Šturmano darbas - ne vien romantika, bet ir didžiulė atsakomybė

Šturmano darbas - ne vien romantika, bet ir didžiulė atsakomybė

"Jūroje kaip ir žemėje verda žmogiškosios aistros, tačiau laive kaip ant delno pasimato ir visos žmogiškosios silpnybės. Čia nesuvaidinsi doro, jei prigimtis niekšiška, ir darbštuolio, jei prigimtis tinginio."

Jau spėjęs dešimtyse pasaulio šalių pabuvoti ir būdamas 23 metų tapti kapitono antruoju padėjėju Laimonas Chorosčia sako visuomet prisimenantis šiuos tolimojo plaukiojimo kapitono Sigito Šilerio pasakytus žodžius ir jais vadovaujasi. Anot L. Chorosčios, laivavedžio specialybė tinka užsispyrusiam, nebijančiam iššūkių bei konkurencijos žmogui. Svarbiausia mėgti savo darbą ir jūrą.

Kada supratote, jog savo gyvenimą norite sieti su jūra? Kas Jus labiausiai žavėjo laivavedžio profesijoje?

Laivavedžio darbu bei jūra susižavėjau būdamas penkerių metų. Pirmą vizitą į sausakrūvį motorlaivį man surengė tėtis. Bėgant metams žavėjimasis jūrine uniforma ir jūra tik didėjo. Ši profesija žavi tuo, jog nepaisant kasdienės įtampos ir nuovargio jautiesi laisvas. Žiūrėdamas į jūrų platybes lauki, kol išvysi svečias šalis, dar nematytus krantus.

Būdamas 23 metų tapote kapitono antruoju padėjėju. Kokia Jūsų sėkmingos karjeros paslaptis?

Karjerą pradėjau dirbdamas sausakrūviuose, tanklaiviuose bei uosto akvatoriją gilinančiuose laivuose. Daug patirties įgijau per praktiką bei pirmame reise dirbdamas trečiuoju kapitono padėjėju olandų kompanijos "Royal Boskalis" laivuose. Baigiantis antram reisui dirbau 3 šturmanu konteinerinio tipo laive ir buvau paaukštintas - tapau antruoju kapitono padėjėju. Jau baigiau dinaminio pozicionavimo mokymus, gavau britų laivavedžio diplomo patvirtinimą, tad karjeros toliau sieksiu specialios paskirties aptarnaujančiuose laivuose.

Norėdami atlikti praktiką, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentai neretai susiduria su sunkumais. Kaip Jums pavyko surinkti plaukiojimo cenzą?

Praktikos cenzą surinkti nelengva. Po pirmo kurso pusantro mėnesio denio rūdis grandžiau cheminiame tanklaivyje. Dirbau beveik veltui. Per visą darbo laiką laivo savininkas sumokėjo tik 200 litų. Darbas buvo išties alinantis, beveik neturėjau laisvadienių. Kitą praktiką, kuri truko 6 mėnesius, atlikau generalinių krovinių laive "Olivia". Dirbau visiškai be laisvadienių, o gyvenimo sąlygos buvo itin prastos. Reikėdavo ruošti laivo triumus, plauti, valyti juose esančius šulinius, šluoti krovinio likučius. Nors darbas buvo nelengvas, tačiau turėjau tikslą, kuris man buvo svarbiau už viską.

REALYBĖ. Mažo berniuko svajonė išsipildė.

Po šios praktikos kitą atlikau "Royal Boskalis" kompanijoje. Keturis mėnesius dirbau pagal grafiką - 8 valandas dirbi, 8 ilsiesi, visiškai be laisvadienių ir jokio kranto. Be to, darbas buvo pavojingas. Iš jūros dugno siurbiamas dumblas skleidė stiprų dvoką, nuo kurio galima ir apsinuodyti. Tokie laivai kartais įsiurbia ir iš Antrojo pasaulinio karo likusių sprogmenų, todėl iškyla pavojus bet kuriuo metu išlėkti į orą.

Kokių savybių turi turėti žmogus, norintis vesti laivus?

Laivavedys turi būti valingas ir užsispyręs, valdyti emocijas, visada ir visur pasikliauti šaltu protu bei gebėti vesti laivą įvairiomis klimato sąlygomis. Deja, tiek krante, tiek ir jūroje dirbantys žmonės neretai neišvengia klaidų. Daugiausia nelaimingų atsitikimų ir avarijų jūroje įvyksta dėl žmogiškojo faktoriaus, žemos įgulos kvalifikacijos. Todėl norint išvengti nelaimių būtinas geras laivavedžio bei visos įgulos pasiruošimas, greita judesių koordinacija, atsakingumas, savarankiškumas, šaltakraujiškumas bei disciplina. Manau, teisinga Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos laivo valdymo dėstytojo Ričardo Lučkos nuomonė apie studentus, grįžusius iš praktikos ir suabejojusius, ar tęsti studijas. Jis yra pasakęs:"Praktikantams, kurie mato vien sunkų fizinį darbą ir nė kruopelytės romantikos, dirbti laivuose sudėtinga."


Vesdamas laivus apkeliavote beveik visą pasaulį. Ar jaunam jūrininkui lengva nepasiduoti svečiuose kraštuose tykančioms pagundoms? Ko reikia saugotis labiausiai?

Tiesa, jog jaunam žmogui pradėjus keliauti atsiranda daugybė pavojų. Svetimi kraštai, kitos kultūros, skirtingi žmonės. Kartais jūreiviai po ilgų mėnesių, praleistų jūrose ir vandenynuose, neatsispiria vietinių moterų žavesiui. Tiesa, paskui pasekmės neretai būna labai skaudžios. Teko girdėti, jog po tokių meilės naktų jūreiviai užsikrečia įvairiomis venerinėmis ligomis, o kartais juos dar ir apiplėšia. Be to, daug keliaudamas suvoki ir tai, jog bendraujant su užsieniečiais kai kurių temų, tokių kaip politika, ekonomika, religija, geriau neliesti. Kartais dėl visiškai nekaltai ištartų frazių gali kilti rimtų konfliktų.

Dirbote su įvairių tautybių įgulomis. Kokį įspūdį susidarėte apie svečių šalių jūrininkus?

Olandų laivuose vyrauja didžiulė tautinė diskriminacija. Ukrainiečiai mažai kuo skiriasi nuo olandų. Tolerantiškiausios yra lenkų ir britų įgulos. Tačiau kai ištisus mėnesius nematai artimųjų ir kranto, laive įtampos ir trinties išvengti nepavyksta. Būna, jog norisi išlieti susikaupusias emocijas, tačiau turi tik laivo denį ir dažų volelį... Neretai praktikantai įtampos atsikrato sportuodami. Vaikinai taip sutvirtėja fiziškai, jog po jūroje praleistų 6-7 mėnesių artimieji ir merginos sunkiai juos atpažįsta. Grįžta suvyriškėję, užgrūdinti sunkaus darbo. Nesvarbu, kurios šalies pilietis esi, jūroje visi lygūs.

Darbo neranda tik nenorintys

Genutė KALVAITIENĖ, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos Karjeros centro vedėja


Šiuo metu viena populiariausių profesijų Lietuvoje yra jūrų laivavedyba. Daugelis ją renkasi dėl galimybės pamatyti svečias šalis bei patrauklaus atlyginimo. Dirbant jūroje greitai pavyksta tapti finansiškai nepriklausomu. Tačiau tai labai atsakingas darbas - nestinga kritinių situacijų, kai reikia žaibiškai priimti sprendimus, o juk laivavedys atsako už milijoninės vertės krovinius ir įgulos narių gyvybes.

Jūrininko profesija yra tarptautinė, todėl daugiau galimybių įsidarbinti ir per 10 metų pasiekti karjeros aukštumų. Jūriniame pasaulyje gerų specialistų stinga, todėl darbo neranda tik nenorintys įsidarbinti absolventai.

Surinkti praktikos cenzą daugeliui studentų atrodo nelengvas iššūkis. Praktikos metu tenka sunkiai dirbti atsidūrus naujoje aplinkoje, kur nėra nei tėvų, nei artimųjų, nei mylimosios. Mūsų mokyklos studentai nepaliekami likimo valiai. Jie mokomi savarankiškai užmegzti ryšius su kompanijomis, sėkmingai susirasti praktikos vietą padeda AB "DFDS Seaways" bei užsienio kompanijos, kurių atstovai organizuoja studentų interviu atrankas.

Dabar laivavedžių darbas daug sudėtingesnis nei buvo prieš keletą dešimtmečių. Tobulėjant technologijoms itin sumažintas įgulos narių skaičius. Anksčiau įprastų konvencinių laivų ekipažą sudarydavo apie 50 įgulos narių, o dabar jų skaičius sumažintas iki 20. Laivavedžiams tenka didžiulis darbo krūvis. Ant jų pečių kasdien gula milžiniška atsakomybė, o dar papildomai reikia atlikti korektūras, tvarkyti dokumentus. Dėl įtempto darbo jie beveik visiškai atitrūksta nuo įprasto gyvenimo ritmo, išorinio pasaulio. Nemaža dalis studentų, rinkdamiesi laivavedžio specialybę, nesupranta, kas iš tiesų jų laukia. Ne kiekvienas gali vesti laivus. Laivas yra tarsi valstybė, kurioje galioja savos taisyklės ir įstatymai. Kapitonas yra aukščiausia valdžia, kuriai privalu paklusti. Bet koks disciplinos nesilaikymas gali pasibaigti itin skaudžiai. Ilgus mėnesius gyvenant laive išryškėja įgulos narių charakterio bruožai, ydos, silpnybės. Norint išvengti nereikalingų konfliktų, būtina ugdyti tvirtą valią, charakterį. Vienatvė taip pat dažna jūreivio pakeleivė. Namų ilgesys, bendravimo stoka pakeliama ne kiekvienam. Daugeliui vienatvę ilguose reisuose išgyventi padeda knygos ir didžiulė meilė jūrai. Žmogus, svajojantis rinktis laivavedžio specialybę, turi nebijoti prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, nepasiduoti pagundoms, būti drąsus, tikslingas ir disciplinuotas.

Laivas - tarsi atskira valstybė

Ričardas Marijonas ZAŽECKIS, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos Radiolokacinio treniruoklio vedėjas


Dabar laivavedžių darbas daug sudėtingesnis nei buvo prieš keletą dešimtmečių. Tobulėjant technologijoms itin sumažintas įgulos narių skaičius. Anksčiau įprastų konvencinių laivų ekipažą sudarydavo apie 50 įgulos narių, o dabar jų skaičius sumažintas iki 20. Laivavedžiams tenka didžiulis darbo krūvis. Ant jų pečių kasdien gula milžiniška atsakomybė, o dar papildomai reikia atlikti korektūras, tvarkyti dokumentus. Dėl įtempto darbo jie beveik visiškai atitrūksta nuo įprasto gyvenimo ritmo, išorinio pasaulio. Nemaža dalis studentų, rinkdamiesi laivavedžio specialybę, nesupranta, kas iš tiesų jų laukia. Ne kiekvienas gali vesti laivus. Laivas yra tarsi valstybė, kurioje galioja savos taisyklės ir įstatymai. Kapitonas yra aukščiausia valdžia, kuriai privalu paklusti. Bet koks disciplinos nesilaikymas gali pasibaigti itin skaudžiai. Ilgus mėnesius gyvenant laive išryškėja įgulos narių charakterio bruožai, ydos, silpnybės. Norint išvengti nereikalingų konfliktų, būtina ugdyti tvirtą valią, charakterį. Vienatvė taip pat dažna jūreivio pakeleivė. Namų ilgesys, bendravimo stoka pakeliama ne kiekvienam. Daugeliui vienatvę ilguose reisuose išgyventi padeda knygos ir didžiulė meilė jūrai. Žmogus, svajojantis rinktis laivavedžio specialybę, turi nebijoti prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, nepasiduoti pagundoms, būti drąsus, tikslingas ir disciplinuotas.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder