Paskutinis laivas - kontrabandininkų tanklaivis, nuplukdytas į kapines Indijoje.

Jau istorija tapo likviduotoji valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra", turėjusi per 100 laivų, tūkstančius darbuotojų. Nemažai jos laivų buvo supjaustyti tolimoje Indijoje, kai kurie pateko į privačių verslininkų rankas ir gyvena antrus ar net trečius gyvenimus. Kas kaltas dėl prarasto didžiulio Lietuvai atitekusio okeaninės žvejybos laivyno, bandė aiškintis prokuratūra, tačiau pasirodė esanti bejėgė. "Jūroje" dirbę žmonės išsiskirstė kas kur. Nemažai jūrininkų, uždarbio ieškojusių užsienio laivuose, buvo apgauti, palikti be atlyginimų. Kapitonams teko dirbi jūreiviais, jūrininkams - taksistais, mašinų detalių prekeiviais turguje ir t. t. Ne vienas jų, neradęs darbo, galutinai nusigėrė.
Su elektroradionavigatoriumi Vaclovu Starkučiu 1992 m. plaukėme į reisą didžiuliu moderniu "Jūros" žvejybos laivu "S. Daukantas". Tada, žinoma, nenumanėme, jog taip greitai "Jūrą" ištiks tokia baigtis. Vaclovui, jūroje įvairiuose laivuose išdirbusiam 18 metų, dar, galima sakyti, pasisekė - dabar dirba Ryšio reguliavimo tarnybos prie LR Vyriausybės Šiaulių filiale, t. y. turi darbą, artimą savo specialybei. Tačiau prieš tai jam teko gerokai pasikankinti užjūryje norint uždirbti. Po dešimties metų susitikome su Vaclovu kaip seni geri draugai. Paskutinis jo laivas, kuriame baigė jūrininko karjerą, buvo kontrabandininkų tanklaivis, kurį pačiam Vaclovui vėliau teko nuplukdyti į laivų kapines Indijoje.

Parduodamame laive

1994 metais Vaclovas išvyko dirbti į "Jūros" laivą "Salantai", turėjusį žvejoti prie Mauritanijos krantų. Čarteriniu reisu su įgula atskridęs į Las Palmą, apžiūrėjęs aparatūrą, pamatęs naują lokatorių nusprendė, jog per reisą didelių bėdų neturėsiąs. Tačiau po 10 dienų kapitonas pranešė, kad "Salantai" bus parduodami. Dar po savaitės atlėkė atstovas iš "Jūros", atvažiavo "Mercedesas", išlipo į arabus panašūs žmonės, apžiūrėjo laivą. Paskui pasakyta, kad pusė įgulos bus grąžinta į Klaipėdą, pusė liks. 70 žmonių iškart pasidalino į dvi grupes, taip ir neberadusias bendros kalbos. Liekantieji tikėjosi, kad naujasis šeimininkas paims juos dirbti. Valclovas atsidūrė tarp grįžtančiųjų namo. Prieš išvykdamas į šį reisą jis visą dieną stovėjo eilėje, norėdamas pasiimti "Jūros" kasoje pinigus už praeitą reisą, kai tuo tarpu žmona jo laukė viešbutyje. Tačiau pinigų jis taip ir negavo, nes jau tada pirmiausia buvo mokama išeinantiesiems iš darbo.
Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad praėjus ir pusantrų metų Vaclovas dar matė Las Palme tebestovintį laivą "Salantai". Paskui jis buvo išplukdytas į Indiją kaip metalo laužas. Taigi laivas buvo pardavinėjamas vos ne pusantrų metų.

Kapitonas nenorėjo išleisti

Grįžti į namus be pinigų Vaclovui nesinorėjo. Žinojo, kad Las Palme stovi keturi areštuoti Rusijos laivai, kad už 10 JAV dolerių galima juose išsinuomoti kajutę, gauti vakarienę ir ieškotis Las Palme darbo. Atsirado ir toks šturmanas Michailovičius, kuris sužinojęs, kad Vaclovas nusimano apie radiją, pradėjo jį verbuoti dirti tanklaivyje "Wanderbass". Buvo žinoma tik tiek, kad jis plaukioja su Panamos vėliava, kad jo savininkas esąs ispanas, ir kad jam reikalingi jūreiviai.Vaclovas paprašė "Salantų" kapitono atiduoti jam pasą ir leisti palikti laivą. Šis juokavo liepdamas pirma Las Palme užsidirbti pinigų ir nupirkti jam butelį. Nors butelį kapitonas gavo, vis tiek nenorėjo išleisti elektroradionavigatoriaus. Vaclovas prikalbino radistą Rimą Lelėną pasakyti kapitonui, kad, jeigu reikėtų, jis sugebėtų reguliuoti ir žūklės įrangą. Galų gale kapitonas parašė raštą, kad jį išleidžiąs. Kompanijos "Sovispan" atstovybėje Vaclovui buvo pažadėta jį registruoti dirbti tanklaivyje. Beliko laukti atplaukiant laivo.Jis Las Palme parirodė naktį. Rytą "Salantų" įgula jį jau pamatė stovintį reide. Vaclovas sunerimo, kad jo nepaėmė. Verbavusio šturmano Michailovičiaus rusų laive nebebuvo. "Sovispane" sužinojo, kad "Salantų" kapitonas vėliau tą popierių, kuriuo davė Vaclovui žalią gatvę, suplėšęs.Vaclovas būdamas "Salantuose" išsikvietė "Wanderbass" šturmaną Michailovičių ir pasakė, jog dokumentai dėl jo perėjimo dirbti į tanklaivį liko nesutvarkyti. Po kurio laiko tanklaivio kapitonas susisiekė su Vaclovu ir paklausė, ar turįs kokį nors dokumentą. Pasirodo lietuviško paso užteko. Tądien Vaclovas su kitais "Wanderbass" įgulos nariais, buvusiais mieste, tanklaivio kateriu buvo atplukdytas į išsvajotąjį laivą.

Gabeno vogtą naftą

Tanklaivis "Wanderbass" nuplaukė prie Nigerijos krantų ir apie du mėnesius laukė kuro. Paaiškėjo, jog tai kontrabandininkų laivas. Nigerijoje, kurią valdė kariškiai, tvarkos nebuvo. Jie vogdavo kurą iš Nigerijos naftos verslovių ir pardavinėjo jį neaiškios kilmės laivams.
Per raciją buvo duodamas signalas, kada "Wanderbass" turi įplaukti į Nigerijos upę. Locmanas vesdavo laivą į nurodytą vietą. Naktį be šviesų prie tanklaivio, kurį saugodavo kariškiai su automatais, atplaukdavo baržos ir pildavo į jį kurą. Tada jis grįždavo į vandenyną, prieš tai upėje ant kranto išlaipindamas kariškius, susitikdavo su korėjiečių laivais ir atiduodavo jiems kurą. Tų laivų būdavo gal koks 40. Kartais tas kuro pilstymas vandenyne užtrukdavo apie 2 mėnesius, nes ne kasdien buvo atliekama ši procedūra. Kartą 200 tonų dyzelinio kuro teko gabenti į Ekvatorinę Gvinėją ir išpumpuoti jį į mašinų cisternas. Kai kurą išdalindavo, vėl laukdavo signalo.
"Išpumpavo mums kokią 500 tonų kuro, mes vėl nubėgam kur nors toliau ir stovim. Dieną jokių procedūrų nedarėm. Ateina naktis, vėl mus duoda kuro. Be jokių šviesų, be nieko. Žinoma, buvo baisu. Jeigu kas būtų nutvėręs... Man dar prieš išeinant į tą tanklaivį kapitono vyresnysis padėjėjas sakė: "Tu žiūrėk, prapulsi. Ar matai, kiek Las Palme vaikščioja jūrininkų, negavusių už darbą pinigų?" Bet aš galvojau, kad geriau pavaikščiosiu kiek be pinigų, bet vis tiek žinosiu, kad uždirbau. Nenorėjau į Lietuvą grįžti tuščiomis kišenėmis"-, pasakojo Vaclovas. - Plaukiant iš upės į vandenyną pro vartus iš mūsų laivo neoficialiai buvo imamas muitas. Vietiniai žinojo, kad "Wanderbass" gabena kontrabandą, tačiau prisibijojo kontrabandininkų, nes jie Nigerijoje užėmė nemenkus postus. Rytą atplaukdavo kažkokie kariškiai su lietpalčiais ir trumpais automatais po jais. Mus saugoję kareivukai tuoj pasitempdavo ir jiems raportuodavo".

Vijosi Nigerijos policija

Kartą tanklaivį atakavo Nigerijos policija. Tuo metu "Wanderbass" buvo Nigerijos pilietis, kad būtų lengviau susikalbėti su atitinkamais tos šalies pareigūnais, žodžiu, turėjo tarpininkauti kontrabandininkams.
"Wanderbass" per radijo ryšį iškvietė kitas laivas, neužsimindamas, kad priklauso policijai. Tanklaivio bocmanui buvo liepta nuleisti virvines kopėčias. Tačiau pamačius, kad atplaukusiame laive yra žmonių su automatais ir sužinojus, kad jie nori paimti tą Nigerijos pilietį, bocmanui buvo liepta ištraukti virvines kopėčias, tačiau jau buvo vėlu - policininkai spėjo įsikibti į jas. Įlipę į tanklaivį jie pareikalavo keisti kursą. Kapitonas paaiškino, kad "Wanderbass" yra Panamos teritorija, kad jie čia negalį nieko reikalauti. Paskui policininkams buvo duotos dvi dėžes vištų šlaunelių, maišas ryžių, 500 dolerių, tad tanklaivį jie paleido, tačiau Nigerijos pilietį vis dėlto pasiėmė.

Porininkas smigo kaip lėktuvas

"Wanderbass" Vaclovas buvo apgyvendintas gražioje vienvietėje kajutėje. Pažadėjo mokėti 550 dolerių per mėnesį, papildomai už viršvalandžius. Jau pirmą vakarą jis buvo paskirtas budėti prie vairo.
Inteligentiškasis Vaclovas, anksčiau priklausęs laivo vadovybei, jautė moralinę skriaudą dirbdamas eiliniu jūreiviu. Kai laivas stovėdavo, jie buvo verčiami daryti įvairius darbus: dažyti, plauti denį ir t. t. "Jūros" laivuose jam jau seniai nebereikėjo to daryti. Beje, savo jūrininko karjerą jis pradėjo jūreiviu, išdirbęs tris su puse metų. Paskui pamatęs, kad toks darbas ne jam, baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir įsigijo laivų radijo ryšio ir elektroradionavigacijos specialybę. O "Wanderbass" niekas nesiskaitė su juo ir niekam nerūpėjo, kokį diplomą jis turi.
Tiesa, kartą sugedo radaras, ir kapitonas paprašė Vaclovo sutaisyti. Anglijoje pagaminto radaro instrukcija buvo parašyta anglų ir ispanų kalbomis, tad teko visą savaitę krapštytis. Tačiau tą radarą, daug prastesnį už paskutinės laidos rusiškus radarus "Najada", jis įveikė ir taip užsidirbo papildomus 70 dolerių. Vėliau ir radijo siųstuvus remontavo.
Tanklaivio įgulą sudarė 17 žmonių, daugiausia rusų. Be Vaclovo, buvo ir vienas jūreivis lietuvis, jau anksčiau pasilikęs Las Palme ir trejus metus išdirbęs restorane. Jis turėjo pinigų ir skolindavo kitiems. Mat, kai tik tanklaivis įplaukdavo į Nigerijos upę savo juodo darbo daryti, tuoj prie jo atplaukdavo valtelės, kuriose būdavo ir alkoholinių gėrimų, ir moterų. Taigi įgula buvo rūpinamasi ir ji buvo gerai maitinama.
Tame kontrabandiniame laive jūreiviais dirbo ir vienas ichtiologas, ir trisdešimtmetis kapitonas iš Kaliningrado, kuris girtas būdamas kažkur buvo pametęs savo diplomą. "Wanderbass" kapitonas buvo gana griežtas. Vaikščioti laive be darbo nebuvo leidžiama. Kapitonas sakydavo, kad už darbą jiems mokama doleriais, tad jie turį dirbti kaip reikiant. Jeigu kuris nors įgulos narys kapitonui nepatikdavo, tuoj jam sumokėdavo pinigus ir išvarydavo. Tanklaiviui atplaukus į Ekvatorinę Gvinėją du įgulos nariai už girtavimą buvo išrašyti iš laivo. Sumokėjo už darbą ir paleido eiti kur nori.
Tačiau kaip ir visuose laivuose, taip ir tame tanklaivyje visko pasitaikydavo. Kartą visi įgulos nariai kaip susitarę tiek prisigėrė, kad Vaclovas su siaubu pagalvojo, jog, jeigu laive kiltų gaisras, nebebūtų kam jo gesinti. O kartą prie vairo jam teko išbūti 16 valandų, nes tas, kuris turėjo jį pakeisti, gulėjo smigęs kaip lėktuvas ir nieko nebebuvo galima padaryti.

7 mėnesius laukė pinigų

Taip Vaclovas tame tanklaivyje, be jokios pertraukos ir poilsio išdirbo visus pusantrų metų. Pinigų už darbą niekas nemokėjo, tik kapitonas kas mėnesį duodavo lapus, kuriuose buvo parašyta, kas kiek uždirbo. Kadangi, įgulos nariai turėjo žinių, kad ta firma po reiso visada atsiskaito, žmonės kentėjo.
Kai "Wanderbass" grįžo į Las Palmą, visiems sumokėjo avanso po 500 dolerių. Atėjo ispanai, laivas buvo pradėtas remontuoti, o įgulos nariams nebereikėjo nė budėti. Pranešta, jog kai tik bus baigtas remontas, įgulai būsią sumokėta.
Jūrininkai ir toliau gyveno laive. Praėjo mėnuo, pinigų niekas nemokėjo. Suremontuotas tanklaivis buvo išplukdytas į reidą. "Wanderbass" įgula pradėjo bruzdėti, darėsi neramu. Jūrininkai ėmė priekaištauti kapitonui. Šis atkirsdavo: "Ar tu galėjai kada nors pagalvoti, kad žlugs Sovietų sąjunja? O ji žlugo. Ir aš negalėjau pagalvoti, kad pinigų nemokės, nes visą laiką mokėjo". Beje, kapitonas tame laive jau buvo atidirbęs trejus metus.
Galų gale juodojo verslo kompanionai susipyko, o kadangi kontrabanda nebuvo pagrindinis tanklaivio savininko verslas, tad jis nutarė laivą parduoti. Įgulai pažadėta atsiskaityti tada, kai laivas bus parduotas. Jūreiviai matydavo - atvažiuoja kažkokie atstovai apžiūri laivą, atrodo - pirks. Prareina mėnuo, nebeperka. Ir vėl belieka laukimas.
Laivas reide buvo aprūpinamas kuru, jūrininkai maitinami, du kartus per savaitę nuvežami į Las Palmo uostą, kuris jiems jau buvo nusibodęs. Čia jie susitikdavo rusų jūrininkų, dirbusių įvairioms firmoms, o pinigų už darbą negavusių.
Pagaliau "Wanderbass" įgula kreipėsi Las Palme į tokią firmą, atseit ginančią jūreivių teises. Firmos darbuotojai pažadėjo įgulai nupirkti bilietus ir patarė važiuoti namo. Jie paduosiantys laivo savininką į teismą, gausiantys pinigų ir jiems atsiųsiantys.
Tačiau įgula susitarė nepalikti laivo, nes manė, kad tada tikrai neatgaus uždarbio. Sutiktas vienas rusų kapitonas buvo papasakojęs savo istoriją. Jo laivas grįžo iš reiso. Atlyginimus pažadėta netrukus sumokėti. Jūreiviai buvo susodinti į gražius autobusus, nuvežti į viešbutį, ten gerai maitinami. Tačiau praėjus kelioms dienoms, viešbučio šeimininkas pareikalavo išsikraustyti, nes firma už juos toliau nebemokanti. Išvaryti iš viešbučio jie nei laivo neberado, nei pinigų gavo.
Taigi "Wanderbass" įgula padavė juos pasamdžiusią firmą į teismą. Jūrininkams, grįžusiems po pusantrų metų iš reiso, dar teko 7 mėnesius laukti atlyginimų. Pagaliau vieną kartą atvažiavo atstovai iš Indijos ir tą tanklaivį nupirko. Pinigai įgulos nariams buvo sumokėti, tačiau apie 6% buvo išskaičiuota teismo išlaidoms.

Po 25 mėnesių vėl rizikavo

Lietuvoje nebuvęs 25 mėnesius Vaclovas, žinodamas, kad savo šalyje negaus darbo, vėl ryžosi rizikuoti. Jis pasirašė naują kontraktą nuplukdyti "Wanderbass" į Indiją. Ten lauksiąs kitas laivas, kuriame toliau dirbsiąs, plauksiąs į reisą.
Tanklaivis buvo atplukdytas į Indijos Bombėjaus uostą. Atvyko kažkokie atstovai ir nutarė, kad jį reikia varyti į Bhavnagaro uostą. Po 4 parų "Wanderbass" buvo tame uoste. Kapitonas Vaclovui, kaip seniai šiame tanklaivyje dirbančiam, suteikė teisę jį išplukdyti į krantą. Ten jau stovėjo daugybė laivų, reikėjo klausytis sakomo kurso ir pataikyti į tuščią vietą tarp jų. Beje, šis uostas vadinamas pasaulio laivų kapinėmis. Paskutinė laivo kelionė būna tokia - jis plukdomas tol, kol sėda ant kranto ir lieka ten amžiams. Taip ir paskutinį savo laivą Vaclovas išvairavo tiesiai į kapines. Kai tanklaivis atsitrenkė į žemę, pasigirdo plojimai. Beje, laivų kapinėse tuo metu jau buvo apie 200 laivų. Tarp jų ir rusų karinių laivų. Tądien kaip ir "Wanderbass" paskutinę savo kelionę baigė čia ir du amerikiečių laivai.
Paskui tie laivai yra pjaustomi. Beje, daugiausia darbų atliekama rankiniu būdu. O pačiame Bhavnagro miestelyje karaliauja baisus skurdas.

Vietoj reiso bilietas namo

Vėliau "Wanderbass" jūrininkai buvo parvežti į Bombėjų. Ten vietoj žadėto reiso kitu laivu jiems buvo išdalinti gumele perjuosti vokai su užmokesčiu už laivo nuplukdymą ir bilietu namo.
Grįžęs į Klaipėdą Vaclovas sužinojo, kad iš "Jūros" yra atleistas kaip darbo drausmės pažeidėjas. Vargu ar bebūtų radęs kam įrodinėti, kad jis nėra joks drausmės pažeidėjas. Jam, kurio darbo knygelėje pilna visokių padėkų, buvo nepatogu. Tad sumokėjo inspektorei 200 Lt ir ši džiaugsmingai pakeitė formuluotę jo knygelėje. Tuo Vaclovas Starkutis savo jūrinę karjerą ir baigė.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder