Karantinas tęsiasi. Dabar mano gyvenimas apribotas. Bet tęsiasi, nors ir pro langą.
Dešimtoji istorija: šuo
Balandžio 8 d. Kol kas dujų vamzdžių klojikai nebirzgina po langais. Vakar su skausmu žiūrėjau, kaip rausiama tranšėja vamzdžiui kloti. Ne, kaimynų per talką sodintos ir puikiai prigijusios eglės nenukirto. Bet... šaknys apnuogintos ir pakapotos. Ar nenudžius?
Klausimas retorinis. O pro tą vargšę eglę kokių 11 metų paauglys ant pasaitėlio veda kokerspanielį. Matau,- jaunas tas šunelis, viskas jam įdomu, viską pauostyti reikia, teritoriją žymėti irgi reikia. Šeimininką tas erzina. Ir jis trūkčioja pavadėlį.
Panašius elgesio su šunimis vaizdus esu stebėjusi ir anksčiau - ankstyvą rytą moksleivis ar studentas lygiai taip pat trūkčiodavo pavadėlius, kai jų augintiniai "mieruodavosi" uostinėdami, kur čia koją pakelti? Nervingai trūkčiodavo - gaišatis su tais uostinėjimais. Greičiau sisiok, kakok. Man į pamokas, paskaitas reikia.
Šiandien gyvename karantino sąlygomis. Nežinau, kada tam paaugliui prasidės nuotolinis mokymas. Bet juk su šunėku galėjo išeiti pasivaikščioti anksčiau. Kad nereikėtų pačiam nervintis ir taip negailestingai trūkčioti bandančio gyvenimu pasidžiaugti ne pro langą kokerspanielio pavadėlį.
Mano aplinkos žmonės dažnai ragina užsiveisti kačių, šunų, papūgėlių, žuvyčių ir panašiai. Bet užsiveisdamas netgi gėlių balkone ar bute, tu jau užsiveisi ir atsakomybę prižiūrėti, puoselėti. Labiausiai norėčiau šuns. Bet... Gyvenime tris kartus turėjau šunis - du vaikystėje, karlikinę taksę Ledi įsitaisiau tuomet, kai pasimirė mama. Visi trys šunų turėjimai baigėsi tragiškai.
Raudonplaukį taksą Meškį, kai tėvas jį išsivedė į medžioklę, kažkas, sumaišęs su lape, nupylė miške. Nemačiau tragiškai žuvusio Meškio. Bet širdelė labai skaudėjo. O štai visai nekilmingos Musės žūtis paliko neišdildomus randus. Tuomet, gyvenant P. Cvirkos - Turgaus gatvėje, dar nebuvo mados šunis vedžioti su pasaitėliais. Rytais šunis išleisdavome savarankiškai savo reikalų atlikti. O parbėgę iš savo "reikalų" šunys gremždavo nagais dar ne kokias brezentines, šarvo, o gryno medžio duris. Įleisk. Meškis savo aštriais nagais buvo gilias rėvas išgramdęs. Tas pačias rėvas skrebindavo ir Musė. O tą rytą man jau reikia į mokyklą, o Musė vis dar sugrįžusi nepaskrebina...
Išėjau ieškoti. Radau. Ji, jau negyva, buvo įdrėbta į šungaudžių mašinos kėbulą. Tos minutės reakcijų nebepamenu. Tikriausiai klykiau ant tų šungaudžių. O mokykloje, kaip tyčia, per visas pamokas "šaukė prie lentos". O aš tylėjau. Tai buvo "juodasis penktadienis", kai iš visų pamokų buvau "pašlakstyta" dvejetais, kurių mano "biografijoje" iki tol nebuvo pasitaikę nė vieno...
Ak, Ledi. Juoda, blizganti, komunikabili be galo. Tačiau ne aš buvau jos šeimininkė, tik jos įnorių tenkintoja. Iki vienerių metų ji buvo augusi jaunoje šeimoje, kurioje pirmiau atsirado ji, o paskui konkurentas - pora susilaukė sūnelio. Šeimininkai, man padovanodami Ledi, neįspėjo dėl jos nepažabojamo charakterio.
Tik vėliau, kai su jais pradėjau aiškintis charakterio "ypatumus", paaiškėjo: kai šeimininkas ant rankų laikydavo sūnelį, ji nubėgdavo į šeimininko lovą ir ją prisisiodavo, o kartais ir prikakodavo. Tai būdavo kerštas už susilpnėjusį dėmesį jai. Na, o kai ji atsidūrė mano namuose, pirmiausiai "susikirtome" dėl lovos, į kurią ji be jokių ceremonijų brovėsi. Nors šalia lovos buvau paklojusi kilimėlį jai. Ne, ji palindo po foteliu ir iš po jo niekaip negalėjau iškrapštyti gal parą.
Prisiėjo nuolankiai prašyti ją į lovą - kad ėstų, kad galėčiau išvesti į lauką. O paskui prasidėjo visiški cirkai: išeinu į darbą, ji staugia, kaimynai skundžiasi. Pradėjau vedžioti į darbą, bet reikia eiti reportažo ar interviu, ji staugia darbe. Ir nuolatiniai kerštai - "dovanėlių" pavidalu.
Paskui ji pradėjo eiti per rankas. Kai atsidūrė girininko šeimoje, - džiaugiausi. Gal ten pagaliau bus laiminga? Tą laimę buvau regėjusi, kai kartą per gal pusmetį mūsų draugystės - nedraugystės buvau išsivedusi į mišką. Pas girininką, pasak legendos, ji pastipo neva kažko užėdusi.
Įtariu,- girininkas neapsikentė jos teroro. Bet koks gyvis namuose, netgi gėlės - atsakomybė. Ir, kai gyveni vienas, kur nors iškeliaudamas, kad ir į ligoninę, neturi jos kam perkelti.
Tad reikėtų gerokai pasvarstyti savo galimybes prieš įsigyjant bet kokį gyvą padarą. Kad jo nereikėtų nervingai trūkčioti už pavadėlio, kai šis nori pasidžiaugti gyvenimu.
Rašyti komentarą