Vandens baimė

Lietuva – įdomi šalis. Mes, lietuviai, didžiuojamės jos didinga ir garbinga istorija, tačiau tuo pat metu skundžiamės bloga valdžia ir netobulu demokratiniu valdymu. Vieni, žiūrintys į gyvenimą paprasčiau, emigruoja į tobulesnes šalis, kiti, vertinantys kultūrinį Lietuvos palikimą, pasilieka. Dalis pastarųjų tiria, kaupia, saugo ir atgaivina senąsias lietuviškumo tradicijas. Apie tokius puoselėtojus ir kalbame. Lietuva įdomi šalis ir tuo, kad dažnas jos gyventojas nežino arba ignoruoja savo protėvių paveldą. Atkreipdami dėmesį į jūrinę (vandens) kultūrą susiduriame su dar didesne nežinia. „Ar ten jūroje tikrai baisu?“, „Kam tie laivai reikalingi?“, „Kokia čia ta Lietuva jūrinė valstybė?“, „Argi Nemune gali plaukioti laivai?“ – lietuvių mąstymo ir požiūrio dalelės. Neįprasta, nepatirta, atgrasu, todėl vengtina. Toks jūrinės veiklos vertinimas būdingas didžiai tautos ir šalies istorijai.

Mentaliteto bruožai neišvengiamai persipynę su mitologiniais ir religiniais įvaizdžiais. Kad ir būtų keista, jie juntami iki šiol. Kita vertus, ankstyvų Lietuvos gyventojų gamtinių reiškinių vertinimai ar aiškinimai ne tiek skiriasi, kiek yra panašūs į civilizacijos lopšiuose – Egipte, Mesopotamijoje, Kanaane (Finikija), Izraelyje – kurtus įsivaizdavimus. Jūreivystės istorikė Elisha Linder, kalbėdama apie žmonijos baimingumą jūros atžvilgiu, pastebi kultūrinius Artimųjų Rytų civilizacijų ankstyvųjų epų bendrumus. Teigdama, kad vandenų pasaulis žmogui visada buvo dviprasmiškų pojūčių erdvė – baugino nežinomumu, nenuspėjamumu ir nesutramdomumu, bet kartu ir atstojo gyvybės (maisto ir energijos), kūrybiškumo ir nesibaigiančio tilto tarp kultūrų šaltinį, – istorikė nagrinėja plačiųjų vandenų mitinį-religinį vaidmenį. Kosmogoniniuose pasaulio pradžios užrašymuose akivaizdus gerųjų (dangaus ar žemės) ir blogųjų (vandens) dievybių kovos motyvas, būdingas visoms suminėtoms kultūroms. Galiausiai, gerasis Dievas nugali grėsmingąją jūros gyvatę Leviataną ir vandenys atsitraukia nebekliudydami žmonijos būčiai. Finikiečiams artimoje Ugarito (dab. Sirija) kultūroje jūrų monstro Leviatano – gyvatės ar drakono – vaizdinys randamas III tūkst. prieš Kr., vėliau įtraukiamas į Biblijos tekstus (Senąjį Testamentą). Net ir pirmųjų jūrininkų religiniuose pasaulinės tvarkos gimimo aiškinimuose jūra ir vanduo yra pristatomi kaip priešas ir grėsmė, kurią reikia įveikti. Tai būtų galima paaiškinti vandenų (upės, jūros ir vandenyno) sudėtingumu palyginti su žeme. Žmonijai prireikė daugiau pastangų, energijos ir išteklių, kad galėtų pasitelkti šios gamtos stichijos, dažnai įgaunančios griaunamąją galią, teikiamus privalumus. Paprasta logika: kur nežinomybė – ten nepasitikėjimas ir baisybė, kur namai – ten saugu ir ramu. Lietuvių (baltų) mitologija ir kosmogoniniai vaizdavimai šiame kontekste ne išimtis.

Lietuvos etnologiniuose įvaizdžiuose nuo pagonybės laikų, tyrinėtuose religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, vandens pasaulis vaizduotas piktųjų dvasių ir dievybių simboliais, pateikiamas kaip žmogaus gyvybei pavojinga vieta. Mitinė vandens baimė lietuvių (Rytų Baltų) pasaulėvaizdyje susipynė su erdviniu Rytų ir Vakarų priešpriešos vertinimo motyvu. Vokiečių ordinų agresyvios „krikšto“ akcijos sustiprino Vakarų pasaulio – priešo, brutalios jėgos nešėjo, engėjo – įvaizdį. Vakaruose plytėjo jūrų ir vandenynų pasaulis, kurio bangos atnešdavo tik skausmą. Priešingas Rytų įvaizdis rėmėsi šventumo, saugumo ir valstybingumo kriterijais. XIV–XV a. stulbinanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtra į Rytus geriausiai tokius vertinimus iliustruoja. Vis dėlto ekonominis į Rytus orientuotos to laikmečio valstybės pajėgumas kelia daug abejonių. Po Kryžiuočių galutinio sutriuškinimo Žalgirio mūšyje Vytauto Didžiojo pademonstruotas abejingumas Klaipėdos (Memelio) ir Baltijos pajūrio klausimu, pakankamai aiškiai parodė šalies ūkinio potencialo ribotumą (neįžvelgė naudos) ir ryšių su jūra nebuvimą. Po Vytauto LDK valstybinė potencija ritosi žemyn, iki XX a. pradžios su jūra ir mariomis glaudesnius ryšius palaikė negausios pakrantės gyventojų bendruomenės, apsipynusios kuršių žemių ir Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūros bruožais.     

Jūrų muziejaus blogas: http://jurumuziejus.blogas.lt/