2020 m. birželio 5 d. 10:04 val., penktadienis

ve  >  Žinios  >  Klaipėda  >  Jūrų muziejus

Jūrų muziejus

Olga Žalienė: "Lietuvos jūrų muziejuje dirba neeiliniai žmonės"

(1)

Olga Žalienė: "Lietuvos jūrų muziejuje dirba neeiliniai žmonės" nuotrauka, foto

SUKAKTIS. Šiemet Lietuvos jūrų muziejus švenčia 40 metų darbo sukaktį.

© Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Reklama

Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė šioje Klaipėdą garsinančioje įstaigoje dirba jau 40 metų, t. y. nuo pat jos atidarymo pradžios 1979-aisiais. Ir tai vienintelė jos darbovietė. Ko tik nebuvo nutikę per šį laikotarpį. Kai keltai nekeldavo per marias, į atplaukusį vilkiką vyrai muziejaus darbuotojas turėdavo sumesti. Kartą buvo tokia didelė audra, kad net vilkikai neatplaukė, teko visiems nakvoti muziejuje.

Gargždiškę Olgą, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventę, į muziejų pasikvietė tuometinis jo direktorius Aloyzas Každailis. Pradedant 1974 metais jis kasmet važiuodavo į universitetą ieškoti tai biologų, tai istorikų. Prieš priimdamas į darbą visada atvykdavo pats pasikalbėti su kandidatais.

Kodėl rinkotės istoriją?

Aš visą laiką galvojau apie istoriją. Studijos Vilniaus universitete man labai patiko. Jeigu patinka pats dalykas, negalvoji, ką veiksi baigęs. Mūsų kursas buvo, kaip dabar sakoma, auksinis. Kartu mokėmės su Alfredu Bumblausku, Egidijumi Aleksandravičiumi, Algiu Jakubčioniu, Zenonu Butkumi ir kitais, vėliau tapusiais mokslų daktarais, įstaigų vadovais.

VADOVĖ. Olga Žalienė Lietuvos jūrų muziejuje dirba irgi jau 40 metų. Jis jos vienintelė darbovietė.

Ar kada nors įsivaizdavote, kad teks būti muziejininke?

Ne. Bet nuo mokyklos laikų visada būdavau kokių nors organizacinių darbų sūkuryje. Man patikdavo bendrauti su žmonėmis, nes juos myliu, organizuoti, planuoti. Buvau veiklus žmogus. Mano diplominio darbo vadovas profesorius Romas Batūra agitavo rašyti mokslinį darbą, ginti daktarinę disertaciją. Iš pradžių lyg ir planavau, bet paskui, kai užsikabinau muziejuje, pamaniau, kad mokslinis darbas nėra jau taip labai prie širdies. Bet jau dirbant muziejuje kelis kartus buvo prabudęs saldus pojūtis renkant medžiagą, "krapštant" mokslinę literatūrą ir dėliojant kitų žmonių rinktą etnografinę medžiagą apie pajūrio žvejų gyvenimą. Tada ir pajutau, kad turiu istoriko gyslelę, nes man patinka krapštytis. Deja, tam dalykui dabar visiškai negaliu skirti laiko.

Prisimenate pirmas savo darbo dienas muziejuje?

Paprastai po diplomų įteikimo duodavo mėnesį atostogų. Man buvo pasakyta, kad reikia ateiti į darbą bent dviem savaitėmis anksčiau, prieš muziejaus atidarymą. Atėjau liepos vidury. Reikėjo tiesiog įkurdinti eksponatus, sutvarkyti ekspozicijas. Tas dvi savaites visi mes ropojome keliais, šveitėme grindis, vitrinas, dirbome juodus fizinius darbus. Tikrai nesitikėjau būtent tokios veiklos, bet ji subūrė darbuotojus.

GYVŪNAI. Olga Žalienė sako, kad delfinai muziejuje yra tarsi elitas, bet ji ne mažiau myli ir ruonius, kurie atsirado pirmiau.

Reklama

Kokį muziejų pamatėte atvykusi dirbti?

Muziejus buvo mažutis - tik forte laivybos istorijos, gamtos ekspozicijos, akvariumai. Tiesa, žvejo sodyba ir du laivai jau buvo. Tik po kelerių metų atsirado ir vidutinis žvejybos traleris. Atsimenu, priešais fortą buvo pastatytos kasos. 1979 metų liepą iš kelto eidavome į darbą pėstute. Kelias dar nebuvo asfaltuotas, dengtas labai stambiu žvyru. Vos ne paskutinę dieną prieš atidarant muziejų liepos 28 d. jis buvo išasfaltuotas.

Centrinio pastato antrame aukšte dar tik buvo pradėtos dėlioti kriauklės, koralai. Daug ko nebuvo, man teko dalyvauti visa tai kuriant, rengiant ekspozicijas lankytojams.

Kokias pareigas pradėjote eiti atvykusi?

Atėjau dirbti Kultūrinio masinio darbo skyriaus vedėja, kuris jau buvo sukomplektuotas, dirbo moterys vyresnės už mane ir turinčios šiokios tokios patirties. Iš pradžių labai išsigandau. Būdavo, kad nenorėdavau eiti į darbą. Šis skyrius turėjo parengti medžiagą ekskursijoms, organizuoti edukacinius užsiėmimus, rengti parodas, rūpintis lankytojų aptarnavimu, ryšiais su visuomene ir t. t. Skyriaus veikla buvo gana plati, bet "išplaukusi". Labai daug ką reikėjo pačiai susigalvoti. Man šita sritis buvo visiškai nauja, turėjau daug ko mokytis iš kitų kolegų. Tais laikais nuvažiuoti į užsienį pasimokyti nebuvo įmanoma. Tada dar buvo keistas požiūris į muziejus - pirmiausia jie turi kaupti ir saugoti, o lankytojai ir visuomenė - antraeilis, trečiaeilis dalykas. Kalėsi tik pirmieji edukacijos daigai.

Reklama

ŽUVYS. Dabar akvariumas, palyginti su tuo, koks jis buvo muziejaus darbo pradžioje, yra gerokai pasikeitęs. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Iš kur sėmėtės reikiamų žinių?

A. Každailis gal jau kokiais 1982 metais buvo užmezgęs ryšius su Štralzundo jūrų muziejumi demokratinėje Vokietijoje. Jo darbuotojai atvažiavo pas mus, mes galėjome nuvažiuoti pas juos.

Kai pradėjau rinkti medžiagą iš daugybės literatūros po kruopelytę, pasidarė labai įdomu, žadino smalsumą ir azartą. A. Každailio laivybos ekspozicija jau labai gerai buvo sudėliota. Jis jau buvo surinkęs visą medžiagą knygai "Laivai ir jūrininkai". Man padėjo Algirdas Stankevičius, jūrų gamtos ekspozicijos, akvariumo rengėjas.

Ar buvo koks nors neįdomus darbas?

Neįdomiausias darbas buvo mėnesio pabaigoje išrašinėti ilgiausias sąskaitas ekskursijų biurams. Per mėnesį būdavo kokie 200 ekskursijų, ir viską rašyti reikėjo ranka, nes spausdinimo mašinėlės muziejuje buvo gal dvi. Iš pradžių netgi nebuvo skaičiavimo mašinėlių, teko skaičiuoti su mediniais skaitliukais. Spausdinimo mašinėlės atsirado gal po kelerių metų, o pirmieji 2-3 kompiuteriai muziejuje atsirado kokiais 1988-1989 metais.

Reklama

Kokie buvo finansiniai muziejaus reikalai?

Tais laikais kultūros įstaigos buvo labai neturtingos, tad reikėjo galvoti, kaip išgyventi. Muziejus visais laikais nebuvo gerai finansuojamas, ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ir per krizę. Duodavo šiek tiek pinigų atlyginimams, o toliau turėjome žinotis patys. Reikėjo sukti galvas, kaip pritraukti kuo daugiau lankytojų, kad galėtume išlaikyti gyvūnus. Be to, mūsų muziejuje nebuvo nė vienerių metų, kad nebūtų kas nors rekonstruojama, bent jau ekspozicijos, statoma.

Ar po studijų Vilniuje Klaipėdoje nebuvo liūdna?

Pradėdama dirbti jau turėjau dvejų metukų sūnų, dirbau labai aktyvų darbą, reikėdavo aukoti ir šeštadienius, ir sekmadienius, nes vykdavo renginiai, kurie man labai rūpėjo, nebuvo laiko galvoti apie ką nors kita, nes gyvenimas virė čia, Smiltynėje, Kopgalyje. Domėjausi kultūra, lankiau naują Dramos teatrą po pirmos rekonstrukcijos, po muziejaus atidarymo praėjus 5 metams buvo atidaryti ir Parodų rūmai. Klaipėdoje buvo kultūrinio gyvenimo. Kai esi jaunas, tau labai svarbu ir draugai, bendraminčiai, dirbantys su tavimi, leidžiantys laisvalaikį. Mes į Jūrų muziejų dirbti atėjome viena karta. Mūsų darbas ir laisvalaikis persipynė. Viskas pas mus buvo vieno muzikinio tono. Mane supo žmonės, su kuriais galėjau kalbėtis ir apie buitį, ir apie aukštąsias materijas.

Ar nebuvo sunku dirbti turint mažą sūnų?

Man labai padėjo uošviai Žaliai, mano mama. Vaikas buvo palepintas dėl sveikatos. Kai pradėjome leisti į darželį, dažnokai sirgdavo. O imti "ligonlapį" tais laikais būdavo tragedija. Mano sūnus ir mokykloje, ir darželyje labai didžiavosi, kad jo mama dirba Jūrų muziejuje. Kai jis darydavo ką nors ne taip, gąsdindavau, kad nebedirbsiu muziejuje. Prasidėdavo ašarų pakalnė.

Reklama

Kaip jūs muziejaus darbo pradžioje keldavotės keltais į Smiltynę? Juk tada buvo seni keltai, kurie negalėdavo plaukti esant stipresniam vėjui.

Būdavo dienų, kai sėdėdavome ir laukdavome, kad mus kas nors perkeltų. Teko vieną naktį praleisti muziejuje. Bet tais laikais buvo labai paprasta paskambinti į prekybos uostą ir jis atvarydavo vilkiką. Bet iššūkis būdavo į jį įlipti. Vandens lygis mariose pakildavo vos ne lygiai su krantine, laivo priekis šokinėja, atrodydavo, kad jis tuoj išlips į krantą. Vyrai mus tiesiog sumesdavo į tą vilkiką, o patys šiaip taip įsiropšdavo. Prisimenu, vieną kartą mes negalėjome nueiti iki Senosios prieplaukos krantine, turėjome keliauti per mišką, nes visas kelias buvo užlietas. Vanduo tyvuliavo iki sodybos trobos.

O kas nutiko, kad turėjote nakvoti muziejuje?

Buvo tokia audra, kad nė vilkikai negalėjo atplaukti. Būdavo, kad negali ateiti į darbą, nes niekas nekelia į kitą marių pusę. Budinčius technikus, elektrikus, tuos, kurie turi pašerti gyvūnus, perkelia, o mums kaip kokiems studentams būdavo pasakoma, kad eitume namo arba į kiną. Ačiū Dievui, tai nebūdavo dažnai. Dabar, žinoma, gyvenimas pasikeitė. Jeigu iš Šiaurinio rago keltas nekelia, kelia iš Naujosios perkėlos. Mes važiuojame į ją, persikeliame, atvažiuoja mūsų autobusas ir nuveža. Lygiai taip pat grįžtame. Dabar jau į darbą einame be baimės.

Kodėl ėmėtės tokio sunkaus moteriai muziejaus direktorės darbo?

2002 metais A. Každailis nusprendė nebedirektoriauti dėl ligos, nors dar turėjo daug energijos, sumanymų ir noro. Tai buvo labai skausmingas periodas mums visiems ir jam. Aš negalvojau apie jokią direktorystę, bet jis mane paskatino. Man bandyti primygtinai siūlė ir Alfonsas Žalys. Vadovaudamas A. Každailis labai kontroliuodavo darbuotojus. Bet kokius penkerius metus keliems žmonėms leido dirbti savarankiškai, tarp jų buvau ir aš. Tie penkeri metai ir buvo tas rodiklis, kad gal galiu ir su žmonėmis bendrauti, ir organizuoti, ir planuoti. Mane tiesiog pastūmėjo dalyvauti konkurse.

Reklama

Bijojote tos savo, jau kaip muziejaus direktorės, darbo pradžios?

Pirmadienį ėjau į darbą, turėjo vykti pirmas pasitarimas su padalinių vadovais. Tai buvo man labai sunki ir ašaringa diena. Aš buvau iš jų tarpo, kilo visokių abejonių, kaip pavyks atsidurti ant to kito laiptelio, kaip reikės bendrauti su jais. Buvau parengusi tokią kaip ir mini muziejaus programą, kurioje buvo ir akvariumo, ir delfinariumo rekonstrukcija, ir kt. Mano pasisakymas per tą pasitarimą buvo legionieriškas. Žmonės tai priėmė kaip viziją, bet sveikai. Visi supratome, kad tai tik ambicija, kurią galima bandyti įgyvendinti. Tada buvau labai dėkinga atsivėrusiems europiniams fondams, nes mes visi vadovai galėjome kartu išvažiuoti mokytis ir kurti muziejaus strateginį planą. Manau, buvo didžiausias mano pasiekimas buvo pačių darbuotojų įsitraukimas į tikslų formavimą.

O iš kur atėjo tas rinkodaros, statybos reikalų supratimas? Juk tokius dalykus reikia išmanyti, o jūs - istorikė, ne ekonomistė.

Mokaisi iš kitų patirties. Kai atsivėrė tie europiniai fondai, aš labai godžiai dalyvaudavau ir rinkodaros, ir lyderystės, ir planavimo mokymuose. Statybos reikalus pradėjau išmanyti tik per praktiką. Teko ir rankas nudegti, ir pačiai skaityti statybų reglamentą, domėtis teritorijų planavimo įstatymais. Net juokauju, kad, jeigu dabar prarasčiau darbą, eičiau konsultuoti, kaip reikia rengti detalųjį planą, etapuoti techninius ir darbo projektus.

Kas jus labiausiai "užknisa" einant direktorės pareigas?

Visi tie biurokratiniai dalykai, viešieji pirkimai. Nori kokybiško ir greito rezultato, tačiau valstybinėje įstaigoje tai yra iš fantastikos srities. Negali peršokti visų būtinų etapų. Procedūriniai dalykai labai vargina. Liūdina, kad valstybinėse įstaigose tikslu tampa pats procesas, o ne rezultatas. Svarbiausia, kad procedūros atitiktų visus reikalavimus.

Ar lankytojai kreipiasi į jus kaip į direktorę, nori pasiskųsti? Ar sulaukiate prašymų įleisti į muziejų nemokamai?

Kartais kreipiasi. Ačiū Dievui, dabar kuo toliau, tuo rečiau. Muziejuje požiūris toks: skundas yra dovana, nes tu iš jo gali pasimokyti. Tavo akis pripranta prie visko ir tu nebematai, nors turiu tokius savaitinius priekabių ieškojimus - vaikštau po teritoriją ir ieškau, prie ko prisikabinti. Žinoma, kreipiasi ir norėdami patekti nemokamai. Leidžiame apsilankyti nemokamai vaikų, globos namų, socialiai remtinų žmonių grupių, daugiavaikių šeimų atstovams. Labai plačiai to nepraktikuojame, nes atsiranda ir piktnaudžiaujančiųjų. Pavyzdžiui, gana turtinga organizacija rašo mums raštą, kad ji organizuoja stovyklą vaikams ir nori jiems padaryti dovaną - leisti apsilankyti muziejuje nemokamai. Nereikia norėti daryti dovanos kieno nors sąskaita. Juk visi žino, kad nieko nemokamo nebūna. Jeigu mes į muziejų leidžiame nemokamai, tai savo ruožtu turime kažko atsisakyti.

LAIVAI. Į Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicijos eksponatus mėgsta ateiti bei senus laikus prisiminti ir tikri jūrų vilkai.

Kiek žmonių Lietuvos jūrų muziejuje dirba dabar ir kiek dirbo iš pradžių?

Kai atėjau dirbti, jų buvo apie 95, o dabar yra 156. Muziejus labai išsiplėtė. Ir pradžių delfinariume buvo 5 gyvūnai, o dabar jų yra 16. Vien jų priežiūrai reikia nemažai žmonių. Išsiplėtė ir akvariumas, atsirado daug naujų įrenginių, naujų žuvų rūšių. Daug žmonių reikia Lankytojų aptarnavimo skyriui, edukacijai. Vien edukacinių užsiėmimų 2018 metais mes turėjome 700, juose dalyvavo 24 tūkst. moksleivių ir suaugusiųjų.

Mums, žiniasklaidos atstovams, susidarė įspūdis, kad žmonės, dirbantys muziejuje, yra šiek tiek "trenkti", bet gerąja prasme.

Kartą kažkuriame muziejuje pasakojau apie savo darbuotojus. Man sako: "Direktore, jūs taip kalbate, tarsi visi jie būtų fantastiški. Atsakiau, kad taip ir yra. Pas mus iš tikrųjų dirba neeiliniai žmonės. Manau, kad kolektyvo santykių ir bendravimo toną davė tie, kurie pradėjo dirbti pirmieji.

Algirdas Stankevičius, Eugenijus Buivydas, Arūnas Grušas, Saulius Karalius, Romaldas Adomavičius, Rūta Mažeikienė, Irena Mačiulaitienė, Audronė Adomavičienė ir aš atėjome prieš atidarant muziejų. Aloyzas Každailis savo pavyzdžiu ir reiklumu taip mus "išdresavo". Jis dirbo kaip išprotėjęs, visai negailėdamas jėgų ir labai aukštai iškėlė kartelę. Rezultatas turėjo būti puikiausias, jokio kito jis nepripažino. Ir mes visi, kurie buvome šalia jo, taip turėjome dirbti. Taip, didžioji dalis specialistų yra apsėsti fanatikai. Tokių gamtos ekspertų, koks yra S. Karalius, Lietuvoje labai mažai. A. Grušas savo gyvūnams yra atsidavęs iki pamišimo. Užaugo tokie žmonės kaip veterinarijos gydytojas Žilvinas Kleiva, pavaduotojas delfinariumui, kuris dėl savo delfinų gali padaryti viską. Prisijungė ir jaunimas - Brigita Kreivinienė vadovauja Delfinų terapijos centrui, jeigu ne Simonos Mikalkevičiūtės azartas, mes neturėtume tokios puikios suvenyrų parduotuvės. Atrodo, kad žmonių atsidavimas darbui pas mus yra perduodamas.

Esate patenkinta tokiu savo gyvenimu?

Iš tikrųjų kaip žmogus aš atradau muziejuje viską: ir galimybę save realizuoti, matyti, kaip keičiasi tas objektas, kuriame tu dirbi, prisidėti prie jo plėtros, puoselėjimo. O svarbiausias dalykas - žmonės, su kuriais aš dirbau ir dirbu. Tai mano dovana ir sėkmė.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Jūrų muziejus

Nuo gegužės 13-osios jau atsidaro lankymui Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo Saulės įlanka...

Vėl galima pamatyti delfinus ir jūrų liūtus nuotrauka, foto

Šiandien, gegužės 1-ąją, Lietuvos jūrų muziejus, atnaujindamas po karantino lankymą, Nerijos forte,...

Jūrų muziejuje iškelta geltona vėliava nuotrauka, foto

Lietuvos jūrų muziejuje globojamas rekordinis ruoniukų skaičius – net 22. Tiek jų...

Jūrų muziejuje gydomi 22 ruoniukai nuotrauka, foto

Gamta karantino nežino: per dešimt dienų į Lietuvos jūrų muziejų atgabenta jau...

Jūrų muziejuje slaugoma 10 ruoniukų nuotrauka, foto

Juodkrantė rado būdą šią vasarą surengti kurorto dienas nuotrauka, foto

Neringa, Prasidėjusi vasarą ir sparčiais žingsniais švelnėjantys karantino apribojimai Juodkrantės bendruomenei bei renginių...

Trim KU studijų programoms – ypatingas kokybės įvertinimas nuotrauka, foto

Klaipėda, „Investors‘ Spotlight“ kokybės ženklelį gavo inžinerinės ir IT pakraipos studijų programos

Paryčiais užpuolė ir grasino peiliu nuotrauka, foto

Kriminalai, 2020-06-04 apie 05.13 val. Klaipėdoje, Paryžiaus Komunos g., Ąžuolyno parke du nepažįstami...

Kretingoje uždaryta karščiavimo klinika nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Nuo birželio 4 dienos Kretingoje veikusi karščiavimo klinika nutraukia savo veiklą....

Kriminalai, Paskelbta prieš 1 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...