"Man patinka spręsti dideles problemas"

Kiek jau dirbate Uosto direkcijoje? Ar ilgai vadovaujate Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriui?

Jau keturiolikti metai. Tai pirma darbovietė, kurioje taip ilgai dirbu. Klaipėdoje atsidūriau kaip meilės emigrantė, nes mano vyras dirbo uoste. Šiame skyriuje pradėjau dirbti specialiste, vėliau tapau pavaduotoja ir jau 10 metų jam vadovauju, turiu 10 pavaldinių. Jiems keliu aukštus reikalavimus, nes labai vertinu kokybę. Tokioje nuolat besikeičiančioje aplinkoje, kurioje esame mes, reikia dirbti greitai ir be klaidų. Ir iš savęs daug reikalauju. Nemažai laisvalaikio skiriu ekonominei literatūrai. Privalau rodyti pavyzdį. Man labai pasisekė - mano kolektyve itin geri specialistai. Daug laiko jiems skyriau. Atrodo, sekasi juos konsoliduoti, sutelkti bendram tikslui.

Ką konkrečiai daro jūsų skyrius?

Paprastai pasakius, vertiname kiekvieno projekto racionalumą piniginiu atžvilgiu, t. y. ar atsiperka, ar ne. Tam turime padaryti labai daug: įvertinti prognozuojamą krovinių kiekį, ar jis racionalus, dar kartą patikrinti investicijos vertę, ar nėra rizikos, kad ji padidės, įvertinti žemės nuomininką, ar užtektinai turi lėšų, kad galėtų finansuoti suprastruktūros dalį, ar nereikės papildomų investicijų geležinkeliams ir t. t. Analizuojame ir visos Baltijos jūros kontekstą, ar iš tikrųjų tas krovinys gali pas mus atsidurti, ar tai bus naujas, ar perimtas iš konkurencinių uostų krovinys. Kiekvienos krantinės rekonstrukcija yra grindžiama ekonomine ir finansine nauda.

Kasmet 3-4 mėnesius rengiame strateginį kitų metų planą. Turime sudėlioti prioritetus, atlikti įvairias analizes, vertiname konkurentus. Paskui jo pagrindu visus metus dirbame. Kasmet mes vis pasitikriname, ar teisingai pasirinkta kryptis, tikslai, vizija. Tai įprastinis mūsų darbas.

Juk ne visos Uosto direkcijos investicijos turi ekonominę ir finansinę naudą.

Taip. Kartais jos tokios, kurių privatus verslininkas nedarytų. Tačiau taip valstybė įgyvendina savo tikslus ir visuomeninius poreikius. Pavyzdžiui, AB "Smiltynės perkėla" krantinių rekonstrukcija negeneruoja Uosto direkcijai tiek pajamų, kad investicijos į jos naudojamą infrastruktūrą atsipirktų. Mus valstybė įgaliojo įvairiais teisiniais aktais ir Uosto įstatymu užtikrinti, kad tokia infrastruktūra būtų įrengta.

Kodėl jums patinka toks darbas?

Man patinka spręsti dideles problemas. Kuo didesnis krūvis smegenims, tuo įdomiau. Vienu metu įgyvendinome Pasaulio banko finansuojamą projektą. Kai projekto finansininkė išėjo iš darbo, man, tuo metu ėjusiai Planavimo skyriaus vadovo pavaduotojos pareigas, buvo pasiūlyta pasiimti šį papildomą darbą. Buvo šioks toks iššūkis - tai reikalavo ne tik laiko, bet ir tam tikros kompetencijos, nes viską reikėjo daryti pagal Jungtinių Valstijų standartus. Kol išmokau, buvo įdomu, bet paskui kartoti tas pačias procedūras pasidarė nuobodu. Man patinka iššūkiai.

Koks didžiausias iššūkis jūsų darbe šiomis dienomis?

Be abejo, išorinis uostas, kuris apima labai daug įvairių sričių - ir teisinę aplinką, ir geopolitiką, ir koncesininko parinkimą. Pastaruoju klausimu Lietuvoje sėkmės atvejų nedaug. Rasti sėkmingų valstybinės koncesijos pavyzdžių man nepavyko. Iššūkis didžiulis, tikrai nekasdienis darbas, todėl įdomus. Bet tai tolima perspektyva, artimesnė - pietinės uosto dalies išvystymas ir jo ekonominė grąža.

Dalis visuomenės nepritaria išorinio uosto statybai. Jums įdomu juos įtikinėti?

Įdomu, jeigu žmonės girdi racionalius argumentus ir galima su jais logiškai diskutuoti. Jeigu yra tik emocinis lygmuo, šaukimas be argumentų, diskusija beprasmiška. Uosto plėtra neturėtų būti priešpastatoma visuomenės poreikiams. Kai kalbi apie pridėtinę vertę, apie darbo vietas, apie naudą visiems, kartais žmonės pakeičia savo nuomonę. Įdomu, kai jie pradeda suvokti, kad ir uoste dirbantys žmonės yra šio miesto gyventojai. Ir aš esu šio miesto patriotė, ir man svarbu, kad oras būtų švarus, kad viskas būtų teisinga. Uosto direkcijoje dirba žmonės, o ne robotai. Mes padarysime viską, kas geriausia tiek žmonėms, tiek ekonomikai.

Nesuprantu, kodėl kalbama apie uosto transformavimą į visuomenines erdves, laisvalaikio centrus. Juk tam, kad galėtume naudotis laisvalaikiu, turime turėti pinigų. Mano supratimu, darbo vietos yra gerokai svarbesnis argumentas. Sinergija galima, bet vien laisvalaikio ar rekreacinės erdvės negeneruoja tiek pajamų, kad žmonės galėtų turėti kokybišką laisvalaikį.

Miestas tikrai turi naudos iš uosto ne tik dėl darbo vietų. Jis daro didelę įtaką savivaldos biudžetui. Atlikome ne vieną skaičiavimą, kuris rodo, kad Klaipėdos uoste sukurtos darbo vietos pajamų atžvilgiu reikšmingai lenkia Lietuvos vidurkį. Į jį dirbti žmonės važiuoja ir iš Gargždų, Šilalės, Šilutės. Darbuotojų užmokestis daro tiesioginę įtaką Klaipėdos miesto biudžetui, iš kurio tenkinami įvairūs miesto visuomenės poreikiai.

Išoriniame uoste turės dirbti kvalifikuoti specialistai, taigi tos gerai apmokamos darbo vietos bus prieinamos ne visiems.

Jeigu jūsų specialybei nebus darbo vietos, tai nereiškia, kad miestui nebus sukurta pridėtinė vertė, kuria jūs negalėsite naudotis. Pavyzdžiui, išorinio uosto vidinėje akvatorijoje yra suplanuotos rekreacinės erdvės, marina, promenada ir kt. Nesvarbu, kad jūs ten nedirbsite, bet turėsite galimybę naudotis ta infrastruktūra.

Ar ir tada galėsime pasivaikščioti šiauriniu molu?

Tikslių sprendinių dar nėra. Žemėlapyje apytiksliai pažymėta teritorija, kur bus uostas. Kai turėsime projektinius sprendinius, juos derinsime su visuomene. Manau, Uosto direkcija atsižvelgs į miestui aktualius poreikius. Patys būdami miestiečiai esame suinteresuoti, kad tos erdvės būtų paliktos atviros, žinoma, jeigu tai neprieštaraus laivybos saugumui ir verslo koncepcijai.

Nematau ir gyventojų, kurie gyvens priešais išorinį uostą, problemos. Ta erdvė, kuri atsivers prieš jų akis, nebus vizualinė tarša net architektūriniu atžvilgiu. Per 100 metrų nuo kranto zonos bus rekreacinės erdvės - t. y. ir medžiai, ir vejos, ir pastatai, ir kt., kurie uždengs pramoninę teritoriją jūroje.

Melnragės gyventojai baiminasi, kad jų turtas nuvertės.

Manau, kad turto vertė tikrai nekris. Tačiau jeigu gyventojams tai nepatiks, galima teisingai išpirkti jų turtą. Australijoje, Melburne, brangiausias nekilnojamasis turtas - dangoraižiai ties uosto įplauka. Jeigu taip yra pasaulyje, kodėl pas mus turėtų būti kitaip. Kita vertus, mes orientuojamės į konteinerių krovą išoriniame uoste, o konteineriai yra pats švariausias krovinys.

Su kokiais dar iššūkiais susiduriate kasdieniame darbe?

Vienas jų - valdžių pasikeitimas. Keičiantis politikai turime prisitaikyti ir mes, nes kiekviena nauja valdžia atsineša savo lūkesčių paketą, nori įgyvendinti savo programą.

Antras iššūkių paketas - darbas su Europos Komisija dėl Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos uostams. Tai tikrai įdomus darbas, susijęs ne tik su primityvia Rusijos, bet ir šiek tiek įdomesne ES politika, kai viešai deklaruojama sanglauda, noras, kad jos šalys narės greičiau priartėtų prie ES pragyvenimo vidurkio, tačiau matant labai rimtą Klaipėdos uosto konkurenciją bandoma riboti paramą visokiais diplomatiniais įrankiais ir teisiniais aktais labai gražiai ir netiesiogiai.

2017-ųjų vasarą buvo patvirtintas bendrosios išimties reglamentas, kurio pagrindu de jure skiriama parama uostų bendrojo naudojimo investiciniams projektams. Valstybės pagalba šiuo atveju iš anksto pripažįstama kaip leistina. Anksčiau valstybės pagalba buvo vertinama individualiais atvejais ir tai buvo labai sudėtingas procesas.

Mūsų atveju bendrojo naudojimo infrastruktūros sąvoką atitiktų laivybos kanalo gilinimas, molų rekonstrukcija. Tiesioginės finansinės naudos mums tai negeneruotų, nes tų investicijų vertė labai didelė. Parama skiriama neatsiperkančiai tokio projekto daliai.

Koks projektas bandant gauti ES paramą buvo įdomiausias?

Atvejis statant Centrinio Klaipėdos terminalo pirsą ir rampas. Dvejus su puse metų atsakinėjome į Europos Komisijos klausimus, gynėme tą projektą, važinėjome į Briuselį. 90 proc. žmonių netikėjo, kad mums pavyks. Latviai, turėję kelis projektus, po 8 mėnesių nustojo atsakinėti į Komisijos klausimus. Mes nusprendėme eiti iki galo. Man patinka ilgos distancijos, esu pripratusi dirbti daug, ilgai, nuosekliai ir nelaukti rezultato čia ir dabar. Po tokios distancijos laimėjimas yra daug prasmingesnis.

Kokius mokslus baigėte? Kodėl pasirinkote tokią specialybę?

Baigiau Kauno technologijos universitetą, ekonomikos specialybę su chemijos specializacija. Tokia specialybė man tuo metu atrodė labai įdomi. Mano seserys - medikės, tėvai tikėjosi, kad ir aš stosiu į mediciną. Bet man chemija kaip individualus mokslas pasirodė įdomesnė. Metus mokiausi Chemijos fakultete. Bet sutikau tėvo klasės draugą Bronių Neverauską, tuo metu vadovavusį Ekonomikos fakultetui, jis pakvietė mane į Ekonomikos fakultetą, nes manė, kad chemija neperspektyvi specialybė. Ekonomika tuo metu buvo labai ant bangos. Tame fakultete mokėmės dvigubo mokslo. Pats išsilavinimas yra ekonomika, bet turi inžinerinę pakraipą.

Kaip jūs atsipalaiduojate, kai darbe sprendžiate tokias sudėtingas problemas? Ar dėl tokio darbo neskriaudžiate savo šeimos?

Piešiu, skaitau. Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kurias galiu skirti tam. Labai atsirenku, ką skaityti, nes tam neturiu daug laiko. Žinoma, šeima nukenčia. Labai daug apie tai galvoju. Viena mano sesuo turi keturis vaikus, kita - du, aš tik vieną dukrą. Iš tiesų nesu klasikinė mama. Kurį laiką dėl to šiek tiek konfliktavau su savimi. Bet dabar susitaikiau, nutariau leisti sau būti tokiai, kokia esu. Turiu labai gerą draugą - savo vyrą. Jis priima mane tokią, kokia esu. Nesulaukiu iš jo priekaištų, kad ilgai dirbu, kad kartais parsinešu darbo namo. Man tai jokia prievolė - pati tai pasirinkau ir man tai patinka.

Ar iki šiol nesigailite pasirinkusi tokią vyrišką specialybę?

Iš pradžių galvojau apie menininko specialybę. Mokiausi dailės, norėjau stoti į ją, bet mano mama labai išsigando tokių norų, esą menininko specialybė labai neperspektyvi. Tada pasirinkau chemiją. Man sekėsi viskas, todėl labai sunku buvo pasirinkti. Iki šiol labai domiuosi menu. Gal kokius 10 metų stebėdavau Dailės akademijoje egzaminus, nusipiešdavau eskizus namuose, žiūrėdavau, ar mano darbai "praeitų". Nesiruošiau stoti, bet taip tenkinau vidinį poreikį. Po kurio laiko tai praėjo. Dabar mano kaip menininkės lūkesčiai susiję su dukra.

Jeigu viską būtų galima sugrąžinti atgal, ką dabar rinktumėtės - ekonomiką, chemiją ar dailę?

Jeigu kaip varna turėčiau 400 metų gyvenimo, bandyčiau viską. Jeigu tokį klausimą būčiau išgirdusi prieš 10 metų, be abejo, atsakyčiau - dailę. Tai iki galo neišbandyta sritis. Bet dabar esu su savimi susitaikiusi. Man patinka tai, ką darau dabar, ir man sekasi. Žinoma, Darbo žvaigždės medalis - tai viso Uosto direkcijos, o ypač mano vadovaujamo kolektyvo įvertinimas. Viena tokio rezultato nesukurčiau.