Kiekvieno kapitono gyvenimas - dalis Lietuvos laivyno istorijos

Kiekvieno kapitono gyvenimas - dalis Lietuvos laivyno istorijos

Vienas po kito anapilin iškeliauja žinomi ir kažkada buvę garsūs Lietuvos kapitonai, nusinešdami su savimi dalį šalies laivyno istorijos. Tolimojo plaukiojimo kapitonas Sigitas Šileris prisimena, kad balandžio 13 d. miręs tolimojo plaukiojimo kapitonas Vytautas Antanas Kaikaris buvo vedęs tuo metu gražiausią Klaipėdos merginą ir to jam visi pavydėjo.

Kapitono našlė Marija Kaikarienė susikrimtusi, kad per koronaviruso pandemiją nebuvo galima normaliai atsisveikinti su Vytautu. Ji mano, kad jeigu ne ta bėda, jis dar būtų pagyvenęs. "Dieve, kaip baisu. Rodos, tiek draugų buvo, o atėjo toks laikas, kad laidotuvėse galėjo būti tik vienas kitas žmogus. Žinoma, jau daug jo bendražygių yra mirę", - apgailestavo moteris.

Apdovanotas už laivo gelbėjimo operaciją

V. Kaikaris gimė 1938 metais Kemsių kaime, Žagarės rajone, valstiečių šeimoje. Augo su keturiais broliais ir seserimi. Vytauto tėtis buvo muzikantas, grojęs trimitu ir vadovavęs vietiniam pučiamųjų orkestrui, mama - namų ir ūkio šeimininkė.

1957 m. baigė Žagarės vidurinę mokyklą, paskui įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą mokytis laivavedybos specialybės. Jūrininko specialybę pasirinko norėdamas tęsti mokslus ir pažinti pasaulį. Baigęs mokyklą buvo tolimojo plaukiojimo kapitonas tanklaiviuose "Žalgiris", "Debrecenas", laivuose "Kastytis", "Rėkyva", "Širvinta". Daugelyje kitų tanklaivių, laivų gelbėtojų ir plaukiojančiųjų bazių dirbo vyresniuoju kapitono padėjėju. Nuo 1985 m. dirbo žvejų kolūkio "Baltija" laivuose.

8-ajame dešimtmetyje buvo apdovanotas premija už Lenkijos krovininio laivo "Nimfa" gelbėjimo operaciją. Netoli Kanados krantų krovininis laivas su plieno lakštais pradėjo verstis pajudėjus kroviniui. Gelbėjimo laivas "Kastytis", kuriam vadovavo V. Kaikaris, buvo pasiųstas vykdyti gelbėjimo operaciją, kuri sėkmingai pavyko. Išsamiai operaciją aprašė tuometinis populiarus leidinys "Švyturys".

DARBO vietoje.

Vėliau, išėjęs į pensiją, dėstė jūrinę praktiką Klaipėdos laivininkų mokykloje. Prisidėjo prie jūrinės praktikos vadovėlio ruošimo ir recenzavimo.

Vytautas nuo vaikystės labai mėgo skaityti knygas ir domėjosi pasaulio ir Lietuvos istorija. Knygų ieškodavo dėdžių ir giminių namuose, kurias skolindavosi ir skaitydavo naktimis prie žvakių šviesos. Būdamas vyresnio amžiaus ypač mėgo Mariaus Katiliškio kūrinį "Miškais ateina ruduo", kuris vaizdžiai aprašė vietoves, kuriose jis pats buvo užaugęs. Atsitiktinumo dėka pats V. Kaikaris tapo vienu iš Igno Pikturnos knygos "Balta jūros spalva", kurioje aprašoma jūrininkų kasdienybė neįprastomis gyvenimo sąlygomis, herojų.

Besimokydamas Klaipėdoje susipažino su būsima žmona Marija Magdalena, su kuria susituokė 1962 m. Kartu užaugino du sūnus Arą ir Jaunių bei dukrą Laurą, sulaukė 7 anūkų. Du anūkai buvo mokomi Klaipėdos laivininkų mokykloje, kurioje jūrinės praktikos mokė senelis.

"Man rodydavo žvaigždynus"

"Mano vaikystėje tėvas namuose būdavo retai, išplaukdavo trims mėnesiams ar net pusei metų. Atsimenu pasakojimus apie Pietų Ameriką, Afriką ir apie sudėtingas jūrines operacijas. Didžiavausi juo kaip savo profesijos specialistu. Sudėtingose situacijose visada išlikdavo tvirtas ir ramus", - prisimena vyriausias sūnus Aras.

"Buvau maža, kai tėvelis išvykdavo į tolimus plaukiojimus. Būdamas namie man vakarais rodydavo ir vardindavo žvaigždynus, pasakodavo, kad galima apskaičiuoti koordinates pažįstant dangaus kūnus. Visai mažą išmokė ispaniškai skaičiuoti iki 10, skatino mokytis užsienio kalbų, skaityti knygas, pažinti pasaulį. Buvo įstabus pasakotojas. Labai vaizdingai pasakodavo apie savo vaikystę, aplankytas šalis. Apie daug kartų matytą įspūdingos gamtos šalį iš ledo ir ugnies - Isladiją, amžinojo pavasario Kanarų salas, Gibraltaro ir Beringo sąsiaurius, Amsterdamo uostą. Šimtus kartų peržiūrėdavau atvirukus iš įvairių pasaulio šalių, kuriuos parveždavo po kiekvienos kelionės. Smalsumas ir pasaulio pažinimas iki šiol man suteikia daug džiaugsmo", - sako dukra Laura.

"Neblogas jūreivis buvo"

Ponia Marija pasakojo, kad, kai susipažino su Vytautu, jai buvo 16 metų, o jam - 21. Jie visą gyvenimą buvo draugai. "Buvo tvirtas, stiprus, ryžtingas - tikras vyras. Nieko blogo apie jį negaliu pasakyti. Jam tas darbas patiko, bet pati jūra nelabai. Jis dirbo tokiuose atsakinguose laivuose kaip "Rambynas", "Kastytis", jie juk buvo gelbėjimo laivai, ten reikėjo geros orientacijos. Manau, neblogas jūreivis buvo. Buvo smagu, kai perėjo dirbti į žvejų kolūkį "Baltija". Kapitonavo, neblogai gaudė žuvis. Man buvo geriau, jis dažniau namo pareidavo. Trys keturios dienos jūroje - ir namuose. O anksčiau išplaukdavo ir trims, ir keturiems mėnesiams. Augo berniukai, jiems trūkdavo tėtės. Kolūkyje jam buvo lengva dirbti, palyginti su tolimaisiais reisais. Daugiausia su dukrele jis turėjo progos pabūti, kai ji augo. Jis ją ir maudydavo, ir nešiodavo.

GELBĖTOJAS. Vytautas Kaikaris dirbo ir šiame gelbėjimo laive.

Prieš trejus metus staiga vieną rytą apako. Turėjo sunkių ligų. Buvome pripratę, jis orientuodavosi aplinkoje. Bet prasidėjo insultas, kuris jį ir nuvedė į kapus", - pasakojo našlė.

"Nemažai pasimokiau iš jo"

"Aš su juo dirbau viename laive, nebeprisimenu, ar "Žalgiryje", ar "Debrecene", jie buvo labai vienodi. Jis už mane buvo trimis metais jaunesnis. Tai buvo jūrininkas, mylėjęs savo darbą, jūrą, nors jos nereikia mylėti. Jį labai mylėjo moterys, to mes, mažesni ūgiu ir senesni, jam labai pavyduliavome. Prisimenu, kad dirbo gelbėjimo laive. Jis buvo tikras Lietuvos jūrininkas, vedė pačią gražiausią tuo metu Klaipėdos merginą. Irgi pavydėjome. Atleisk, Vytai, mes tau nekenkėme, tu mums irgi nekenkei. Mano prisiminimai apie Vytuką yra patys geriausi", - kalbėjo S. Šileris.

"Mano antras laivas buvo "Žalgiris", jame dirbau kapitono trečiuoju padėjėju, o kapitonas buvo Vytautas Kaikaris. Labai šaunus žmogus: ir tolerantiškas, ir kaip specialistas geras, su juo buvo nesunku dirbti, nors reisai pasitaikė gana sunkūs. Būdamas jaunas šturmanas nemažai pasimokiau iš jo", - sakė kapitonas Vytautas Paulauskas.

"Kai buvo jaunas, buvo labai simpatiškas, gražus ir aukštas. Mano laive buvo antrasis šturmanas", - prisiminė kapitonas Alfonsas Vaickus.

"Asmeniškai gerai nepažinojau jo, bet labai daug girdėjau apie šį kapitoną - dirbo refrižeratorių laive ir tanklaiviuose. Ateidavo pas mus kartais į susirinkimus. Ramus, inteligentiškas žmogus, visada pasitempęs", - sakė Jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas Juozas Liepuonius.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder