Keletas štrichų burlaivių mohikano "Sedovo" portretui

Liepos 31 - rugpjūčio 3 d. kartu su žymiausia burlaivių regata "The Tall Shipsۥ Races Baltic 2009" Klaipėdoje viešės ir vienas didžiausių pasaulio burlaivių "Sedov", kuris į savo pirmąjį reisą išvyko prieš 88 metus.

Pirmą kartą Klaipėdoje šis keturstiebis barkas lankėsi 1971 m., kai buvo atvykęs į Vakarų laivų remonto įmonę. "Sedov" įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip stambiausias tradicinės statybos burlaivis, išlikęs iki mūsų dienų.

Išskirtinis burlaivis

Šio burlaivio istorija prasidėjo Kylyje. Čia "Germaniawerft" gamykloje 1919 m. vasarą buvo pradėtas statyti pirmasis po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių burlaivis. Jį užsakė dar neseniai buvusi viena didžiausių Vokietijos laivybos kompanijų "F.A. Vinnen & Co", kuri per karą ir vykdant Versalio taikos sutartį prarado turėtą komercinių burlaivių flotilę. Naujas plieninis keturstiebis barkas reiškė tos flotilės atstatymo pradžią ir, matyt, todėl kompanijos savininkas, žinomas Vokietijos verslininkas ir politikas Frydrichas Adolfas Vinnenas, pageidavo pastatyti išskirtinio dydžio komercinį burlaivį, kuris galėtų konkuruoti net su krovininiais garlaiviais.

Laivo konstruktoriams ir statytojams teko nelengva užduotis - "suderinti" bures su motoru. Kai kurie burlaiviai ir anksčiau jau turėjo nedidelius pagalbinius variklius, bet dabar kalba ėjo apie tokį, kuris padėtų naujajam burlaiviui ne tik nurimus vėjui ar įplaukiant į uostą, bet ir visos kelionės metu papūtus priešiniams vėjams. Dėl daugelio šių ir kitų naujovių bei patogumų, pritaikytų visam laivui, dar nestojęs rikiuotėn keturstiebis barkas jau pelnė ypatingą vietą pasaulinėje burlaivių flotilėje.

1921 m. kovo 23 d. Frydricho Krupo gamykloje, dalyvaujant didžiulei miniai kviestinių svečių, nuo stapelio į vandenį nučiuožė gigantiško laivo korpusas. Pabirus į jį trenkto šampano butelio šukėms, burlaivis buvo pavadintas F. A. Vinneno žmonos vardu - "Magdalene Vinnen II". Romėniškas skaičius du čia buvo pridėtas neatsitiktinai, nes laivybos kompanija anksčiau jau buvo turėjusi laivą su tokiu pat pavadinimu.

Po mėnesio Klaipėdoje turėtų pasirodyti ir šis keturstiebis barkas "Sedov".

Krovinių vežikas

Savo naująjį komercinį burlaivį Brėmene įsikūrusi laivybos kompanija planavo naudoti tik kroviniams gabenti, o jo pagrindinę komandą turėjo sudaryti jūrinę praktiką atliekantys kadetai. Taip gabenti greitai negendančius krovinius tolimais atstumais vis dar buvo pigiau, palyginti su didelių garlaivių paslaugomis. Taigi barkui "Magdalene Vinnen II" iš anksto buvo nulemta rutininė veikla: vagoti vandenynų platybes gabenant specifinius krovinius iš vieno kontinento į kitą.

Penkiolika metų, kol barkas priklausė "F.A. Vinnen & Co" kompanijai, jis gabeno salietrą iš Pietų Amerikos, kviečius iš Australijos, įvairius masinius krovinius į Pietų Afriką ir Seišelių salas. Per visą tą laiką vadovaujamas patyrusio kapitono Lorenco Peterso burlaivis nepatyrė rimtesnės avarijos, nors teko ne kartą plaukti pro grėsmingąjį Horno kyšulį ir pavojingu laivybai Magelano sąsiauriu, atlaikyti vandenynų platybėse netikėtai užklupusius uraganinius vėjus.

Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei daugelis laivų, o pirmiausia komerciniai burlaiviai liko "bedarbiais". Atėjo sunkūs laikai ir F. A. Vinnen laivybos kompanijai, kuri buvo priversta mažinti savo laivų skaičių. 1936 m. rugpjūčio 9-ąją burlaivis "Magdalene Vinnen II" buvo parduotas "Norddeutscher Lloyd" laivininkystei, kuri gaudavo valstybines dotacijas savo veiklai plėtoti.

"Jūros vilkų" mokykla

Beveik tris dešimtmečius burlaiviams "Sedov" ir "Kruzenštern" vadovavo P. Mitrofanovas

Pasikeitus burlaivio šeimininkams pasikeitė ir jo paskirtis bei pavadinimas. Pavadinę barką "Kommodore Johnsen", laivininkystės vadovai taip įamžino garsaus okeaninių garlaivių kapitono Nikolaus Johnsen, mirusio jūroje, atminimą. Šis jūrų vilkas praėjo kelią nuo paprasto burlaivio jungos iki didžiausių Vokietijos keleivinių garlaivių, tokių kaip "Europa" ir "Bremen", kapitono. Jo pavyzdys turėjo įkvėpti jaunus jūrininkus, atliekančius stažuotę burlaivyje, su tokiu pat kaip ir garsiojo jūrų kapitono atkaklumu siekti užsibrėžto tikslo.

Pasikeitus burlaivio paskirčiai, teko įrengti daugiau gyvenamųjų patalpų, tačiau buvo išsaugoti ir krovinių triumai. Į savo pirmąjį reisą mokomasis burlaivis "Kommodore Johnsen", paėmęs anglių krovinį ir kelias dešimtis stažuotojų, išplaukė 1936 m. rudenį. Maždaug 6820 jūrmylių kelią nuo Brėmerhafeno iki Montevidėjaus laivas įveikė per 58 paras be didesnių nuotykių. Tačiau grįžimas atgal jam vos netapo paskutine kelione. Ties Azorų salomis burlaivis pateko į uraganinio stiprumo audrą. Buenos Airėse pakrauti kviečiai, pralaužę pertvaras triumuose, pasislinko ir laivas smarkiai pakrypo ant dešiniojo borto. Per denį besiritančios bangos išdaužė stoglangį ir pro jį užliejo kai kurias gyvenamąsias patalpas. Nepaisant visų įgulos pastangų, situacija darėsi vis grėsmingesnė.

Į eterį nuskriejo SOS signalas. Laimei, netoliese buvo du laivai. Olandų krovininis garlaivis galėjo tik stebėti burlaivio agoniją, nes ir pats vos įstengė kovoti su įsisiautėjusiu vandenynu, o vokiečių tanklaivio "Winkler" kapitonas ryžosi išbandyti paprastą ir seną kovos su bangomis būdą. Užėjęs į priešvėjinę nuo burlaivio pusę, jis išpylė visus savo tankuose turėtus tepalus, kurie sumažino bangavimą. Netrukus ir audra pradėjo rimti. Burlaivio įgula, gavusi atokvėpį, kai nebereikėjo kovoti dėl laivo išlikimo, perkrovė į vieną pusę pasislinkusius kviečius, išpumpavo apie 200 tonų į vidų patekusio vandens ir tęsė kelionę. Po penkiolikos dienų aplamdytas burlaivis pasiekė Hamburgą.

"Kommodore Johnson", to meto didžiausias mokomasis burlaivis, vadovaujamas kapitono Gotfrydo Klauzeno, iki Antrojo pasaulinio karo atliko tris keliones aplink pasaulį. Karo pradžioje burlaivis buvo perduotas Trečiojo reicho kariniam jūrų laivynui ir dar kurį laiką plaukiojo po Baltiją su kadetais. Vėliau tokie reisai tapo pavojingi ir burlaivis buvo paverstas blokšipu - plaukiojančiomis kareivinėmis ir karinių reikmenų sandėliu.

Bus daugiau

Venantas BUTKUS