiečių rekreacine zona, merdi. Projektų įgyvendinimas joje stringa, verslas anapus Kuršių marių ilgai neišsilaiko. Situacija - ne per geriausia. Galbūt todėl miesto savivaldybė gavo pasiūlymą Smiltynės pusėje įrengti krovos krantines uostui.

Tarsi įrodymas, jog situacija Smiltynėje gana sudėtinga įvairiais aspektais, yra tai, kad Lietuvos jūrų muziejaus administracinio pastato rekonstrukcijos projekto konkursas baigėsi niekuo - nugalėtojas neišrinktas. Ieškodamas gelbėjimosi rato muziejus surengė diskusiją "Architektūros raiškos galimybės Kopgalyje", kuri išryškino ir visos Smiltynės problemas.

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser klausia, ar Klaipėda deramai vertina tokį turtą kaip Smiltynė? Ir pati atsako: "Klaipėda užmiršo Smiltynę."

Smiltynė kartu su Kopgaliu priklauso ne Neringos, o Klaipėdos savivaldybei ir patenka į KNNP teritoriją. Galbūt visi planai Smiltynėje stringa todėl, kad ji yra Kuršių nerijoje, įtrauktoje į UNESCO saugomų objektų sąrašą? Ar UNESCO mums kažko neleidžia, ar mes patys be reikalo save gąsdiname?

Planu visi nepatenkinti

A. Mureika neslepia, jog prieš 10 metų patvirtintu Smiltynės detaliuoju planu visi nepatenkinti. Ir mažosios architektūros, kaip tikėtasi, Smiltynėje neatsirado, ir Klaipėdos jachtklubo rekonstrukcijos konkursinis darbas neatitiko to, kas buvo miesto planuose, ir t. t.

Pasak miesto vyriausiojo architekto, dviem ar keliais pastatėliais Smiltynėje revoliucijos nepadarysi. Ko gero, tokia situacija susidarė todėl, kad tas detalusis planas nebuvo daugiafunkcis. Šiuo metu Savivaldybė ketina rengti naują Smiltynės detalųjį planą.

Apribojimai yra ar ne?

A. Mureika atkreipė dėmesį į tai, kad verslas Smiltynėje merdi, nes paprastai būna tik trijų mėnesių sezonas, o paskui veikla baigiasi. Pavyzdžiui, šiuo metu ten veikusi šašlykinė jau užsidaro. Ar gali išsilaikyti kavinė, lankytojų sulaukdama tik tris mėnesius per metus?

Diskusijos dalyvių manymu, verslui Smiltynėje daroma labai daug apribojimų. Pavyzdžiui, jie teiravosi, kodėl čia negalima rengti požeminių automobilių aikštelių. A. Feser teigimu, priežastis labai paprasta - esą mes net neįsivaizduojame, kad tose aikštelėse tuojau pat atsirastų lovos, o ne automobiliai. Pastarųjų ir toliau nebūtų kur statyti.

"Suprantu mūsų žmones. Sezonas trumpas, o gyvena jie iš to, ką per jį uždirba iš poilsiautojų. Todėl pastarieji apgyvendinami visur, netgi malkinėse", - sakė A. Feser.

Ji paneigė gandą, esą Kuršių nerijoje galima statyti tik žvejo sodybą. "Tai netiesa", - sakė ji.

Gali paimti uostas?

A. Mureika diskusijos dalyviams parodė schemą, prieš porą mėnesių gautą iš sovietmečiu buvusių Klaipėdos uosto vadovų, kaip jie įsivaizduotų Kuršių marių pakrantę Smiltynėje. Diskusijoje dalyvavę architektai klausė, prieš kiek metų ta schema daryta, ar čia Klaipėdos, ar Kaliningrado uostų vadovų siūlymas - krantines panaudoti krovai, per nacionalinį parką nutiesti estakadą etc. Kadangi iš esmės jokių pokyčių Smiltynėje nematyti, toks siūlymas lyg logiškas. Šiaip ar taip ten nieko nevyksta, tad galbūt būtų galima šią teritoriją racionaliau panaudoti.

Šių laikų buvę ir esami uosto vadovai apie tokius planus nėra užsiminę. Jie, be abejo, kertasi su miesto Savivaldybės vizija ir planais - matyti Smiltynėje rekreacinę zoną. Savivaldybė norėtų, kad kitoje marių pusėje būtų ką veikti ištisus metus, kad ir žiemą vaikai su slidėmis ar su rogutėmis galėtų pasivažinėti, kad žmonės galėtų turiningai pasivaikščioti krantine, kad būtų suprojektuoti dviračių takai, idant būtų galima apvažiuoti ratą nuo jūros iki marių ir pan. Savivaldybės pozicija - nacionaliniame parke galėtų atsispindėti įvairių istorinių laikotarpių dvasia.

Planų daug, bet...

Savivaldybė, be abejo, ir toliau planuoja. Laivų kapinių vietoje numatoma įkurti naują jachtklubą, kitoje marių pusėje įrengti perkėlą AB "Smiltynės perkėla" keltams, kad ir ten, kaip ir Šiauriniame rage, būtų keleiviams patogu. Tai būtų moderniosios architektūros statinys.

Be to, pasak A. Mureikos, bus įgyvendinamas įdomus projektas, supažindinantis su likusiais karo objektais Smiltynėje.

A. Feser papasakojo apie parko planus dėl jam priklausančių keturių vilų, ketinimus įrengti gamtos edukacinį centrą, kavinę. Centre ketinama net čiužinius laikyti, kad moksleiviai galėtų permiegoti. Norima atkurti miško parkus.

Taigi planų Kuršių nerijoje turima daugybė, tik klausimas, kada jie bus ir ar bus realizuoti.

Nuomonės išsiskyrė

Lietuvos jūrų muziejus rengiasi įgyvendinti savo administracinio pastato rekonstravimo projektą. Pastatas turėtų tapti jūrų gamtos ir jūrinės kultūros paveldo centru, prieinamu visuomenei.

"Muziejus turi kokybiškai atlikti jūrinio paveldo saugotojo funkciją. Jam reikalingos geros sąlygos istorinėms vertybėms išsaugoti", - sakė muziejaus direktorė Olga Žalienė.

Šiemet balandį-liepą vykęs tokio centro architektūrinės idėjos konkursas išryškino nemažai problemų, susijusių su architektūrinės raiškos galimybėmis Kopgalyje. Architektų, gamtosaugininkų, paveldosaugininkų, miesto planavimo specialistų ir muziejaus atstovų nuomonės išsiskyrė dėl to, kas tinka jautriai Smiltynės gamtinei ir urbanistinei erdvei.

Konkursui buvo pristatyti keturi darbai, pirmos vietos laimėtojas neišrinktas. Konkurso organizatoriai kritikuoti dėl to, kad rengdami sąlygas nenurodė biudžeto, tad dalyviams buvo neaišku, ar bus remontuojamas tik stogas, ar perstatomas visas pastatas.

Pasak A. Mureikos, ir šio konkurso metu nepaisyta nei teritorijos detaliojo plano, nei parko tvarkymo plano, visiškai nesiskaityta su reljefu. Tad pageidaujama, jog architektai, kurie dalyvaus pakartotiniame konkurse, projektuodami Lietuvos jūrų muziejaus centrą turėtų galvoje visą Smiltynės išklotinę, t. y. įvertintų jos panoramą.

Reliktas su siluetu

Kopgalis - Klaipėdos vartai, kurių vienoje pusėje susitelkusi pramonė, kitoje - Kuršių nerija. Pasak Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, Kopgalio teritorijoje yra dvi didelės vertybės - Nerijos fortas ir Kopgalio kaimas. Taigi muziejaus centro pastatas neturėtų nustelbti Nerijos forto ir užkirsti kelio Kopgalio kaimo atstatymo galimybei.

Anot istoriko, buvusio kaimo struktūra dar yra atpažįstama, pavyzdžiui, galima įžiūrėti takų išsidėstymą, poilsio aikšteles. Yra išlikusių buvusio restoranėlio, altanos, pirklių gildijai priklausiusio vasarnamio nuotraukų. Tai - reliktas, kurio siluetas yra matomas. D. Elerto manymu, Kopgalio kaimo infrastruktūrą galima atkurti, bėda ta, kad dalis jo teritorijos išeina už muziejaus valdomos teritorijos ribų.

XX a. pradžioje Kopgalio kaime buvo dviejų tipų pastatai - žvejų sodybos ir statiniai su mansardomis, primenantys vilas. Čia buvo kurortinė zona. Po karo struktūra buvo keičiama dviem kryptimis, keitėsi ne tik gyventojai, kariškiai čia padarė uždarą zoną. Muziejus buvo statomas plyname lauke.

Trys intervencijos

Iki 1794 m. žmogus nedarė įtakos Kopgalio teritorijai. 1797 m. pradėta ją apželdinti, pastatyti tilteliai, prie kurių būdavo kraunamas balastas, molai. Visa tai pradėjo keisti kraštovaizdį. 1863 m. pradėtas formuoti Nerijos fortas, kraštovaizdis keitė siluetą, kopa išnyko, kaimas pakeitė lokalizaciją.

Pasak D. Elerto, trys dalykai Kopgalyje labiausiai keičia kraštovaizdį - aikštelė, kurioje eksponuojami laivai (daugeliui žmonių tai jau neatsiejama vaikystės prisiminimų dalis), dabartinis muziejaus administracinis pastatas, pastatytas ant kelių buvusių sodybų, ir Etnografinė žvejo sodyba. Istoriko manymu, tai yra trys intervencijos į Kopgalio teritoriją.

Kam reikia kaimo?

Diskusijoje dalyvavusieji kėlė klausimą, ar reikia atstatyti Kopgalio kaimą, o gal ir žvejus su tinklais pasodinti?

"Kurių velnių tai reikia daryti, juk Lietuvoje tūkstančiai kaimų išnyko?" - klausė diskusijos moderatorius, architektas iš Vilniaus Lukas Rekevičius. Pasak jo, Lietuvoje objektai atstatomi tik išimtiniais atvejais.

Anot D. Elerto, jeigu nebūtų atstatoma, tai nebūtų ir Varšuvos senamiesčio, A. Mureika priduria, jog neturėtume ir Trakų pilies.

Muziejininkai vis dėlto norėtų, kad planuojamas muziejaus centro pastatas bent neužgožtų kaimo perspektyvos, kad jie bent žinotų apie tai. Pasak D. Elerto, atstatymas galėtų būti nagrinėjamas kaip viena iš galimybių.

Beje, atstatymo variantų yra įvairių, nebūtinai turi būti atstatytas objektas su visomis detalėmis kaip Valdovų rūmai, galima atkurti tik tūrį etc.

Vis dėlto, A. Feser manymu, idėja atkurti Kopgalio kaimą neturi šansų.

Pragmatiškas požiūris

Tačiau D. Elertas sako, jog prie muziejaus administracinio pastato yra objektų, kurie galėtų būti atstatyti. Muziejininkų manymu, tai padėtų spręsti dalį infrastruktūros plėtros klausimų - reikia kur nors įkurti saugyklas, turint omenyje delfinų terapiją vaikams, bus būtina spręsti vaikų apgyvendinimo klausimus; kalbant apie teatro ir koncertų perspektyvas, jiems irgi reikia patalpų, be to, muziejus turi ir stambių objektų, kuriuos nori išsaugoti. Taigi muziejininkų požiūris į pastatų atstatymą yra gana pragmatiškas.

Architektė Laima Šliogerienė projektavo dabartinį administracinį pastatą, tad, žinoma, nenorėtų, jog jis būtų nugriautas - juk šiaip ar taip, tarnavo beveik 30 metų. Ji prisipažino, kad anais laikais projektuojant pastatą viską teko daryti skubotai, buvęs didžiulės apimties darbas, apdaila buvo derinama prie Nerijos forto.

Buvo keliamas klausimas, ar muziejaus administracinis pastatas turi būti labai atkreipiantis į save dėmesį, ar paslėptas. Pasak L. Rekevičiaus, esant šiuolaikinėms technologijoms, pastatas gali būti tiesiog pakištas po žeme. Šiaip ar taip, daugelio diskusijoje dalyvavusiųjų nuomone, naujasis pastatas neturi rėžti akies ir tapti vos ne tos vietos bažnyčia ar rūmais.

Tai - ne UNESCO reikalai

KNNP koncepcija - nerijos teritorijoje turėtų vyrauti gyvenimo ir gamtos darna. Čia didelis dėmesys turi būti skiriamas kraštovaizdžiui. A. Feser atkreipia dėmesį į tai, kad šioje teritorijoje turi būti ypatinga urbanistinė darna.

Ir vis dėlto yra manančiųjų, jog Kuršių nerijai reikia drąsesnių sprendimų. Negalima nepaisyti to, kad ir kraštovaizdžio, ir architektūros išraiška, ir statinių funkcijos keičiasi. L. Rekevičiaus teigimu, Kuršių nerijos vertės dar tebėra besiformuojančios, jos perėjo į XXI amžių, tad turi ir jį atspindėti. Taigi kultūrinis kraštovaizdis čia dar formuojasi.

Diskusijos moderatorius atkreipė dėmesį į tai, kad UNESCO nedraudžia naujos architektūros. Jeigu parke būtų pastatytas oro uostas, geležinkelis, estakada, tada galbūt UNESCO ir išmestų neriją iš saugomų objektų sąrašo. Pasak L. Rekevičiaus, tai nėra UNESCO, tai - mūsų bendruomenės apsisprendimo ir pasirinkimo reikalas.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder