Vaikų finansai - pačių vaikų rankose

Ryšių su visuomene specialistas, seminarų organizatorius ir vedėjas Vytautas Šulcas, sukūręs internetinę sistemą, leidžiančią vaikams patiems valdyti savo pinigus, tikina, jog vaikus finansinio sąmoningumo reikia mokyti dar prieš duodant jiems pinigų. Dviejų vaikų tėvas taip pat įsitikinęs, jog reikia mokėti suderinti griežtumą ir laisvę bei leisti vaikams patiems valdyti savo finansus.

Sistema netenkina

V. Šulco teigimu, jis nėra patenkintas vaikų finansinio lavinimo sistema Lietuvoje.

"Tikrai nepakanka kelių ekonomikos pamokų vyresnėse klasėse, aš tai žinau iš savo dukros, kuri yra paskutinėje gimnazijos klasėje, patirties. Ekonomikos mokymas vidurinėje mokykloje ar gimnazijoje dažnai yra per silpnas. Vaikai tokiame amžiuje jau seniai aktyviai dalyvauja ekonominiame gyvenime, jie priiminėja sprendimus, dalyvauja finansinėje veikloje. Tai, kas dėstoma pirmajame ekonomikos kurse universitete, turi būti dėstoma dar vidurinėje mokykloje", - sako jis.

Finansinę internetinę sistemą sukūręs vyras tikina, jog vaikus finansinio sąmoningumo reikia mokyti dar prieš jiems į rankas įduodant pinigus. Juos reikėtų pradėti duoti vos vaikui išmokus suskaičiuoti: "Dar kai tėvai neduoda vaikams pinigų, vaikai jau išreiškia savo pageidavimus apie pirkinius, sakydami, ką jie norėtų nusipirkti ar turėti. Jie tokiu būdu per tėvus jau tampa ekonomiškai aktyvūs. Taip tėvai, padėdami vaikams susivokti, ko jie nori ir kodėl būtent šito ar kito, jau gali mokyti juos finansinio sąmoningumo."

V. Šulco šeimoje finansinio sąmoningumo pamokos prasidėjo nuo reklamų analizės.

"Vaikai stebėdavo reklamas ir vos pamačius kokį įspūdingesnį daiktą jų akys išsipūsdavo nuo noro. Mes ėmėme koncentruotis į tai, ką jie mato, pradėjome su vaikais kalbėtis, bet paprastai, o ne tardyti juos. Po truputį visa šeima ėmėme žiūrėti į reklamas kritiškiau, objektyviau ir kitaip jas vertinti. Atitolom nuo reklamos poveikio. Po pusės metų jau patys vaikai grįžus iš darbo griebdavo už rankos ir tempdavo parodyti naujos reklamos ir kaip joje mus apgaudinėja. Tokiu būdu jie net nekalbant apie pinigus tapo sąmoningi", - šypsojosi V. Šulcas.

Tereikia paskaičiuoti

Pasak V. Šulco, kiekvienam tėvui reikėtų tiesiog prisėsti ir vieną dieną suskaičiuoti, kiek jiems kainuoja vaikų įgeidžiai ir kiek pinigų vardan vaikų yra išmetama į balą, o ne investuojama į juos. Patį Vytautą skaičiai nemaloniai nustebino - vieno vaiko įgeidžiams per savaitę tekdavo išleisti 86 litus.

"Žinoma, kiekviena šeima išleidžia pagal galimybes. Kukliau gyvenantys ir išleidžia kuklesnes sumas, tačiau esu įsitikinęs, kad ir jie viską paskaičiavę ne ką mažiau nustebtų", - sako V. Šulcas.

Kilus idėjai, kad reikia kažką keisti, vyras ėmė rinkti informaciją. Taip gimė internetinė sistema arba programinis instrumentas - "Šeimos bankas", kuri, pasak jos kūrėjo, leidžia tvarkyti finansinius santykius tarp tėvų ir vaikų. Ji sumodeliuota taip, kad skatintų vaikus taupyti, lavintų jų finansinį mastymą. Tai tarsi normalus, nors ir minimalistinis, bankas, viešai prieinamas visiems. Kažkuris iš tėvų užsiregistruoja sistemoje ir sukuria vaikų sąskaitas, nurodydamas, kokią dalį šeimos biudžeto skiria vaikams ir kokias palūkanas yra pasiruošęs mokėti už nepanaudotą šeimos biudžeto likutį.

Kas savaitę tėvai skiria vaikams tam tikrą sumą pinigų - pavyzdžiui, 40 litų. Vaikas gali išsigryninti visus arba dalį pasilikti banke ir taip auginti palūkanas. Tačiau pinigus galima išsigryninti tik vieną sykį, todėl, jei vaikas nusprendė pasiimti tik 20 litų, jų turi užtekti visai savaitei. Jeigu vaikas gavo gimtadienio dovaną iš senelių 100 litų, jis gali juos taip pat pasidėti į banką ir auginti palūkanas.

"Šeimos banko" antroji dalis yra ugdymo metodika - kaip bendrauti, kaip kalbėtis su vaikais ne vien tik apie pinigus, prekes, reklamą, vartojimą, bet iš principo apie gyvenimą, kaip formuoti kitokias vertybes, savęs atstovavimo įgūdžius", - sako V. Šulcas.

Saikingas griežtumas

Pasak "Šeimos banko" autoriaus, vaikams negalima ko nors drausti, jų varžyti, reikia atidaryti duris - juk jie tai daro už savo pinigus. Tai, kas yra reikalinga kasdienai, žinoma, perka tėvai, tačiau jeigu vaikas nori ko nors papildomo, jis gali sau leisti tik tiek, kiek leidžia jo biudžetas.

Žinoma, pradžia nėra lengva. Ir paties V. Šulco vaikai pokyčių nepriėmė entuziastingai. Tačiau jeigu vaikai laikosi taisyklių, o tėvai įsipareigojimų, viskas gana greitai susitvarko.

Tačiau nepaisant minėto laisvumo, V. Šulcas visgi rekomenduoja būti griežtiems, tiksliau, griežtiems būtent nustatant taisykles ir jų laikantis: "Turi būti labai geras balansas tarp griežtumo ir negriežtumo. Pavyzdžiui, mūsų vaikai gauna po 40 litų per savaitę - tai nėra labai griežtas finansinis režimas, bet bankas griežtai niekada neišmoka pinigų į priekį, t. y. skolon. Pinigai nuimami tik kartą per savaitę. Kad ir kaip tau gaila vaiko, turi pasakyti ne. Tai laikina, nes vaikai galų gale supranta, kad taisyklės yra taisyklės, ir ima jų laikytis."

Mokosi ir tėvai

O ką daryti tėvams, kurie jaučia, jog ir patys dar nėra finansiškai itin sąmoningi ir nevisiškai moka tvarkytis su savo pinigais? Ar jiems reikėtų pirmiausia patiems tapti finansiškai raštingais ir tik po to mokyti vaikus?

"Aš prisipažinsiu, kad neturiu jokio finansinio išsilavinimo. Jo negavau nei vaikystėje, nei paauglystėje, nei studijų metais, todėl nelaikau savęs kažkokiu labai finansiškai išprususiu. Savo klaidas mes geriausiai matome per savo vaikus. Kai man nepatiko koks nors mano vaikų poelgis, aš turėjau pripažinti, kad tai yra mano paties trūkumai, ir bandydamas ką nors keisti, aš turėjau peržiūrėti pirmiausia savo vertybes. Tie tėvai, kurie sąmoningai auklėja savo vaikus, neišvengiamai keičiasi patys.

Mano sūnus per 2 metus sukaupė 2 000 litų ir nusipirko prabangų mobilųjį telefoną. Savaime aišku, aš tokių pinigų nelaikau kojinėje. Vadinasi, matydamas savo vaikų santaupas, aš turiu būti pasirengęs jas paguldyti ant stalo. Aš suprantu, kad neturiu teisės nuvilti savo vaikų. Ir štai dabar suprantu, kad tie 2 000 litų, kurie atrodo didelė suma, nebuvo išmesti veltui kokioms nors nesąmonėms - juk jei ne taupymas, aš juos būčiau praradęs, o tikriausiai net dar daugiau. Dabar aš taip pat turiu laikytis tam tikros finansinės drausmės", - sako V. Šulcas.