Priekrantės žvejyba - valstybės garbės reikalas

Priekrantės žvejyba - valstybės garbės reikalas

Žmonės baiminasi, kad ateityje Lietuvoje žadama atsisakyti priekrantės žvejybos kaip neperspektyvios verslo šakos. Žuvininkystės departamento atstovai teigia, kad diskusijos apie šios žvejybos naikinimą neturi jokio pagrindo, tačiau perspėja, kad nereikėtų puoselėti iliuzijų, jog priekrantės žvejyba ateityje gali tapti labai pelningu ir lengvu verslu.

Žvejyba priekrantėje turi gilias kultūrines tradicijas Lietuvoje. Šia veikla verčiasi ištisos žvejų kartos. Todėl valstybės garbės reikalas turėtų būti saugoti ir puoselėti savo tautos tradicijas.

Daugelyje pasaulio šalių priekrantės žvejyba yra tradicinė veikla, regioniniu lygmeniu sprendžianti socialines ir ekonomines problemas. Bendrojoje Europos Sąjungos (ES) žuvininkystės politikoje priekrantės žvejyba taip pat įgauna išskirtinį statusą. Ateityje jai bus skiriamas didesnis dėmesys siekiant užtikrinti tausia žvejyba užsiimančių žvejybos įmonių ekonominį gyvybingumą.

Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento direktoriaus Dariaus Nieniaus manymu, jau dabar, pasinaudojus Europos žuvininkystės fondo (EŽF) parama ir atslūgus socialinei įtampai priekrantės žvejų bendruomenėje, sąlygos šiai žvejybai yra palankesnės. Bet, pasak jo, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ateityje priekrantės žvejyba gali būti labai pelningas ir lengvas verslas, subsidijuojamas iš ES ar nacionalinio biudžeto. Visose ES valstybėse, turinčiose išėjimą į atvirus vandenis, žvejyba yra daug fizinių jėgų ir ištvermės reikalaujanti veikla, kuri susijusi su dažnai neprognozuojamais gamtiniais veiksniais.

Žvejybos mastai

Priekrantės žvejybos sektorius sudaro palyginti nedidelę Lietuvos žvejybos laivyno dalį ir jo sukuriama vertė nėra įspūdinga. Europos bendroji žuvininkystės politika (BŽP) priekrantės žvejybos netraktuoja kaip aukšto pelningumo verslo, tai daugiau su tradicijomis ir kultūra susijusi veikla, regioniniu lygiu užtikrinanti ekonominę ir socialinę gerovę.

Lietuva šiuo metu turi įregistruotus 127 laivus, galinčius žvejoti Baltijos jūros priekrantėje, o realiai žuvis gaudančių laivų yra apie 60, ir jie priklauso 57 žvejybos įmonėms.

Vidutiniškai per metus jie sugauna apie 440 tonų žuvies, iš kurių apie 150 t sudaro menkės. Šiemet priekrantės žvejų menkių kvota - 165 t, kas sudaro 5 proc. Lietuvai skirtos menkių kvotos Baltijos jūroje. Beje, menkių kvota 2009, 2010 metais yra didesnė nei anksčiau ir, preliminariais duomenimis, priekrantės žvejai jos net neišnaudoja.

"Priekrantėje, kaip ir bet kuriame kitame jūros rajone, sugaunamos žuvies kiekis pirmiausia priklauso nuo jame esančių išteklių. Jis nėra pastovus, kiekvienais metais kinta. Mažėjant ar didėjant žuvų ištekliams, atitinkamai keičiasi ir sugavimo kiekis. Mes norėtume matyti vis gausėjančius išteklius, kurie leistų priekrantės žvejams vykdyti ekonomiškai naudingesnę veiklą", - sako D. Nienius.

Pasak Žuvininkystės departamento direktoriaus, Lietuvos rodikliai panašūs kaip ir daugumos ES valstybių. Estija ir Latvija turi kur kas ilgesnes pakrančių linijas, todėl jų priekrantės žvejyba yra didesnės apimties nei Lietuvos. Žvejybos padėtis pas kaimynus yra panaši kaip ir Lietuvoje.

Pagrindinis BŽP tikslas - sumažinti žvejybos pajėgumų "spaudimą" žuvų ištekliams. Šiam tikslui pasiekti skirta nemažai lėšų, kurios panaudojamos kaip įvairios kompensacinio pobūdžio priemonės. Dalis Lietuvos priekrantės žvejų pasinaudojo EŽF parama ir pasitraukė iš žvejybos verslo, gaudami, pasak D. Nieniaus, solidžias kompensacijas.

Faktų, kad kuri nors įmonė bankrutuotų dėl nepakankamų kvotų, Žuvininkystės departamentas neturi.

Jūros žvejai nepriima

Istoriškai yra taip susiklostę, kad žvejyba Baltijos jūroje yra skirstoma į priekrantės ir atviros jūros. Tai, kad priekrantės žvejyba vykdoma iki 20 izobatos, taip pat sena tradicija. Prieš 4-5 metus, esant pertekliniams žvejybos pajėgumams, buvo aštri konkurencija tarp priekrantės ir jūros žvejų.


Siekiant apginti priekrantės žvejus, jų pačių prašymu ir bendru sutarimu žvejybos vietos buvo suskirstytos į barus, o atskirties linija tarp priekrantės ir jūros dar kartą patvirtinta ties 20 izobata. Kai kurios priekrantės žvejybos įmonės, ekonomiškai sustiprėjusios ir įsigijusios galingesnius bei didesnius laivus, panoro žvejoti atviroje jūroje, bet tam pasipriešino jūroje žvejojantys žvejai, ragindami laikytis susitarimo.

Iniciatyvą rodo bendruomenė

Žvejybos laivų prieplaukų statybai galima gauti lėšų iš Europos žuvininkystės fondo. Pasak D. Nieniaus, prieplaukos Karklėje statyba yra sveikintina žvejų bendruomenės iniciatyva.

Atsižvelgdama į tai, kad lėšos būtų skiriamos iš EŽF, Žemės ūkio ministerija, kaip minėtą fondą administruojanti institucija, privalo užtikrinti, kad jos būtų naudojamos tikslingai, t. y. kad būtų užtikrinami žvejų bendruomenės interesai atsižvelgiant į racionalų poreikį.

Paklaustas, kiek Lietuvos žvejams reikia prieplaukų, Žuvininkystės departamento vadovas atsakė:"Prieplaukų kiekis turi atitikti žvejų poreikius bei netrukdyti racionalios žvejybos kontrolės. Pirminę iniciatyvą dėl būtinybės statyti prieplauką vienoje ar kitoje vietoje turi parodyti žvejų bendruomenė."

Beje, Žuvininkystės departamento bei Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovai aktyviai dalyvauja darbe, susijusiame su Šventosios uosto atstatymo planais. Minėtų institucijų pareiga - užtikrinti, kad žvejai galėtų naudotis ir Šventosios uostu.

Taisyklės "žaidimo" vidury nekeičiamos

Paklaustas, ar nors kiek pagrįstos kalbos - esą ES galingosios šalys nori išnaikinti Lietuvos žvejus pasiūlydamos jiems nedideles kompensacijas, kad pačios galėtų žvejoti ir brangiai parduoti žuvį lietuviams, o Lietuva nuolankiai vykdydama ES nurodymus nežiūri į ateitį, jos valdžia negina savų žmonių, Žuvininkystės departamento direktorius atsakė: "2004-aisiais Lietuva stodama į ES gavo atitinkamą koeficientą, vadinamąjį kvotos raktą nuo bendros Baltijos jūros atitinkamų žuvų rūšių žvejybos kvotos. Šis koeficientas nekinta ir nepriklauso nuo žvejybos laivų skaičiaus mažėjimo. T. y. išlaikomas sąlyginio stabilumo principas. 2007-2013 metų Lietuvos žuvininkystės sektoriaus veiksmų programos pradiniame etape buvo siekiama subalansuoti turimus Lietuvos žvejybos pajėgumus su gauta žvejybos kvota.

Turiu pasakyti, kad narystės ES pradžioje mūsų žvejybos pajėgumai gerokai viršijo išsiderėtą žvejybos kvotą, todėl žvejybos verslas buvo komplikuotas ir problemiškas. Palaipsniui mažinant žvejybos pajėgumus, bet išlaikant proporcingą žvejybos kvotos dydį, įmonių ekonominės veiklos rezultatai gerėja. Taip pat reikia pripažinti, kad įstojus į ES Lietuvos žvejybos laivyno pozicijos buvo silpnesnės nei tokių ES senbuvių kaip Olandija ar Ispanija.

ES senbuvės jau buvo atsinaujinusios savo žvejybos laivynus iš ES lėšų. Lietuvai įstojus į ES jau buvo įsigalioję teisės norminiai aktai, draudžiantys didinti žvejybos pajėgumus. Parama, skirta žvejybos laivyno atnaujinimui ir modernizavimui, gali būti panaudojama tik tuo atveju, jeigu nedidinamas laivo bendrasis tonažas ar variklio galia.

Lietuvos Žemės ūkio ministerijos atstovai, aiškiai suprasdami nevienodas Lietuvos žvejų sąlygas, kelis kartus teikė pasiūlymus dėl atitinkamų ES reglamentų pakeitimo, kad būtų leista naujoms ES narėms atnaujinti savo žvejybos laivynus, nedidinant žvejybos pajėgumų. Deja, neoficialus atsakymas iš Europos Komisijos yra toks: Lietuva, stodama į ES, sutiko su tokiomis taisyklėmis, kurios "žaidimo" viduryje negali būti keičiamos. Nežiūrint to, Lietuva neatsisako iniciatyvų siekdama rasti pritarimą tarp ES narių dėl paramos žvejybos laivyno atnaujinimui nedidinant žvejybos pajėgumų. Taip pat, kol neturime pritarimo iš kitų ES valstybių, dirbame ir nacionalinių teisės aktų lygmeniu, tai yra ruošiamas kvotų skirstymo taisyklių papildymo projektas dėl žvejybos teisių perdavimo žvejams."

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder