Eglė Tilvikaitė: "Menininkas pasaulį mato kitu kampu"

Piešimas buvo ne pirmas jūsų pasirinkimas. Ir kodėl mokotės "balsinėje"?

Mama mane nuvedė ten į pirmą klasę, keletą metų mokiausi muzikos, choro dainininkės specialybės, grojau pianinu. O vėliau mane paskatino imtis dailės pradinių klasių mokytoja Dalia Palkuvienė, ji vis sugalvodavo ką įdomaus, netikėto, niekada nesikartodavo, ir supratau, kad aš noriu ne muzikuoti, o piešti. Dabar groju gitara žinomas dainas ir kuriu dainas mano draugės Šarūnės Kepenytės žodžiams.

Kaip jus susirado ir knygą pakvietė iliustruoti rašytoja?

Tiksliai nežinau kodėl, gal todėl, kad esu Šarūnės draugė ir daug laiko praleisdavau jos namuose, gal matė mano darbus, patiko... Man nebuvo sunku, nes turiu lakią vaizduotę, skaitydama iškart matydavau vaizdą ir stengiausi tai perteikti ant lapo. Išmečiau daugybę eskizų, nes kartais nežinodavau, nuo ko pradėti. Pavyzdžiui, kai į Grįžulo Ratų žvaigždyną pateko Napalys su Grasile, man buvo taip sunku tą begalybę išreikšti, kad žvaigždžių dievas išeitų toks, kaip aš noriu, kad vaikai matytų, jog jis tikrai "žvaigždiškas"...

Kokie knygų iliustruotojai jums patinka?

Niekada neturiu vieno, kuris man patiktų, man gali iš iliustruotos knygos patikti tik vienas paveikslas, bet taip patikti, kad išdidinusi pasikabinu per visą sieną.

Ką dar nuveikėte dailės srityje?

Dalyvauju konkursuose. Mokyklai daugiausiai piešiame, tapome, eskizuojame įvairiausius dalykus, netgi plakatus. Esu laimėjusi piešinių konkursą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dienai. Tema - kaip Lietuva atrodo užsienio valstybėms. Skaičiau istorines knygas, klausiau tėvų ir senelių pasakojimų. Akriliniais dažais nutapiau Lietuvos kontūrus ir į ją smingančias piktas užsienio valstybių akis, lyg į ją kėsintųsi... Išėjo "plakatiškas" stilius.

Kokio dalyko studijas numatėte?

Studijuosiu fotografiją, ji mane labiausiai domina - gal Vilniaus dailės akademijoje, o gal Stirlingo universitete Škotijoje. Man patinka ne tik fotografuoti, bet ir galvoti apie tai, kad ta nuotrauka kokią nors žinią metaforiškai perteiktų. Mano tėtis domisi fotografija, bet ne profesionaliai, aš fotografuoju jo organizuojamus sporto renginius ir portretus, kol kas - daugiau dėl savęs.

Kaip sukurti gerą portretą?

Manau, kad turi būti toks, kurį pamačius iš karto gali daug ką pasakyti apie tą žmogų - ar jis švelnus, ar piktas, liūdintis ar gedintis, o vaizdas už to žmogaus turėtų padėti atskleisti jo asmenybę. Ar švelnus, ar apsiniaukęs dangus. Daugiausiai fotografavau šeimos narius, savo draugus. Man fotografija atrodo labai gyva. Tu gali sustabdyti laiko ir pojūčio akimirką, išryškinti ją, tikrą emociją.

Ar vis dar patinka mokytis Balsio menų gimnazijoje?

Kiekvienas žmogus ten - menininkas, matai, kad moka ne tik lietuvių kalbą ar matematiką, bet kažką gražaus kuria, ir kiekvienas - vis kitaip. Visi sako, kad labai sunku, bet jeigu tau patinka tas dalykas, tai kodėl ne? Kiekvienas mokytojas bendrauja kaip su žmogumi, asmenybe, supranta, jeigu tave ištinka bėda. Pasakys: "Nepadarei namų darbų, tiek to, atneši kitą kartą." Tai labai padeda.

Ar dalyvaujate visuomeninėje veikloje?

Esu mokinių parlamento narė, režisuojame renginius, padedu daryti dekoracijas, kartais vaidinu kokiame nors spektaklyje. Aptariame, kaip, kur, kas vyks, kaip papuošti sceną, kad atitiktų vakaro temą.

Ar aptariate ir jauno žmogaus problemas, jeigu jam kas nors nesiseka?

Dažniausiai toks jaunas žmogus eina pas mokyklos psichologą. Aš pati nesu ėjusi, bet kai ateidavo atlikti testų, kad nustatytų mūsų charakterio tipą, labai patiko. Apie save sužinai kai ką naujo.

Kokią turite užuobėgą nuo mokslų?

Labai mėgstu sportuoti, laipioti uolomis, tai yra siena, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre, bet teko kopti ir į Tatrus. Šiais metais antrą kartą užlipau į tą patį kalną - 2499 metrų. Įkopus užplūdo labai geros emocijos. Mačiau debesis ne pro lėktuvo iliuminatorių, buvo sunku kvėpuoti ir kopti, bet užkopus pajutau didžiulį energijos gūsį. Tai postūmis į priekį.

Turbūt ne tik iliustruojate, bet ir "ryjate" knygas?

Dabar, aišku, skaitau viską pagal programą, bet šiaip esu labai susidomėjusi A. Kamiu, ypač jo knyga "Svetimas", F. Kafka. Labiausiai mėgstu klasiką.

Ar jūsų gyvenime taip viskas sklandu, ar būna dvasinių krizių?

Negaliu pasakyti, kas trukdo gyventi, bet kartais tikrai tiek visko susikaupia, kad nenoriu nei piešti, nei skaityti - tik miego. Per dieną paprastai dirbu aštuonias valandas, turiu papildomų matematikos, anglų ir fotografijos pamokų. Dar einu sportuoti.

Teko girdėti sakant, kad menininkas - ne profesija. O gal menininko misija sunkesnė už kitas?

Manau, kad nors laisva, bet - profesija. Tai sunku. Menininkas turi turėti didelę vaizduotę, matyti viską kitu kampu nei paprastas žmogus.

Menininku gimstama?

Taip. Arba jeigu tėvai nuo pat mažens leidžia į meno mokyklą, tai įgauni gebėjimą matyti kitaip.

Ko norėtumėte pasiekti gyvenime?

Tikslų dabar neapibrėšiu, bet noriu daug pasiekti, kad mane žinotų. Ne žvaigžde būti, bet kad mano darbai būtų reikalingi. Manau, ta iliustruota knygelė - žengtas pirmas laiptelis. Dabar daugiausia dėmesio skiriu mokslams, diplominiam darbui, tai nemanau, kad šiuo metu užsiimčiau kitais darbais.

Kokia jūsų fotografijos diplominio darbo tema?

Portretas ir gamta, tai bus kaip dvigubas vaizdas vienoje nuotraukoje, norisi parodyti, kaip žmogus susijęs su gamta, pasauliu.

Sakykime, seno žmogaus veidą sutapatinsiu su ąžuolu, tvirtybės simboliu, vaiko - su kokiomis nors karuselėmis. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje žmogui rūpi vis kiti dalykai, reiškiniai, ir tai atskleisti įdomu. Kartais "paparacinu", bet tai būna nedažnai.