40 metų - kaip viena akimirka

25 metus dirbęs žvejybos laivuose, 17 metų saugiai laivybai paskyręs krante, Jonas Sūris nemano spėjęs iki pensijos padaryti viską, ką reikėjo. Sparčiai vystantis laivybai, didėjant reikalavimams nebaigtas teisinis kai kurių su laivyba susijusių klausimų reglamentavimas, reikalinga kai kurių teisės aktų korektūra, būtina keisti avarijų tyrimo tvarką. Yra ir daugiau klausimų, kurie jam neduoda ramybės. Tačiau išeiti nusprendė pats - amžių reglamentuoja įstatymas, ir jo reikia laikytis.

Tie daugiau kaip 40 metų Jonui Sūriui dirbant jūriniame sektoriuje prabėgo kaip viena akimirka, tačiau atėjo suvokimas - jau užtenka. Jeigu galėtų grįžti į ankstesnius laikus, jis vėl rinktųsi darbą jūroje. "Man tai patinka. Manau, kad anksčiau tiek kapitono, tiek šturmano darbas buvo įdomesnis nei dabar. Materialinės vertybės tada nevaidino tokio svarbaus vaidmens. Negalvojau apie tai, kad galėčiau turėti savo laivą. Tam reikia komercinių sugebėjimų, ekonominių žinių, o aš ne itin moku skaičiuoti pinigus", - prisipažino jis. Paklaustas, ką darys išėjęs į pensiją, atsakė: "Vėl būsiu valstietis, t. y. ūkininkas. Iš kur atėjau į jūrą, ten ir grįžtu - prie žemės."

Į krantą - po infarkto

J. Sūris kilęs iš Joniškio rajono. Baigęs mokyklą norėjo tapti karo laivų jūrininku. Išvažiavo į Baku, egzaminus išlaikė gerai, tačiau mandatinė komisija rinkosi jau turinčius darbo patirties, o vaikinas iš kaimo nepatraukė dėmesio. Užtat jis tarnavo kariniame laivyne, minų traleriuose, daugiausia Liepojoje. 1968 m. baigė Murmansko aukštąją jūreivystės mokyklą. Dirbo Lietuvoje tralinio laivyno bazėje, plaukiojo žvejybos laivais. Pradėjo ketvirtu šturmanu, į pirmą reisą kaip kapitonas išplaukė 1979-aisiais.

Atmintyje išlikę įvairių prisiminimų, tarp jų ir skaudžių. Jo laivas padarė avariją - nuskandino mažesnį laivą, žuvo žmonės. Nors laivelio nepastebėjo naktį budėjęs antrasis šturmanas, visa atsakomybė - laivo kapitonui. Per tuos metus štormų atlaikytas ne vienas. Įsiminė tas, kurio metu buvo nuplėšytos visos laivo "Tauragė" tralinio denio lentos, kai Šiaurės Atlante jis dvi dienas ir naktis nesitraukė iš kapitono tiltelio. Neišdilo iš atminties štormas, į kurį pateko dar būdamas kursantas 1963-iaisiais plaukdamas su Murmansko didžiuoju žvejybos traleriu šaldytuvu "Majakovskij", pirmu tos serijos laivu. Bangos buvo tokios, kad nesimatė dangaus, tarsi povandeniniame laive būtum. Po tokio štormo visa įgula parą miegojo.

1993-iaisiais teko susitaikyti su likimu ir rinktis darbą krante. Po patirto infarkto gydytojai nerekomendavo plaukti į jūrą mažiausiai dvejus metus. Be to, tuo metu žvejybos laivynas Lietuvoje jau buvo pradėjęs irti.

Nuo 1993 m. gruodžio 1 d. pradėjo dirbti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje uosto kapitono valdyboje - buvo uosto kapitono pavaduotojas laivybos priežiūrai. Sunkus tai buvo laikmetis - jūrinės administracijos nebuvo, patiems reikėjo sukurti visą laivybos kontrolės sistemą. Vienas dalykas valdyti laivą ir visai kitas - imtis administravimo reikalų. Sunkiausia buvo tai, kad nebuvo su laivybos kontrole susijusių nacionalinių teisės aktų.

Nuo 2002 m. birželio 26 d., kai Lietuvos saugios laivybos administracija (LSLA) atsiskyrė nuo Uosto direkcijos ir tapo savarankiška institucija, J. Sūris iki šių metų birželio 1 d. ėjo Laivybos kontrolės skyriaus vedėjo pareigas.