14 istorija: kai slyvos žydi
Velykos, balandžio 12, sekmadienis.
Jau esu pasimeldusi už man brangius žmones, už kolegas, ir net už nepažįstamus - te neaplenkia Kūrėjo malonės. Kaip iš anksto su kaimyne, irgi vieniše, buvome sutarusios, jau susitrenkusi ir kiaušiniais. Trenkėme du kartus. Abu kartus maniškis buvo trapesnis. Pagal taisykles abu norėjau ir atiduoti, bet kaimynė tepriėmė tik vieną. Pusryčiavome kiekviena savo "kamaroje". Kaimynė savo erdvų butą vadina tvartu. Nes jos visas gyvenimas bėgo gamtoje: su žemės rėželiu Sibire, su žemės rėželiu jau Klaipėdoje. Gyventi ant asfalto jai kančia. Užtat dažnai ją matydavau sėdinčią ant dviračio ir plasnojančią į laukus. Arba pas buvusius kaimynus, ten, kur prabėgo didžioji jos gyvenimo dalis, ten, kur liko tas žemės rėželis...
Taigi, papusryčiavau, laikas žvilgtelėti pro langą. Kiek šiandien jau buvau žinutėmis pasveikinta fb ar telefonu, sveikintojai reikalavo "Gyvenimo pro langą". Žodžiu, esu įpareigota. Taigi pro langą ant nuo medžių "išvaduoto" kalnelio matau dvi dar išlikusias baltai žydinčias slyvaites. Tas elementarias slyvaites, rudeniop subrandinančias geltonus slyvukus. Tomis slyvaitėmis tarsi gyvatvore yra atsitvėrę nuo Kretingos g. sodai. Slyvaitės rudeniop priberia tiek geltonų slyvukų, kad eidamas šaligatviu į pc turi rimtai pasvarstyti, kur statyti koją, kad nepaslystum.
Gamtai jokie virusai, jokios pandmemijos nesvarbios. Ji gyvena pagal savo dėsnius. Gaila, kad ant nuplikinto kalnelio nežydi vyšnios ar dar kokie vaiskrūmiai. Toks tas šiųmetinis pavasaris, kai su klasiokais turbūt neteks po žydinčiomis obelimis įkalti gero raudono vyno ar su draugėmis įsitaisyti pievoje tarsi žydinčių pienių jūroje.
Kadaise, kai gyvenau Turgaus gatvėje, metų laikų besikeičiančias grožybes stebėdavau ant Jono kalnelio - žydinčios gudobeles, paskui uostydavau jazminų, alyvų krūmus. Rudeniop mūsų, asfalto vaikų, burnos būdavo pajuodusios nuo gudobelių subrandintų vaisių su kauliukais. Dabar Jono kalnelis tapo betoniniu paminklu. Fortifikacijos įrenginiai - paveldas. Tik žmonėms tas paveldas be alyvų ir jazminų krūmų atgrasus. Bet gal labai mielas jaunosioms kartoms? Ką aš žinau...
Taigi, šios Velykos neįprastos. Kaip tyčia gal dėl tiesiamų dujų vamzdžių, "atsikirto" televizijos priedėlis. Tai nematysiu ir TUŠČIOS Vatikano aikštės, kai popiežius 12 val. sveikins miestą ir pasaulį. Interneto mažas langelis man visai nepatrauklus.
O už lango siaučia pavasaris, jau ir išlikę nenukirsti berželiai baigia praskleisti savo žaliąjį drabužį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą